Taip Karolis „nusitaikė“ į perlinius danielius, nors buvo minčių ir apie tauriuosius elnius. Visų pirma, tai labai gražūs gyvūnai: mažesni už stirnas, gracingi, draugiški. Perlinių danielių suaugę patinai sveria apie 100 kg, patelės – apie 60-70 kg. Tai visai kas kita nei šimtus kilogramų sveriantys taurieji elniai, kuriems jau reikia specialiai sutvirtintų 3 metrų aukščio aptvarų. Nors ateityje tikisi įsigyti ir šiuos gyvūnus.
Perlinių danielių bandos pradžia buvo trys patelės ir patinėlis mažame aptvare tiesiai priešais namų langus, su mintimi džiuginti savo pačių ir draugų akis. Po kelerių metų šių gyvūnų kaimenė išaugo iki 99, aptvaras išsiplėtė per 5 hektarus. Beje, o kodėl šie danieliai vadinami perliniais? Mat nuo pat gimimo, jų šonuose išryškėja labai ryškios šviesios apvalios dėmės. Nuo to ir kilo toks jų pavadinimas.
Dabar šie gracingi gyvūnai ganosi keliuose aptvaruose. Viską – ir tuos aptvarus, ir tvoras, ir ėdžias, ir stogines gyvūnams nuo lietaus savo rankomis sumeistravo Karolis.
Nes jam, kaip pats sako, yra tikras malonumas auginti ir prižiūrėti šiuos gyvūnus. Vasarą, be abejo, jiems maisto pakanka po kojomis. O žiemą reikia ir šieno, ir daržovių, ir medžio šakelių pagraužti. O perliniai danieliai tikri pasiutėliai – šakas nužievina skrupulingai iki baltumo ar žalumo.
Šie gyvūnai maistą vertina ir tausoja. Jei būsite žiemą prie ėdžių, kur papilta avižų, ant žemės ar sniego nepamatysite nė vieno grūdo – viskas kuo kruopščiausiai suėsta. Tiesa, pirmi maitinasi patinai, ir tik po to patelės su jaunikliais – tokia jau ta hierarchija.
Kada geriausia aplankyti danielius?
Karolis teigia, kad įdomiausias laikas – tai liepos mėnuo, kai gimsta jaunikliai ir spalio mėnuo, kai patinai kovoja dėl patelių.
Patelės per metus atsiveda tik po vieną jauniklį ir slepia jį aukštoje žolėje, nuo 3 iki 5 kartų per parą ateidama jo pamaitinti. Jauniklio buvimo vieta kaskart pakeičiama.
Beje, aptvaras saugo ir nuo lapių – šios neprošal nusičiupti vos porą kilogramų sveriantį ką tik gimusį danieliaus jauniklį. Rudenį vyksta tradicinės patinų kovos dėl patelių, trunkančios apie dvi savaites. Kovos rimtos, po paskutiniosios kovos Karolio ūkyje abu patinai liko vienaragiais.
Paklausu – ir ragai
Paklaustas apie danielių „buhalteriją“, Karolis ima vardinti šių žvėrelių auginimo privalumus. Visų pirma, paklausą turi šių gyvūnų ragai. Mat jie, skirtingai nuo kai kurių kitų kanopinių žvėrių, yra pilnaviduriai. Tad jie domina ir juvelyrus, ir netradicinių baldų meistrus, ir drabužių pramonės atstovus.
O mėsai vyras dar nepardavė nė vieno danieliaus. Ir kol kas net nesirengia. Sako gaila pjauti tokius mielus gyvūnus. Nors danielių mėsa dėl savo maistinių savybių yra vertinama ir kulinarų, ir gurmanų. Lietuvoje jau yra apie 400 ūkių, aptvaruose auginančių laukinius kanopinius gyvūnus.
Beje, vien tik Kaišiadorių rajone danielių ūkių – apie 40. Tad, matyt, bent jau dalis minėtų ūkių plės mėsinę gyvulininkystę. O kol kas nemažai tokių ūkių, kaip ir Karolio, labiau tiki veisimo perspektyvomis – pardavinėti prieauglį. Gražiai nuaugęs patinas gali kainuoti ir iki tūkstančio eurų, patelės – apie 500 eurų. Jauniklių veisėjai nepardavinėja: anksti nuo motinų atskirti jaunikliai būna silpnesni ir sunkiau auga.
Vasarą Karolis planuoja iš lentų sukalti bent vieną medinį taką lankytojams. Mat tėvams su mažais vaikais vežimukuose ar neįgaliesiems sunku judėti per miško paklotę. O apsilankyti ten verta: savo akimis pamatysite tai, ką Karolis su artimaisiais sukūrė.
