aA
Kilimandžaras, apdainuotas dainose ir aprašytas knygose, pasitiko savo didybe, supamas aplinkui esančių krioklių ir džiunglių.
Tanzanijos prieglauda
© Asmeninis albumas

Mažame Kilimandžaro oro uoste atkeliaujančių baltaodžių būna nedaug, tad vieniša mergina su dviem dideliais lagaminais iškart sukėlė pasieniečių įtarimą. Į Tanzaniją keliavau mėnesiui. Turėjau vieną lagaminą, prikrautą savo asmeninių daiktų, o antrasis buvo pilnutėlis sąsiuvinių, pieštukų, flomasterių, skirtų vaikų prieglaudai, kurioje turėjau savanoriauti.

Muitinės darbuotojai, pamatę vienišą merginą su didžiuliais lagaminais, iškart nusivedė į apklausos kambarį. Tada pirmą kartą išsigandau. Buvau daug girdėjusi apie korumpuotus Tanzanijos pareigūnus. Atvykau į šalį, kurioje nieko nepažįstu, o demokratija čia – tik skambus pavadinimas. Pasienyje sulaukiau klausimų, iš kur esu atvykusi, ar ištekėjusi, kur dirbu. Pareikalavo parodyti sutartį ir susirašinėjimą su Amani Children Home vaikų namų vadybininku. Visi mano daiktai buvo kruopščiai patikrinti. Drįsau pajuokauti: „Negi tikrai ieškote narkotikų? Verslo planas gabenti narkotikus į Afriką.“ Po visą valandą trukusio tardymo, grąžindamas mano pasą, pasienietis pasakė: „Esate labai drąsi keliaudama čia visiškai viena. Ačiū už gražią misiją, su kuria atvykote.“

Nuo Kilimandžaro iki vaikų prieglaudos kelionė sudaužytais smėlėtais keliais truko penkias valandas. Dulkių buvo visur. Begalė keliuose patruliuojančių policininkų stabdo automobilius ir gali išrašyti baudą viršijus greitį vos 1 km/val. „Jie renka lėšas į valstybės biudžetą“, – paaiškina man vairuotojas, bet Tanzanijos policija niekada neatsisako kyšių.

Pakeliui sustoju nupirkti vandens visam mėnesiui (Tanzanijoje galima gerti tik supakuotą parduodamą vandenį) ir Tanzanijos SIM kortelę, kad galėčiau naudotis internetu. Deja, SIM kortelė negelbėjo: interneto ryšio beveik niekada nebūdavo. Visi tanzaniečiai atviri, šilti, bendraujantys žmonės. Jie laikosi tvirtų krikščioniškų vertybių ir yra pasiruošę atiduoti viską, ką turi. artimam. Jiems įprasta gyventi, valgyti, dirbti bendruomenėse, čia nerasi europiečių taip vertinamo privatumo.

Moterys dirba sunkiausius darbus, nešioja nešulius, o vyrai tiesiog eina iš paskos. Labiausiai šokiravo požiūris į baltuosius, jų vadinamus zungu. Tai nėra įžeidžiantis pavadinimas, netgi, atvirkščiai, baltaodžiams jie skuba patarnauti. Čia manoma, kad baltieji negali nešioti sunkių ryšulių ar plauti savo indų.

Tanzanijos prieglauda
Tanzanijos prieglauda
© Asmeninis albumas

Prieglaudoje net kuprinės negalėdavau nusinešti iki biuro – viena iš mano mokinių, du kartus už mane vyresnė moteris, atimdavo ir nešdavo pati. Kai į biurą visam personalui būdavo atnešamas maistas, niekas jo nė nepaliesdavo kol aš, zungu, neįsidėdavau pirma ir nepradėdavau valgyti. Prašiau jų žiūrėti į mane kaip į lygią, bet man atsakė, kad pirmiausia turiu įsidėti tiek, kiek noriu, o jie valgys tai, kas liks po manęs. Gatvėse visi nori užkalbinti, jiems labai svarbu ir didelė garbė, jei baltasis jiems atsako, paklausia, kaip sekasi, ar nori nusifotografuoti.

Amani vaikų prieglauda

Keturiasdešimt aštuoni vaikai, visi atimti iš smurtaujančių ar smarkiai skurstančių tėvų. Kai kurie vaikai turi randų, bylojančių apie sunkią vaikystę. Mažiausiajai mergaitei čia treji.

Gyvenimo sąlygos – asketiškos. Prausiasi vieną kartą per dieną iš kibirų, jokio tekančio vandens ar kanalizacijos. Tiek vaikai, tiek personalas miega dviaukštėse lovose, betoniniuose namuose, pastatytuose už 500 dolerių. Jokios ventiliacijos ar vėdinimo sistemos, langai aptraukti tinkleliu nuo uodų. Skalbia lauke rankomis. Vaikučiai nešioja senus, dažnai suplyšusius ar dėmėtus drabužius. Visus metus, kiekvieną mielą dieną, valgo tą patį – duonos gabaliuką rytais, afrikietišką pupelių troškinį macande pietums ir ryžius su daržovėmis vakarienei. Vaisiai, žuvys, kiaušiniai – neprieinama prabanga.

Amani prieglaudos istorija prasidėjo nuo šešiasdešimtmečių įkūrėjų poros. Užauginę savo vaikus, jie neliko abejingi sunkiai vargstančiam kaimynų berniukui. Matydami, kad tėvai juo visiškai nesirūpina, priglaudė jį savo namuose ir finansavo mokslus privačioje mokykloje. Privačios mokyklos Tanzanijoje kainuoja 800 dolerių per metus vienam vaikui, o vidutinė alga siekia vos 120 dolerių per mėnesį.

Viešųjų mokyklų klasėse būna aštuoniasdešimt vaikų. Jokių namų darbų, testų, atsakinėjimo prie lentos. Baigę viešąsias mokyklas, mokiniai neišlaiko stojamųjų universiteto egzaminų ir yra pasmerkti dirbti fermose.

Tanzanijos prieglauda
Tanzanijos prieglauda
© Asmeninis albumas

Matydami savo teikiamos pagalbos vaisius, sutuoktiniai nutarė įkurti prieglaudą iš asmeninių santaupų ir priglausti didesnį būrį vaikų. Visos Tanzanijos labdaringos organizacijos įkuriamos ir išlaikomos tik iš asmeninių įkūrėjų arba užsienio rėmėjų lėšų. Pati valstybė niekaip neprisideda ir nefinansuoja pažeidžiamiausių visuomenės sluoksnių.

Užsienio, ypač JAV, rėmėjai noriai skiria lėšų vargstantiems, bet yra linkę kontroliuoti organizacijų skaidrumą ir reikalauja ruošti finansines ataskaitas pagal tarptautinius apskaitos standartus, iš kurių būtų matyti lėšų paskirstymas ir faktinis panaudojimas. Deja, dažnai tokių šalių organizacijų personalas yra baigęs vos aštuonias klases ir rengti panašių ataskaitų nėra pasirengęs. Todėl prieglauda paprašė pagalbos iš šalies – sukurti nesudėtingas apskaitos sistemas, patenkinančias rėmėjų reikalavimus.

Mano savanorystę organizavo Didžiosios Britanijos organizacija AFID (Accounting for International Development), atrinkusi mane iš gausaus pretendentų būrio. Savo tinkamumu net neabejojau: turiu dvylikos metų finansininkės patirtį, esu išleidusi knygą savo srities tema, nuosavą verslą, susijusį su finansinėmis paslaugomis tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje. Savanorystė, ypač Didžiojoje Britanijoje, yra be galo populiari, kiekvieną mėnesį dešimtys savanorių atrenkami, priskiriami konkrečiam projektui, šaliai, ir iškeliauja į Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos šalis panaudoti savo turimų žinių bei kvalifikacijos. Pirmasis mano darbas buvo atlikti auditą ir patikrinti finansinių įrašų skaidrumą nuo prieglaudos veiklos pradžios, 2009 metų.

Tanzanijos prieglauda
Tanzanijos prieglauda
© Asmeninis albumas

Pirmą kartą gyvenime, vartydama apskaitos žurnalus, susigraudinau. Amani Children Home dažnai grėsdavo badas ir netikėtai pervesti 50 dolerių iš Niujorko visai prieglaudai leisdavo išgyventi dar vieną mėnesį.Personalas čia negauna algų – jie dirba už maistą ir lovą. Jokių savaitgalių, švenčių ar atostogų, visi dvidešimt personalo atstovų turi aiškias pareigas nuo 6 iki 21 val.

Organizacijos psichologas, dirbantis su vaikais dėl išgyventų jų traumų, neturi dešinės rankos ir kojos. Dar jam būnant mažam dėl gangrenos visiškai nupjautos galūnės. Tačiau jis pats pozityviausias žmogus, puikiai susitvarko buityje, sukūrė savo šeimą, turi du vaikučius ir padeda prieglaudos vaikams išgyventi patirtas traumas.

Tanzanijos prieglauda
Tanzanijos prieglauda
© Asmeninis albumas

Didelė dalis gyventojų, ypač vaikų, lankančių privačias mokyklas, tobulai šneka angliškai. Neturėjau bendravimo su vaikais patirties, man buvo nedrąsu su jais susipažinti, bet Amani vaikai patys bendravo su manimi. Labai komunikabilūs, švelnūs, be galo dėkingi kiekvienam savanoriui, kuris prisideda prie jų gyvenimo. Su vaikais sukūrėme nuostabų ryšį, jie palietė mano širdį. Tolimesnė mano savanorystė buvo dviejų moterų mokymas naudotis kompiuteriu, „Exceliu“ ir taikyti apskaitos principus.

Mokymo procesas nebuvo lengvas, pirmą dieną mokėmės įjungti ir išjungti kompiuterį. Kadangi buvau ten tik mėnesį, o išmokti joms reikėjo daug, kiekvieną dieną keldavausi 6 valandą ir dirbdavome iki 21 valandos. Išimtis buvo taikoma tik sekmadienį – eidavome į bažnyčią, šokau ir dainavau kartu su visais vaikais.

Mūsų mokymosi kompiuteriu dienas apsunkindavo dingstanti elektra ir labai silpnas interneto ryšys, juk prieglauda – džiunglėse.

Tanzanijos prieglauda
Tanzanijos prieglauda
© Asmeninis albumas

Vakarais ėmiau mokyti vaikus šokių. Sužinojau netikėta žinią, kad Lotynų Amerikos šokiai Tanzanijoje jaunimui yra uždrausti, juos galima šokti tik nuo dvidešimt penkerių metų. Tačiau dalis vaikų visgi norėjo mokytis slapta, be vyresniųjų žinios, todėl vesdavau vienos valandos pamokas kiekvieną vakarą, po žvaigždėtu dangumi, tiesiog ant smėlio. Vieną iš pamokų nutraukė atšliaužusi nuodinga gyvatė, ir visi išsilakstė. Tanzanijoje šokių kultūra populiari tik bažnyčiose. Religinius šokius tiesiog savo malonumui šoka tik suaugusieji arba jaunesni, įgiję išsilavinimą užsienyje.

Šis projektas ir patirtis man atvėrė supratimą, kiek daug reiškia išsilavinimas ir kokią didžiulę laisvę jis teikia kiekvienam žmogui. Jaučiuosi pakeitusi keturiasdešimt aštuonių žmonių patirtį, likimus, tapusi jų gyvenimų dalimi. Supratau, kad net maži darbai, mūsų akimis žiūrint, nedidelė labdara kitiems reiškia galimybę tiesiog išgyventi dieną, mėnesį, o kartais – visus metus. Atsisveikinant vaikų pasakyti žodžiai „tik nepamiršk sugrįžti“ giliai įsirėžė į širdį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(527 žmonės įvertino)
4.6300

Medaus mėnesiui šalies neišsirinkusi pora leidosi į kelionę aplink pasaulį: įspūdžiai iš Kirgizijos (15)

Jaunavedžiai vis laužo galvą, kur vykti medaus mėnesiui. Mes nusprendėme, jog per daug yra...

Japonijos viešbutyje galima apsistoti už 1 dolerį, bet yra viena sąlyga (2)

Kai 27 m. Tetsuya Inoue ėmė vadovauti „Asahi Ryokan“ – savo močiutei priklausančiam...

Tanzanijos džiunglėse mėnesį gyvenusi lietuvė: labiausiai šokiravo vietinių požiūris į baltuosius (575)

Kilimandžaras , apdainuotas dainose ir aprašytas knygose, pasitiko savo didybe, supamas aplinkui...

Jordanija lietuviams paliko prieštaringą įspūdį: tvarka geresnė nei Egipte, bet potencialo išnaudoti nesugeba (3)

Daugelis žmonių į Danos gamtos rezervatą Jordanijoje atvyksta paklajoti ir pasikarstyti po...

Top naujienos

Tikėjosi lengvo kelio, o gavo tikrą pragarą: kaip suomiams pavyko sustabdyti sovietų ordą (446)

Iš daugybės Antrojo pasaulinio karo mūšių ir įvykių vienas sunkiausiai suvokiamų yra...

Dėl prarasto siuntinio į teismą padavė Lietuvos paštą: jei netinka, kreipkis į privačias bendroves (172)

Dėl išsiųstos ir nežinia kur dingusios registruotos siuntos Lietuvos paštą į teismą padavęs...

Pasiskundęs, kad šeimyniniai džiaugsmai užgožė vyriškus, sulaukė palaikymo: tu ne vienas, brolau (458)

Du mažamečius vaikus su žmona auginantis vyras tvirtina, kad jau kone trejus metus jų šeimoje...

Lietuvė išbandė karališką kelionę traukiniu po Airiją: čia keleiviai prabangą kabina šaukštais (139)

Kai Dublino geležinkelio stotyje sustoja prabangusis „Grand Hibernian“, visų perone esančių...

Kaune automobilis rėžėsi į stulpą: keleivis žuvo, vairuotojas girtas (40)

Sekmadienio vakarą policija, medikai ir ugniagesiai skubėjo į avariją Kaune. Pranešta, kad...

Į avariją Vilniuje lėkė trys greitosios, keli sužaloti žmonės ligoninėje (21)

Sekmadienį Vilniuje, Salomėjos Neries gatvėje, į avariją skubėjo policija ir net 3 medikų...

Miestas Žemaitijoje, prieš šimtmetį išgyvenęs tikrą aukso amžių: žmonės sulaukdavo „amerikoniškų“ uždarbių (42)

Miestelis, kurį vagoja Bartuvos upė. Ramus žemaitiškas kampelis pačiame pasienyje su Latvija ....

Rusijos dailiojo čiuožimo žvaigždė Zagitova stabdo karjerą būdama 17-os (7)

Rusijos dailiojo čiuožimo gerbėjai sekmadienį buvo šokiruoti – viena talentingiausių šalies...

Įrodyta moksliniais tyrimais: šie penki papildai lieknėjimui yra tik pinigų metimas į balą (4)

Paieškoje įvedus „svorio metimas“, iškyla nemenkas iššūkis: reikia atskirti faktus nuo...

Nauji mokesčiai sukėlė klausimų: ar dabar svarbiausi tie, kurie nedirba ir visko nori už dyką? (95)

Seimas pritarė nuleisti kartelę ir NT mokestį įvesti visiems, kurių vertė nuo 150 tūkst. eurų....