Gražesnius gamtos takus norisi pasilikti gyvybingesniam metų laikui, todėl dabar ryžtuosi važiuoti ten, kur nelabai žinau ką rasiu ir kas ten manęs laukia. Tokiems „atradimams“ juodai baltas metų laikas yra pats tinkamiausias, nes ten, kur žmogus valdžią perleidžia gamtai, šiltuoju metų laiku praeiti būna sunku. Kieno rankose ta valdžia ne visada iš anksto būna aišku, ypač jei kalba eina apie tokias vietas, kurios įrengtos naudojantis Kaimo plėtros fondo lėšomis, todėl nukritus paskutiniams medžių lapams išsiruošiau į dar vieną netoli Vilniaus esantį parkelį.
Vos keletu kilometrų nuo Maišiagalos nutolusio Kiemelio kaimo pašonėje, važiuojant keliu link Dūkštų, galima pastebėti nedidelį apžvalgos bokštelį bei arti kelio stovintį stendą, kuris leidžia suprasti, jog tai poilsiui skirta vieta. Kaip šią vietą pavadinti – parkeliu, poilsiaviete ar pasivaikščiojimo taku, palikta apsispręsti patiems lankytojams, kadangi elgesio taisyklių nestokojančiame stende figūruoja tik iš teisės aktų nurašyta frazė „rekreacinė infrastruktūra“. Kai iš valdžios kažką gauni, tai valdžiai reikia ir atsiskaityti, todėl atlikęs formalumus miško savininkas Vytautas Lankauskas ir visa komanda linki malonaus buvimo gamtoje.
Sustoju nedidelėje reto miško lomoje, nes kas veda toliau – kelias ar takas, sunku suprasti. Panašu, kad šioje vietoje ir yra automobilių stovėjimo aikštelė, nes vienoje lomos pusėje stovi dar vienas informacinis stendas, kitoje – nukritusių lapų ir samanų slepiamas takas link triviečio lauko tualeto. Skiriamųjų ženklų ant durų nėra, todėl vyrai ir moterys turėtų stoti į bendrą eilę, o lankytojams su negalia yra dar vienos, trečios durys. Vienas iš jų pravėręs ne tik dėl įdomumo, pasuku į kitą aikštelės pusę, kur kiek pablukusiame stende paskaitau apie Pirmąjį pasaulinį karą. Šiomis vietovėmis 1915 metais ėjo fronto linija, todėl trumpai aprašomos čia vykusios kovos.
Pradėjęs apie rusų ir vokiečių armijų mūšius informacinis stendas vėliau pereina prie enciklopedinio aprašymo apie augalus, tarsi nepavyzdingas mokinys po istorijos pamokos į tą patį sąsiuvinį biologijos pamokoje būtų nurašinėjęs tekstą tiesiog iš vadovėlio. Sunku prie tokių stendų ilgiau užsibūti, todėl dar padoriai išsilaikiusių lentelių taku patraukiu link nedidelio apžvalgos bokštelio.
Link Maišiagalos vedantis kelias, plonu ledu užsitraukusios kūdros ir kelios naujakurių sodybos – tokį vaizdą atveria virš pavėsinės įrengta apžvalgos aikštelė, sudaranti įspūdį tarsi tai būtų praktiško šeimininko sprendimas, taupantis pinigus. Visgi lyg kilimas pavėsinės viduje ant grindų numestas stendas sako, kad viskas įrengta už europinius pinigus ir taupumas čia visai ne prie ko.
Ties bokšteliu-pavėsine medinių lentelių takas baigiasi ir toliau tarp kūdrų ir kadagių nuvingiuoja siaurai pramintas takelis. Jis veda į nedidelį eglynėlį, kuriame pasislėpusi lankytojų laukia dar viena pavėsinė. Tik šį kartą be apžvalgos aikštelės.
Jau buvau bepradedąs galvoti, kad čia laukiami tik tie, kas mėgsta sėdėti ir vaišintis (visomis prasmėmis), nes pavėsinių čia tiesiog apstu, bet kaip netikėtai pradingęs taip netikėtai vėl atsiradęs medinių lentelių takas atvedė prie vaikų žaidimo aikštelės. Po atviru dangumi stovintys mediniai atrakcionai yra ne pačios geriausios būklės, todėl tėvams verta pagalvoti, ar juose žaisti vaikams yra saugu.
Atrakcionus nuo automobilių stovėjimo aikštelės skiria vos pora šimtų metrų, o pakeliui laukia dvi kūdros ir dar viena pavėsinė. Apėjus šią rekreacinę infrastruktūrą ratu nueitas atstumas nesiekia kilometro, todėl vien dėl pasivaikščiojimo čia važiuoti neverta. Jei greta einantis kelias būtų kur kas intensyvesnio eismo, tai galėtų būti puiki vieta trumpam sustojimui, o dabar, kol pakloti lentelių takai vis dar normalios būklės, patogu valandą kitą pastumdyti vaikišką vežimėlį ar tiesiog pakvėpuoti grynu oru.
