Vienas iš matytų naujųjų stendų stovi Pavilnionių gatvėje, kuri atidarius Vakarinį aplinkelį tapo judria ir apkrauta jungiamąja dalimi tarp miesto ir aplinkelio. Palei šią gatvę, prasidėjusi nuo Pavilnionių viešojo transporto stotelės, driekiasi kodiniu pavadinimu K4 pavadinta pėsčiųjų trasa.
Pilnas pavadinimas skamba taip: Kasdienė pėsčiųjų trasa K4, Šiaurinis takas (Pašilaičiai, Justiniškės, Žvėrynas). Kodėl kasdienė? Gal todėl, kad vaizdingi maršrutai Vilniuje egzistuoja jau seniai, o Perkūnkiemyje ar greta esančiuose Pašilaičių ir Justiniškių rajonuose kažką gražaus ir įdomaus rasti sunku? O gal todėl, kad ši trasa skirta kasdieniniams pasivaikščiojimams prieš miegą ar su savo augintiniu? Kadangi pati pėsčiųjų trasa domina kur kas labiau nei jos pavadinimas, pradedu kelionę į Žvėryną.
Sunku surasti kitą tokią vietą Vilniuje, kur daugiabučių namų ir komercinės paskirties pastatų koncentracija būtų didesnė nei Perkūnkiemyje, o viešųjų erdvių, automobilių parkavimo ir šaligatvių situacija yra nepavydėtina. Situaciją atspindi ir trasos pradžia, kur takas pramintas tiesiog tarp dviejų pasodintų jaunų berželių eilių. Vilnius vakarų kryptimi plečiasi gan sparčiai, todėl tikėtina, jog greitu laiku vienoje ar kitoje Pavilnionių gatvės pusėje pėsčiųjų takas tikrai atsiras. Nors Šiaurinio tako pradžia neteikia didelių vilčių, artėjant prie Justiniškių gatvės maloniai nustebina sankryžoje įrengtos rodyklės.
Justiniškių gatvės gale yra troleibusų žiedas, kur paskutinio sustojimo vietoje stovi dar vienas informacinis stendas su žemėlapiu. Čia tiems, kas visuomeniniu transportu važinėja, o įvertinus tai, kad ši pėsčiųjų trasa yra ne žiedinė, pasivažinėjimas autobusu ar troleibusu tampa beveik neišvengiamas. Įrengtos rodyklės yra geras dalykas, o teisingose vietose pastatyti informaciniai stendai yra dvigubai geresnis.
Reikia mažiau vertinti ir daugiau mėgautis tuo, ką matai ir kur esi. Su tokiomis mintimis neriu į Pašilaičių rajono daugiabučių kiemus, kur trasa vingiuodama tarp daugiaaukščių namų tarsi nebylus gidas supažindina su Gabijos gatvės gyventojų buitimi ar užlindus už namo išveda į platų tarsi alėja taką, kur sulaukę nelietingos lapkričio dienos grynu oru pakvėpuoti išėjo senjorai.
Nors Lietuvoje pavyko įveikti beveik 100 įvairių pažintinių takų, pėsčiųjų trasų ir maršrutų, taip gerai įrengto ženklinimo dar neteko matyti. Klaidžiausiose tako vietose, kur maršrutas tarsi zigzagas vingiuoja kiemais, kas keliasdešimt metrų stovi trasą ženklinantys kuoliukai, todėl net ir išklydus iš tako nesunkiai ir greitai galima atrasti teisingą kryptį.
Nors Šiaurinis takas į Perkūnkiemį leido pažvelgti tik iš tolo, tai Pašilaičius pėsčiųjų trasa perskrodžia per patį vidurį, pravesdama per du iš trijų čia esančių žiedų, kurie pavadinti trijų senovės lietuvių deivių – Gabijos, Žemynos ir Medeinos vardais. Žiedai suprojektuoti taip, kad automobilių eismas vyksta tik jų išorinėje dalyje, o vidurys paliktas pėsčiųjų zonai. Tarp žiedų erdvioje laukymėje buvo suprojektuotas ir pastatytas prekybos centras Pašilaičiai.
Nors Pašilaičiai pakankamai „savas“ rajonas, tačiau einant šia pėsčiųjų trasa jis parodė kiek kitokį veidą. Gal todėl, kad gyvendami kasdieninį gyvenimą ir paskendę rutinoje mes važiuojame į darbą ar į namus, einame į parduotuvę, netgi kai einame pasivaikščioti mūsų mintys būna kažkur ten. Mes nestebime aplinkos, o tiesiog judame iš taško A į tašką B, galvodami apie problemą C. Pasivaikščiojimas šiuo taku leidžia pabūti čia ir dabar. Ir tada pradedi stebėti aplinką, ir tarsi pajauti aštunto dešimtmečio dvasią, kada ir buvo pradėti statyti Pašilaičiai.
Pastebi prieblandoje užsidegančius langus, kurie primena vaikystę, kai pradėjus temti kaimo name tėvai ilgai sėdėdavo prie lango ir tiesiog žiūrėdavo pro jį. Tos minutės būdavo pačios ilgiausios ir niekaip negalėdavau suprasti dėl kokios priežasties negaliu užsidegti šviesos. O jie vis sakydavo: dar palauk, ir toliau žiūrėdavo tarsi į niekur. Jie mokėdavo būti čia ir dabar, o aš ne. Eidamas dairausi į tamsius langus, tarsi tikėdamasis sutikti prietemoje rymantį veidą.
Besidairant namai prasiskiria ir prieš akis pasirodo skveras su fontanu.
Nesezonas, fontanas neveikia. Ir neaišku, kada tas sezonas baigėsi, nes kai kurie netoliese gyvenantys gyventojai jo taip ir nėra matę veikiant. Bet gal geriau nedidelis skveras su neveikiančiu fontanu Pašilaičiuose nei asfaltas ir betonas ar purvynas Perkūnkiemyje.
Pašilaičiai baigiasi, prasideda Justiniškės. Prasideda blogu žvyruotu keliu ir purvynu, kad net stabtelėjau įsitikinti, ar tikrai einu teisingu maršrutu.
Prie purvyno dera ir daugiabučiai vaiduokliai stovintys čia beveik dešimtmetį tarsi praėjusios krizės vizitinė kortelė.
Einant Šiauriniu taku atsiveria Vilnius tarsi miestas be makiažo. Real is beautiful. Gal ir ne patys gražiausi vaizdai, bet tikri, lietuviški. O už kelių šimtų metrų bręsta ir tikra, lietuviška situacija, nes rekonstrukciją baigianti Sietuvos progimnazija tveriasi tvorą, todėl greitu metu laikydamiesi maršruto nuorodų būsite priversti lipti per tvorą.
Takas Justiniškėse atveda į dar vieną skverą, kuriame stovi dar viena informacinė lenta, tiesa, jau šiek tiek nukentėjusi nuo vandalų rankų.
Nors stendai ir rodyklės dar visai švieži, tačiau kai kam jie jau užkliuvo. Vienas stendas apipaišytas, vienas stulpelis apdegintas, o į vieną pusę atsuktos skirtingas kryptis rodančios rodyklės gali priversti pasimesti. Visa laimė, kad tako sumanytojai nepagailėjo pinigų ženklinimo stulpeliams, todėl kiek atidžiau pasidairius galima pastebėti toliau esančias rodykles arba stulpelius. Per gyvenamųjų namų kiemus ir skverus vingiavęs takas pagaliau neria į Lūžių parką, kuriame vyksta tvarkymo darbai. Gera reputacija parkas negarsėjo dėl čia svaigintis besirenkančio jaunimo, todėl gal bent kiek bus jaukiau dabar, kai išvalius krūmynus ir išpjovus medžius parkas bus šviesesnis. O čia Justiniškių panorama nuo Lūžių parko kalvos.
Kažkur čia yra pusiaukelė. Tako ilgis į vieną pusę siekia 7,7 kilometro, tačiau kiek neįtikinamai atrodo užrašas „Eiti 1 val. 33 min.“ Turbūt pateikiant stende esančią informaciją reikėjo ne tik su valstybine lietuvių kalbos komisija pasikonsultuoti, bet dar ir sukurtu maršrutu praeiti. Ne kiekvienas, oi ne kiekvienas gali žygiuoti didesniu kaip 5 km/h greičiu, o turbūt ir ne tam šis maršrutas skirtas, kad skubėti. Nebent Vilniaus miesto valdžia prarado paskutinę viltį nutiesti metro, todėl vietoje jo įrengė pėsčiųjų takus. Gal todėl ir pavadino kasdieniais maršrutais? Gal ne taip greitai į darbą nueis ir iš darbo grįš, bet už tai sveikiau gyvens? Kaip ten bebūtų, į tą laiką aš netilpau. Ir dauguma netilps, o jei dar eis priešinga kryptimi, Žvėryne į gan ilgą įkalnę reikės įkopti, todėl pasivaikščiojimui Šiauriniu taku nuo pradžios iki pabaigos reikėtų planuoti ne mažiau nei 2 val.
Be kita ko stende yra paminėti reikšmingi objektai, tačiau vienintelė skulptūra Giesmė yra prie pat maršruto. Norint aplankyti visus kitus paminėtus objektus, teks išsukti iš maršruto. O tada ir 3 valandų gali neužtekti.
Iš to, kas nereikšminga galima paminėti vietinius verslus. Einant per kiemus ir gatvėmis dominuoja dviejų veiklų reklamos – grožio salonai ir automobilių taisyklos. Kai kurių grožio salonų reklamos nelabai reprezentuoja grožio paslaugų ir labiau atstumia nei vilioja ten užeiti, o štai su automobilinių paslaugų verslu viskas paprasčiau.
Kirtęs Viršuliškes Šiaurinis takas pasiekia Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, išsiskiriantį stačiašlaitėmis kalvomis ir giliomis raguvomis. Čia takas pamažu pradeda leistis žemyn, o pro medžių viršūnes prasišviečia vakarėjančio Vilniaus žiburiai. Toje vietoje stovi mūrinis pastatas su ant sienos užrašytomis gatvės filosofinėmis mintimis. Ne tiek įdomios tos mintys, kiek keista stebėti kaip nufotografavus šį „gatvės meną“ vaikus ir naminius augintinius vedžiojantys vilniečiai netgi grįžo atgal pasižiūrėti, kas gi čia parašyta. Tarsi jie pro šią vietą pirmą kartą eitų, tarsi tas pastatas su užrašytomis mintimis tik vakar atsiradęs būtų.
O štai ir jis – Žvėrynas, su dar vienu informaciniu stendu. O prie jo gyvas įrodymas, jog šis takas visai gera mintis. Žmonės ne tik žiūri, bet ir fotografuoja. O ką jiems daryti, juk internete apie šį taką informacijos nei su žiburiu nerasi. Nebent Vilniaus miesto savivaldybė bendradarbiauja su viešųjų ryšių ir komunikacijos bendrove, kurie rūpinosi Lidl’o įvaizdžiu ir reklama. Šis prekybos tinklas daugiau nei metus statė prekybos tinklus, tačiau apie atidarymą ir savo veiklą tylėjo kaip vandes į burną prisisėmęs. O pagaliau paskelbęs atidarymą išpuošė Lietuvą Sabonio šypsenomis ir pradėjo įtikinėti, jog taip gyventi verta. Gal ir čia toks gudrus planas – tylėti kol nebus viskas baigta, o tada paleisti reklaminę kampaniją su Louko Mavrokefalidžio šypsena (negi mokėsi pinigus kažkam kitam, kai turi savo krepšinio komandą) ir šūkiu „Vaikščioti naudinga“.
Sutemo. Tamsoje garsiais prekiniais vardais šviečiantis prekybos centras Panorama – paskutinė stotelė.
Džiaugiuosi pamatęs pažįstamo miesto šiek tiek kitokį veidą, dėkoju miesto valdžiai už gerą idėją ir linkiu pabaigti pradėtus darbus iki galo. Bent jau pasirūpinti pakankama informacijos sklaida, ką meras gerai moka daryti Facebook socialiniame tinkle.
