Internete apie šią vietą informacijos labai mažai, tačiau kelios gražios nuotraukos ir daugiau nei kilometras medinių lentelių takų paskatina nepraleisti šio lankytino objekto viešint Zarasuose.
Apie 4 kilometrai už Zarasų, ten, kur stūkso Liaudiškių piliakalnis, o kitoje sienos pusėje gyvenantiems latviams galima ranka pamojuoti, telkšo Baltas ežeras, kurio pakrantėje 2014 metais įrengtas Balto ežero parkas. Jo įkūrėjas architektas K. Sabaliauskas apie šią vietą sakė, jog tai yra naujas, kitoks natūralios gamtos ir skulptūrų parkas.
Ko jau ko, o skulptūrų čia tikrai yra. Nors šio parko įrengimui taip pat buvo panaudotos Europos Sąjungos lėšos, parke stovinčios skulptūros atrodo meniškos bei kaip diena ir naktis skiriasi nuo tų išdrožinėtų miško personažų, kuriais dažniausiai būna papuošti pagal paramos programas įrengti parkai.
Prie pat žvyrkelio įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje stovi stendas su takų schema, tačiau šiltą savaitgalio popietę ji tuščia. Negi ežerų krašte vietos gyventojai ir poilsiautojai nevažiuoja atsigaivinti prie ežerų? Tikriausiai važiuoja, bet renkasi tuos vandens telkinius, kurie pritaikyti tokiam poilsiui.
Važiuodamas link tako įsivaizdavau kaip pasivaikščiojus parke bus galima atsigaivinti Balto ežere, tačiau priėjęs tą vietą, kuri yra arčiausiai vandens, supratau, kad net koją įmerkti į vandenį nėra jokių galimybių. Prasidėjęs kalvos viršuje takas plačiais mediniais laipteliais leidžiasi link ežero ir likus keliasdešimt metrų iki vandens jis pasuka į šoną.
Taką su jame įrengtomis pavėsinėmis nuo ežero skiria krūmynai ir brūzgynai, todėl ieškantys vandens pramogų ar atsigaivinimo čia tiesiog neturi ką veikti. Kaip rašoma kai kuriuose aprašymuose, šis parkas skirtas lankytojams, mėgstantiems grožėtis tapybiška aplinka, bendrauti, kurti. O taip pat ir uogauti, nes vešlūs avietynai ir kitokia žaluma iš visų pusių tiesiog okupuoja taką, o prie aikštelės raudonuojančios žemuogės niekaip nesulaukia bendrauti ir kurti atvykstančių lankytojų.
Jei ežero šlaite įrengtą taką dar galima pavadinti prižiūrėtu, tai perėjęs į kitą kelio pusę jis tampa vos praeinamu. Galiausiai tenka per pievą bristi, nes kelias tiesiog dingsta. Laimė, pro krūmus matosi toliau esantys laipteliai, kuriuos pasiekiame nedideliu pievos keliu. Naujai įrengti ar pakeisti, bet į nedidelį šilelį vedantys laiptai atrodo visai nauji.
Kažkur per pievą turėtų eiti tako tęsinys, tačiau nenorėdami baidyti po aukštą žolę braidančio gandro ir bijodami prisirinkti erkių pasukame atgal. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės takas veda ne tik link ežero, bet ir į priešingą pusę, kur sudaro dar du žiedinius maršrutus. Vieno jų viduryje įsitaisiusi pūpso sodyba.
Tikriausiai skiriant bet kokią paramą parkams ar takams įrengti, pirmiausiai reikėtų užduoti klausimą – kodėl ten turi važiuoti lankytojai? Juk jei verslininkas sugalvotų atidaryti kavinę kažkur miške ar laukuose, tai nuėjęs į banką pasiskolinti pinigų tokiam projektui jis geriausiu atveju apsijuoktų. Balto ežero parkas įrengtas tikrai gražioje vietoje, o pastatytos skulptūros kuria jaukią aplinką, tačiau vien to negana.
Jei toks parkas būtų šalia ežero su paplūdimiu, judraus kelio ar kokio kito traukos objekto, gyvybės jame būtų daugiau, o dabar telieka tik stebėti kokia negailestinga žmogaus darbams yra gamta. Žmonės dirbo, kūrė, įrenginėjo, bet užtenka tik kurį laiką neprižiūrėti ir gamta viską pasiima sau. Panašu, kad parkas dar nėra paliktas vienas kovoti su gamta, tačiau kiek užteks motyvacijos ir resursų jam padėti – neaišku.
Labai tikėtina, jog ankstyvą pavasarį, kai gamtoje dar tik pasirodo žaluma, šis parkas gali būti jauki vieta laisvalaikio praleidimui, nes vidurvasarį kai kuriomis tako atkarpomis eiti tiesiog pristinga noro.
Maždaug už 25 kilometrų nuo šios vietos yra dar vienas ežeras ir dar vienas takas. Ne takas, o takelis, nes jo ilgis į vieną pusę siekia vos 200 metrų. Vargu ar būčiau kada nors sugalvojęs juo pasivaikščioti, jei Visagino miestas nebūtų sugalvojęs jo pavadinti pažintiniu taku. Kakuižės ežero pažintinis takas – tokį lankytiną objektą galima rasti pamatykLietuvoje.lt žemėlapyje, todėl buvo smalsu įsitikinti gyvai, ar trumpiausias Lietuvoje pažintinis takas per Amalvos pelkę turi lygiavertį konkurentą?
Kaip ir ieškant Balto ežero parko prie Zarasų, taip ir važiuojant link Kakuižės ežero pažintinio tako, nebuvo nė vienos rodyklės ar ženklo, tačiau žemėlapio pagalba rasti šiuos du lankytinus objektus nebuvo sunku. Tuo labiau, kad tiek pats takas, tiek ir Kakuižės ežeras puikiai matosi nuo kelio. Neplanuodami ilgai užtrukti automobilį palikome tiesiog šalikelėje ir patraukėme take stovinčio informacinio stendo link.
Nors stendas ir nukentėjęs, galima suprasti, jog miestas turi pažintinį Visagino kūrimosi istorijos taką-maršrutą, kuris prasideda (baigiasi) būtent čia, prie Kakuižės ežero, ir kuris yra pirmasis (paskutinis) šio pažintinio tako lankytinas objektas. Kakuižės ežeras yra to paties pavadinimo aukštapelkės viduryje, apie kurią daugiausia ir pasakoja vienintelis informacinis stendas.
Nepanašu, kad šios vietos lankytojai domėtųsi pelke ir gerbtų gamtą, nes nuėjus prie ežerėlio matosi aplinkui išmėtytos šiukšlės – maisto atliekos, sauskelnės, šlepetės. Net nežinau, dėl ko labiau apmaudu, ar kad apdergtas gražus gamtos kampelis, ar kad mano pažintinių takų žemėlapyje taip ir neatsiras šis trumpas per aukštapelkę einantis takelis, nors kai kur jis ir vadinamas pažintiniu taku.
