Oras tam pasitaikė labiau nei tinkamas, todėl išsiruošiau pasivaikščioti tik pernai Neries regioniniame parke įrengtu Grabijolų pažintiniu taku.
Jau pačiame regioninio parko tinklapyje rašoma, jog tai „ekstremalus laukinis takas“, kuriame nėra žvyruotų ar medinėmis lentelėmis klotų takelių bei laiptelių ar kitokių patogumų. Tų patogumų ir nesinorėjo, todėl greičiau nei po pusvalandžio privažiavau Grabijolų kaimą, kuriame ir prasideda Grabijolų pažintinis takas. Važiuojant Maišiagala – Vievis keliu iš karto už tilto per Nerį yra posūkis į dešinę, kur pasitinka į Grabijolų kaimą rodančios rodyklės. Jos lydi visą kelią, todėl pasiklysti nėra kur. Grabijolai – gatvinis rėžinis kaimas, kuris baudžiavos laikais priklausė Zapalinos dvarui.
Konstantinas Tiškevičius manė, kad šio kaimo pavadinimas kilo nuo žodžio grajban (semti žuvį), tuo pačiu darydamas prielaidą, jog čia būta žuvingų vietų. Su Grabijolais Tiškevičių sieja ne tik kaimo pavadinimo aiškinimas, nes ekspedicijos Nerimi metu jis buvo išsilaipinęs šiame kaime. Būtent čia jis leisdamasis upe žemyn pirmą kartą išgirdo vietinių upę Nerimi vadinant, nes iki tol ji Vilija vadinta. Pasak jo, būtent čia prasideda etnografinė Lietuva.
Be Neries Tiškevičių domino pilkapiai, todėl vieno vietinio gyventojo atvestas jis juos ėmė kasinėti. Tik įvažiavus į Grabijolus dešinėje kelio pusėje esančiuose pilkapiuose jis rado pelenus, tačiau tokia Tiškevičiaus veikla nepatiko dvarininkui Iljiničiui, kuris ne tik pasistengė būti nemandagus, bet ir nenuleido nuo tyrinėtojo akių, kol šis grįžęs į laivą nenuplaukė upe žemyn. Su Iljiničiaus vardu dar susidursim eidami pažintiniu taku, kuris prasideda čia pat, Grabijolų kaimo pradžioje.
Prasideda Grabijolų pažintinis takas informaciniu stendu su tako schema ir nedidelėmis kaimo kapinaitėmis, už kurių stūksančias kalvas gaubia legendos. Pažintinis takas įrengtas su vietinių gyventojų pagalba, todėl ne vieno iš jų papasakotos istorijos ir nutikimai puošia take įrengtus stendus.
Kartais ne istorijų, o faktų norisi, tačiau tas pats Tiškevičius keliaudamas bei pakalbintų paprastų žmonių dainuojamas dainas ir pasakojamas istorijas užrašinėdamas toms pačioms legendoms nemenką dėmesį skyrė ir sakė, kad tai yra tautos kultūros dalis. Kai kuriuos pasakojimus jis net ryždavosi patikrinti kasinėdamas. Tuo tarpu šiame take tikintys legendomis ir padavimais pasiskaitys vietinių gyventojų pasakojimus, o pragmatiškesni keliautojai ras skaičių ir faktų. Dar dažais kvepiantis pirmasis stendas nukreipia siauru laukų keliuku.
Laukais nuvingiavęs keliukas neria į mišką, kur jam kelią pastoja upelis. Upelio pavadinimas intriguoja – Saldusis, o kodėl jis taip vadinamas pasakoja Grabijonų gyventoja Aldona Federavičienė.
Už upelio takas kylą į kalną. Tako vietoje anksčiau ėjo kelias, kuriuo iš Grabijolų į Zapalinos palivarką keliaudavo nemandagusis žemvaldys Iljiničius. Užlipus ant aukštos kalvos rasti palivarką tikėtis neverta, jį sovietiniais metais nugriovė valdžios įsakymu. Dalis plytų ir kitų statybinių medžiagų buvo išdalintos aplinkiniams gyventojams, o raudonos plytos, likusios nugriovus raudonų plytų pastatus, buvo užkastos greta esančiuose laukuose. Zapalinos palivarką primena tik išlikę pamatų akmenys.
Pro palivarko langus atsiverdavo gražūs Neries vingių vaizdai, kuriuos dabar saugo Neries regioninis parkas.
Netoli tos vietos, kur stovėjo Zapalinos palivarkas, stūkso dar viena kalva. Tai Paalkių piliakalnis, atrastas tik 2003 metais, kai kultūrologė Ida Stankevičiūtė užrašinėdama tautosaką Grabijolų kaime išgirdo apie netoliese esantį piliakalniu vadinamą kalną.
Grabijolų pažintinis takas ne be reikalo vadinamas ekstremaliu laukiniu pažintiniu taku. Stačiu šlaitu užkilęs į Zapalinos palivarko kalvą takas už piliakalnio stačia galva neria žemyn, o ten, peršokęs per upelį, vėl kopia į statų šlaitą aukštyn. Prie viso to reikia pridėti, jog nėra nei laiptelių, nei gerai įrengto tako, todėl vietomis tenka keturpėsčiam kabarotis aukštyn, tarsi alpinistui leistis žemyn ar einant nuo drėgmės pažliugusiu stačiu šlaitu visais įmanomais būdais stengtis nenugarmėti žemyn. Vasarą bus paprasčiau, tačiau žiemą ir ankstyvą pavasarį be rimtos avalynės ir žygiui derančio nusiteikimo geriau čia nevažiuoti. Kita vertus po tokio pasivaikščiojimo kasdieniniai rūpesčiai lieka kažkur toli.
Nutirpus visam sniegui upeliai stačiais Neries šlaitais šniokščia tarsi kalnų upės. Upeliai teka čia du – Saldusis ir Sūrusis. Kiekvienam pagal skonį. Sako, vanduo iš jų geriamas, tačiau pasižiūrėjus į drumzliną vandenį to daryti nesinori. Nors dabar tenka žygiuoti stačiais šių upelių šlaitais, anksčiau link Paalkių kaimo čia vedė kelias. Toje vietoje kur anksčiau tiltas buvo, dabar informacinis stendas pasakoja apie mistiškus nutikimus šiose vietose, o Neryje, netoli tos vietos kur į ją įsilieja Sūrusis upelis iš vandens kyšo mitologiniai akmenys. Dabar tai turistinis objektas, o anksčiau šie akmenys kartu su Neries rėva buvo didžiausias pavojus sielininkams ir kitiems visokiausių prekių ir kitų gėrybių plukdytojams.
Po visų išbandymų tolimiausiame pažintinio tako taške laukia Neries regioninio parko pasididžiavimas – Alkų ąžuolas. Jis pats storiausias visame regioniniame parke, o į šonus išsikerojusios šakos kalba, jog būdamas jaunas jis augo atviroje vietovėje.
Sunku įsivaizduoti, jog kažkas klaidžiotų stačiais Neries ir jos saldžių ir sūrių intakų šlaitais bandydami atrasti tą vietą, kur Zapalinos palivarkas stovėjo, kur naujai atrastas piliakalnis stūkso ar kur Neries vandenį skrodžia mitologiniai akmenys, jei ne šis pažintinis takas. Gamtą ir aktyvų laisvalaikį mėgstantiems vilniečiams atsirado dar viena vieta, kurią pasiekti galima greičiau nei per pusvalandį. Įdomus maršrutas, nenuobodžiai pateikta informacija ir aiškiai paženklinta trasa bent porai valandų atitrauks nuo kasdienybės.
Grabijolų pažintinis takas nėra žiedinis, tik pačiame jo gale prie Alkų ąžuolo apsukus ratą, atgal teks grįžti tuo pačiu maršrutu. Bendras tako ilgis nesiekia 4 kilometrų tačiau pasivaikščiojimas užtruko beveik 2 valandas. Gal vertėtų sakyti žygis, o ne pasivaikščiojimas. Spėju, jei būtų žygeivės ir geografės Nijolės Balčiūnienės valia, visų pažintinių takų dangos ir laiptai būtų išardyti ir visi jie būtų panašūs į šį.
Ir pabaigai apie tą vienintelę sutiktą Grabijolų kaimo gyventoją, kuri pasisveikino su manimi. Ji ne iš tų, kurie važinėja po užsienius, kur atostogaudami kopia į kalnus ar šiaip turistauja, o grįžę į Lietuvą skundžiasi, neva užsienyje visi mandagiai sveikinasi ir šypsosi, o vat pas mus taip nėra. Ji taip nekalba, ji taip elgiasi, nors apie tokias kalbas greičiausiai net nieko nežino. Neverta kaltinti visuomenės, kai jos dalimi esame patys, o jei norime pokyčių, tai patys tuo pokyčiu ir turime tapti. Kada paskutinį kartą pasisveikinai su pasivaikščiojant sutiktu žmogumi?
