Dzūkijos gamta dosni visais metų laikais – miškuose gausu uogų, grybų, žuvingi ežerai kviečia įmerkti meškerę, o medžiotojai iš girių retai grįžta be laimikio. Dzūkai gamtą gerbia ir saugo – čia daugybė šimtus metų skaičiuojančių, šventais laikomų medžių, ežerų, šaltinių, pelkių, upių ir upelių.
Apipintas legendomis ir padavimais, miškingiausias ir rečiausiai apgyvendintas Lietuvos kraštas kviečia keliautojus pabėgti nuo miestų šurmulio į šimtametes girias, paslaptingus raistus, archaišką dvasią išsaugojusius etnografinius kaimelius, aplankyti istoriją menančias pilis ir piliakalnius, legendomis apipintus skardžius, atkurtus parkus. Istoriniai miestai ir miesteliai taip pat prideda savo žavesio. Dzūkija garsėja ir Varėnoje rengiama kasmetine „Grybų švente“. DELFI siūlo pakeliauti po įdomiausias Dzūkijos vietas, kuriose jūsų kelionė įgaus mistiško prieskonio.
Zervynų kaimas
Miškų apsupty esantis 48 sodybų kaimas – viena autentiškiausių gyvenviečių Lietuvoje. Sodybos tebestovi tose pat vietose kaip ir prieš du su puse šimto metų. Kaimas yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas, 8 sodybos paskelbtos etnografinėmis. Į kaimo architektūrą nuosekliai įsilieja ir garsieji mediniai kryžiai. Ant jų plevėsuoja pririštos baltos prijuostėlės. Jos simbolizuoja moterų norą nesusilaukti nesantuokinio vaiko.
Rašytiniuose šaltiniuose Zervynų kaimas minimas nuo 1742 m., tačiau šiose vietovėse gyvenama jau nuo paleolito – prie kaimo buvo rastos 24 akmens ir žalvario amžių stovyklos. Zervynos yra tipinis Dzūkijos miškų smėlėtuose skynimuose įsikūręs didelis grupinis kaimas, kurio išplanavimą lėmė vietos natūralios gamtinės sąlygos: vanduo, žemės reljefas, derlingi paupių kloniai. Kaimas kūrėsi savaimingai, atokiai nuo kitų gyvenviečių.
Kaimo gyventojai nuo seno daugiausia vertėsi žvejyba ir medžiokle, rinko miško gėrybes, pynė iš šiaudų, vytelių ir balanų, audė. Garsėjo bitininkyste ir bitininkais-drevininkais. Medžiai su išskobtomis drevėmis saugomi kaip gamtos paminklai – tarp jų ir Zervynų ąžuolas.
Zervynose ilgą laiką gyveno žmonės, kurių pavardės buvo arba Vilkiniai, arba Tamulevičiai. Jei kaimo gyventojas turėjo kitą pavardę, tai reiškė, kad jis buvo atvykęs iš kitur. Šį įdomų praeities faktą liudija Zervynų kapinaitės – pasivaikščiojus po jas, tikrai galima pastebėti daugiausiai antkapių būtent su šiomis pavardėmis.
Norviliškių pilis
Šalčininkų rajone, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, esantis XVI a. menantis statinys šiandien atviras visiems norintiems prisiliesti prie istorijos. Restauruotą Norviliškių pilies kompleksą sudaro trijų aukštų pilies rūmai, pilies svečių namai bei pirtis. Pati Norviliškių pilis, vartų bokštas ir gynybinis bokštas kažkada sudarė tipišką uždarą gynybinės pilies sistemą su kompaktišku kiemu centre. Tai retas renesanso laikotarpio tokio pobūdžio komplekso pavyzdys ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
Greta Norviliškių pilies – išorinė Europos Sąjungos siena. Vos 3 km pločio sąsmaukoje stovinti pilis beveik 30 km nusidriekia į Baltarusijos žemių apsuptį ir apima 207 kv. kilometrų Lietuvai itin brangaus ir istoriškai svarbaus krašto.
Dzūkijos nacionalinis parkas
Kur pažvelgsi, visur pušys – kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tai viena miškingiausių Lietuvos saugomų teritorijų. Didžiąją teritorijos dalį užimantys šilai priklauso miškų masyvui, nusitęsusiam per Lietuvą, Lenkiją ir Baltarusiją. Parkas išsiskiria ir unikaliu kultūriniu kraštovaizdžiu, čia išliko gamtos ir žmogaus per šimtmečius sukurta miškų, laukų ir pievų mozaika.
Parko buveinėse sutinkamos 1 194 augalų, 1 027 grybų bei kerpių ir 2 107 gyvūnų rūšys, iš kurių 254 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Nacionalinio parko teritorija pasižymi ir turtingu kultūros paveldu – dzūkų kaimais, išlaikiusiais tradicinės architektūros bruožus, savitu šilų ir panemunių, gruntinių dzūkų vietos gyventojų gyvenimo būdu.
Vijūnėlės parkas
Pietiniame Druskininkų pakraštyje įkurtame Vijūnėlės parke galima rasti visko. Beveik pusę ploto užima tvenkinys su smėlio paplūdimiu, tinklinio ir vaikų žaidimo aikštele, kavine. Gausu skulptūrų. Lankytojams pastatyta 10 medinių lieptų, įrengti dušai, gelbėjimo postas, sukurtos poilsio erdvės. Galima išsinuomoti vandens dviračius. Šiltuoju metų laiku tai – mėgstamiausias ilgų pasivaikščiojimų maršrutas, nes čia galima ne tik atsikvėpti ant suolelio, bet ir yra kur pažaisti vaikams, pasigrožėti pamiške ir gėlynais.
Dviračių ir pėsčiųjų takai parke vingiuoja apie 4,5 km, jie jungiasi su Druskonio ežerą supančiu taku. Ypatingai gražu pavasarį, kada aplink pražysta japoniškų sakurų alėja, o parko vejos pasipuošia šimtais tūkstančių narcizų žiedų.
Viena iš smagiausių vietų fotografuotis visuose Druskininkuose – parko viduryje stovinti skulptūra, vaizduojanti du kaktomis susirėmusius avinus.
Čepkelių raistas
Didžiausia Lietuvos aukštapelkė ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku. Šis rezervatas buvo įkurtas 1975 metais, siekiant išsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių šalies miško pelkių. Būtent dėl šios pelkės kasmet Čepkelių raiste apsilanko daugybė lankytojų, kurie nori pažinti laukinę gamtą.
Čepkeliai – tai ne tik didžiausia Lietuvos aukštapelkė (5858 ha), bet ir žemapelkiniai viksvynai ir juodalksnynai, sausi kerpšiliai, pelkių salos ir ežerai. Vilkai ir lūšys, tetervinai ir kurtiniai, plačialapės klumpaitės ir vėjalandės šilagėlės – tai tik maža dalis iš daugiau kaip 4000 rūšių, sutinkamų šiame krašte. Čepkeliai nuo seno garsėja spanguolynais.
Itin sukultūrintame Europos kraštovaizdyje sunku aptikti tokias laukinės gamtos platybes. Vietiniai gyventojai šimtmečiais naudojo Čepkelių gamtos turtus: kirto apypelkyje miškus, grybavo, uogavo, bitininkavo, šienavo pievas, ganė galvijus.
Čepkelių gamtiniame rezervate ypatinga gamtinė aplinka. Čepkelių apylinkėse vasara bene šilčiausia Lietuvoje, čia dažnesnės vasaros audros ir perkūnijos.
Viena iš įdomiausių Dzūkijos vietų – Veisiejų fontanas, kuris yra Veisiejų mieste. Jis ypatingas tuo, kad šiltuoju metų laiku čia vyksta įspūdingi muzikos garsų ir šviesų šou. Muzikinis Veisiejų fontanas sutraukia tūkstančius stebėtojų, kurie nuo ežero pakrantės stebi šį pasirodymą. Veisiejų grojantis fontanas veikia birželio - rugpjūčio mėnesiais, penktadieniais ir šeštadieniais nuo 21.30 iki 23.30 val.
Merkinės piliakalnis
Istoriniuose šaltiniuose Merkinė pirmą kartą paminėta 1359 m. ir vadinama viena stipriausių ir svarbiausių ne tik Lietuvos, bet ir Rytų Europos tvirtovių.
Merkinės pilis ne kartą buvo deginta ir vėl atstatyta. Ji buvo ne tik karų, bet ir politinių įvykių liudininkė. Čia apsistodavo Lietuvos valdovai, jos menėse spręsdavo vidaus įvykių bei tarptautinių santykių klausimus, medžiodavo apylinkių giriose.
Trakai traukia žmones savo architektūriniu savitumu, unikaliais kultūriniais renginiais ir pramogomis. Gotikos stiliaus Trakų pilis yra viena iš lankomiausių Lietuvos vietų. Trakų mieste, Galvės ežere, stūksanti buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidencija buvo pastatyta XIV amžiuje. Šiuo metu atstatytoje pilyje galima apsilankyti esančiame muziejuje ir sužinoti pilies istoriją. Taip pat Pilies saloje vyksta įvairūs renginiai, koncertai ir šventės, kurių metu čia atvyksta daugelis ne tik šalies gyventojų, bet ir užsienio svečių.
Netoli Trakų pilies, šalia Aukštadvario, verta aplankyti miškuose pasislėpusias įdomias vietas – Strėvos įgriuvą ir Velnio daubą. Netoliese viena kitos esančios gilios duobės, manoma, susiformavo slenkant ledynams. Tačiau vietinių fantazija netruko jas apgaubti sakmėmis apie velnius, raganas ir ten ošdavusias nelabųjų puotas. Po duobes ir jų apylinkes veda patogus pažintinis takas.
Viena iš gražiausių Ūlos atkarpų, tikra puošmena – vaizdingasis skardis tarp Mančiagirės ir Trakišių kaimų. Tai Šlaito viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į Ūlos upę, o pats šlaitas geriausiai matomas nuo apačioje esančio tilto per Ūlą. Vaizdingas Mančiagirės skardis traukte traukia keliautojus. Čia vienas po kito atsiveriantys skardžiai, kurių apačioje vingiuoja siaura upė primena kanjoną.
Besilankant šiose vietose paieškokite stebuklingos Ūlos akies – apvalios kelių metrų pločio versmės. Iš jos dugno dideliu spūdžiu kyla vanduo ir atrodo lyg virdamas kunkuliuotų. Apie versmę sklando daug legendų. Viena sako, kad prieš saulei nusileidžiant vanduo įgauna stebuklingų, gydomų, grožį teikiančių galių. Kitas padavimas byloja, esą versmė – bedugnė, o ten įkritę gyvuliai kadaise išplaukdavo į už kelių kilometrų esančius ežerus.
Alytaus vizitinė kortelė – aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas pastatytas 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų. Tiltas įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 260 m. Jis sujungė abiejų, miestą dalijusio, Nemuno krantų dviračių takus.
Tiltą pamėgo ekstremalių pramogų entuziastai – nuo jo organizuojami visame pasaulyje populiarūs šuoliai su virvėmis. Stovint ant tilto atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio, datuojamo I tūkst. viduriu – XIV a. panorama. Šalia yra poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis.
Keliaujant tiltu galima rasti meilės kelią, o jo pabaigoje rasite širdį – „spynų kabyklą“.
