23 kv. kilometrų ploto vandens telkinys yra didžiausias Dzūkijoje – gal todėl ir yra taip pramintas, tuo labiau kad papūtus stipresniam vėjui į smėlėtus krantus pradeda ristis didelės bangos, o ežero pakrantėje galima rasti ir tikrų gintarų, tokių pat, kokius išskalauja Baltijos jūros bangos.
Šiuo metų laiku prie Dzūkų jūros ramu – ežerą kausto ledas, o vasarą poilsiautojų pamėgtose pakrantėse viešpatauja ramybė. Tuščia ir automobilių stovėjimo aikštelė prie Prelomciškės piliakalnio, link kurio ežero pakrante vingiuoja visai šviežiai asfaltu padengtas kelias. Šios aikštelės neprivažiuojame, sustojame anksčiau, dar likus apie pusantro kilometro iki piliakalnio, nes būtent toje vietoje prasideda pažintinis takas, vedantis Prelomciškės kalvomis.
Čia pat, aikštelėje, stovi Metelių regioninio parko informacinis stendas su pažintinio tako schema, nuo kurio prasidėjęs takelis nieko nelaukdamas kyla į arčiausiai esančią kalvą. Galėtum pagalvoti, kad čia stūkso piliakalnis, tačiau užlipus ant kalvos greitai supranti, kad šiaurės vakarinis ežero krantas tiesiog sėte nusėtas kalvomis, tarsi pateisinantis pažintiniam takui duotą pavadinimą.
Kaip ir didžiojoje Lietuvos dalyje, čia darbavosi tas pats landšafto architektas – ledynas. Šioje Dzūkijos vietoje prieš 10 – 13 tūkst. metų buvo ledyno pakraštys, kur šimtmečius trukusių procesų metu nuo ledyno krintantys kriokliai ir bėgdami upeliai formavo dabar mūsų matomas Padusio kalvas. Per tas kalvas ir veda pažintinio tako maršrutas, padovanodamas vis kitokias Dusios ežero panoramas.
Kol dar nesužėlė medžiai pats geriausias laikas pasigrožėti Dusios ežero vaizdais. Sulapojusios medžių lajos paslėps dalį dabar matomo ežero grožio, tačiau pražydę sausas pievas mėgstantys augalai suteiks takui ne tik žavesio, bet ir nuostabių kvapų. O pievos čia ypatingos – stepinės, tokių Lietuvoje nelabai kur besurasit ir auga jose ne tik reti, bet ir įvairūs vaistiniai augalai, dėl savo savybių naudojami liaudies medicinoje.
Apie stepines pievas, jose augančius augalus, apie ledynų nuveiktus darbus galima pasiskaityti take stovinčiuose informaciniuose stenduose. Jų nėra daug, o ir ne visuose informaciją radome, bet kai visą kelią lydi gražūs vaizdai tai skaityti nelabai ir norisi.
Gal tik ženklinimo norisi kiek aiškesnio, nes be vieno garbaus amžiaus sulaukusio kuoliuko su rodykle daugiau kryptį rodančių ženklų nebuvo. Pramintas takelis ir informaciniai stendai buvo tie orientyrai, neleidę išklysti ir maršruto, kuris dviejuose tako stenduose nupieštas kiek skirtingai. Pažintinis takas yra žiedinės formos, todėl nuvingiavęs per kalvas ir perkopęs Prelomciškės piliakalnį grįžta atgal. Eiti nauju keliu, ar žingsniuoti paežere – jūsų pasirinkimo reikalas, nes grįžtant ženklinimo nepastebėjom ir stendų nebematėm. Kita vertus, kalvomis nukeliavus iki piliakalnio telieka tik formalumas – grįžti prie automobilio.
Toliausiai į šiaurę nutolusiame pažintinio tako taške pūpso tako akcentas – Prelomciškės piliakalnis. Ant stačių, 12 metrų aukštį siekiančių šlaitų, kadaise galėjo stovėti medinė jotvingių pilis, o ją juosiančiame papilyje greičiausiai buvo gyvenvietė. Dabar piliakalnį saugo du mediniai jotvingiai, už kurių per bevardį upelį nutiestas tiltelis veda tiesiai į piliakalnį.
Apie šį piliakalnį ir čia gyvenusius jotvingius pasakoja erdvioje automobilių aikštelėje pastatyti informaciniai stendai. Nors rašoma, kad pasivaikščiojimą galima pradėti nuo čia, informacijos apie pažintinį taką šioje vietoje aptikti nepavyko, todėl atvažiavus į šią aikštelę greičiausiai teks pasitenkinti nuo piliakalnio atsiveriančiais Dusios vaizdais.
Vandens paukščių ir buriuotojų mėgstamas ežeras daugelyje vietų seklus, o giliausia jo vietą ir Prelomciškės piliakalnį sieja legenda. Pasak jos kartą jaunikaičiu pasivertęs velnias norėjo suvilioti Onelę. Toji, aišku, nesidavė lengvai pasiekiama ir užduotį jaunikiui davė – per dvi paras supilti kalnelį ežero krante, ant kurio vestuves atšokti galėtų. Pamačiusi po pirmos nakties atliktą didelį darbą Onelė įtarė jaunikaitį nedoru esant ir antrąją naktį įsikišusi gaidį į užantį nuėjo prie ežero.
Pamačiusi velnią su visa kompanija semiant žvyrą iš ežero ir kalnelį pilant, paleido gaidį net aušros nesulaukus. Gaidys užgiedojo, dingo velnias taip ir nepabaigęs darbo iki galo. Ta duobė, iš kurios žvyras semtas, Velnio duobe praminta, išsigelbėjusios Onelės garbei prie piliakalnio ir dabar Oninės švenčiamos.
