- Koks rajonas Sankt Peterburge yra pats įdomiausias?, - paklausiau nuo gimimo šiame mieste gyvenančio turko taksisto.
- O tau patinka istorijos apie banditus? Matei serialą „Banditų Peterburgas“? – paklausė jis manęs.
- Serialo nemačiau, bet suintrigavote. Kokia tai vieta? – tęsiau pokalbį.
- Legendinis Kupčino. Tikrai labai blogas ir pavojingas rajonas, visoje Rusijoje žmonės jį žino ir bijo. Iš čia atsirado ne tik gatvinė, bet ir politinė mafija. Visas didžiausias mėšlas slepiasi Kupčino. Jis yra toli nuo centro, todėl siaučia banditai, – paaiškino vairuotojas.
- Ar ten galima pasivaikščioti? – išsigandusiomis akimis klausiu patarimo.
- Sutemus nesiūlau, baigsis blogai. Dienos metu pagrindinėse gatvėse dar būna ramu. Bet aš tikrai nieko negaliu garantuoti... Perspėju: jeigu ne ten nueisi – gali ir negrįžti, – atsakė vairuotojas ir ėmė garsiai juoktis, o tada, kad sumažintų kelionės įtampą savo automobilio magnetoloje pakūrė turkiškos muzikos hitus.
- Kodėl tu nesilinksmini, šokam kartu. Po apsilankymo Kupčino gal daugiau neturėsi tokių vakarėlių, - klausydamas savo mėgstamų dainų vis kartojo taksistas. Iš kišenės išsitraukė medžiaginę servetėlę ir dešine ranka ėmė ją sukti, pagal muzikos ritmą. Nesumeluosiu, į mus žiūrėjo visi pravažiuojantys automobiliai. Ačiū už nepamirštamą kelionę, gerbiamasis Yakubov Reshad Azik, esate išskirtinis vairuotojas.
Sustojome prie autobusų ir tramvajų stotelės „Balkanskaja“ (Balkanų – liet.). Vairuotojas, kaip koks profesionalus ekskursijų vadovas davė patarimą visada eiti tik tiesiai, centrinėmis rajono gatvėmis. Ir perspėjo: jeigu kas puls, bėgti į važiuojamąją kelio dalį, stabdyti bet kokį automobilį ir prašyti pagalbos.
Mes buvome trys lietuviai, iš taksi išlipome beveik drebėdami, prie savęs spausdami kuprines, iškart giliai paslėpėme pinigines. Kiekviename žingsnyje dairėmės aplink, ar niekas nepuola. Bet po valandos ta baimė praeina. Atsipalaiduoji ir akys ima priprasti prie vaizdų.
O pavojai čia galimi patys įvairiausi. Pavyzdžiui, kiemuose slankioja labai daug treninguotų vaikinų. Ir pasak vyresnių rajono gyventojų – tai yra mažytės, didelių kriminalinių nusikaltimų nedarančios gaujos. Baiminamasi, kad tie treninguočiai, bet kada gali pulti ir atimti praeivio telefoną. Arba gali pareikalauti nusiimti auksinį žiedą. Neduosi – gausi smurto dozę. Liūdniausia, kad gaujoms priklauso mokyklinio amžiaus jaunimas.
Žinoma yra ir vyresnių, bet tai jau senoji Kupčino mafija, pusė jų jau negyvi arba sėdi kalėjimuose. O tie, kas laisvėje – dabar ramesni, per daug nesireklamuoja, veikia tyliau. Būtent šiame rajone devyniasdešimtaisiais ėmė kurtis organizuotų nusikaltimų grupuotės. Žinote kaip buvo? Iš pradžių kariavo kiemas su kiemu, tada kiemai jungėsi ir kariavo trys kiemai prieš du kiemus. Galiausiai kariautojai nusprendė, kad reikia tapti mafija. Tapo, ir pridarė daug sunkių nusikaltimų. Bet ne apie juos šis tekstas.
Nepatariama artintis ir prie rajono girtuoklių. Dažną jų galima sutikti sėdintį ant suolelio prie namų. Kupčino girtuokliai yra padidinto jautrumo ir piktumo veikėjai. Nukamuoti skurdo ir alkoholio abstinencijos jie be priežasties rėkia ant praeivių, kartais meta akmenį ar net prieina aiškintis santykių. Vieną tokį teko matyti savo akimis. Jis sėdėjo prie miegančios moters. Labai garsiai keikėsi įterpdamas keiksmažodžius ir maldas. Labai keistas žodžių kratinys.
Dar vietiniai žmonės skundžiasi atvykėliais iš tolimųjų kraštų – Čečėnijos, Kirgizijos, Tadžikistano, Uzbekistano. Kupčino senbuviai tikina, kad imigrantai nieko nedirba, o tik trinasi gatvėmis, reketuoja rajono jaunimą, vagia iš parduotuvių ir užsiima „neaiškiais reikaliukais“.
Iš pirmo žvilgsnio, mums lietuviams, Kupčino gali priminti bet kurį mūsų šalies didmiesčiuose esantį miegamąjį rajoną. Ištisos gatvės devynaukščių, dvylikaaukščių. Vienodo tipo, neįdomūs, pilki namai. Keli vaikų darželiai, mokyklos, maisto prekių parduotuvės, maži turgeliai prie jų. Nuobodi pilkuma. Tik pas mus daug kas pasikeitė, o šiame Sankt Peterburgo rajone išliko devyniasdešimtųjų dvasia. Pavyzdžiui, iki šiol važinėja „Žiguliai“ ir „Volgos“, beje važinėja ne tik keliu, bet ir šaligatviais. Kai kuriems vairuotojams kažkodėl taip patogiau.
O štai prie stotelės „Balkanskaja“ išsirikiavusios įvairių daiktų pardavėjos. Jos išsitiesusios prekybinius stalus praeinantiems pro šalį siūlo pigiau įsigyti cigarečių, vaistų, įvairių papildų, taip pat kojinių, pėdkelnių ir net suknelių bei kepurių. Pardavėjos egzotinės – su leopardiniais, tigriniais skėčiais, dengiančiais nuo saulės spindulių ar lietaus. Kelios ilsisi nuo darbo, paėjusios į šoną lukštena saulėgrąžas ir apie kažką diskutuoja tarpusavyje.
Labai įdomus Kupčino rajono viešasis tualetas. Tai trys mėlynos būdelės – dvi skirtos klientams, norintiems atlikti gamtinius reikalus. O vienoje iš jų tarsi soste sėdi darbuotojas-budėtojas. Jis ten – būdelėje įsirengęs tikrą biurą. Laikraščiai, žurnalai, užklotas nuo šalčio. Darbuotojas tyliai, kaip pelytė ten sėdi, gal snaudžia, o gal spaudą skaito. Bet vos tik kas ateina prie jo tualetų – išlenda per sekundę, pareikalauja centų už įėjimą. Atplėšia popieriaus gabalėlį ir vėl lenda pasėdėti. Ramus pensininko darbas.
Nesusilaikėme ir mes – trys lietuviai pasukome į vieną iš Kupčino daugiabučių kiemų. Ir nesigailim, kad pasukome. Susipažinome su nuostabiomis poniomis. Šiame rajone gimusiomis, augusiomis ir iki šiol gyvenančiomis. Ponios mėgstančios pakalbėti išpasakojo viską.
Jaunesnė ponia – tamsiais plaukais yra Tania, ji vyresnės ponios šviesiais plaukais Nadieždos dukra. Dažnai žmonės jas vadina sesėmis, nes jos visada visur kartu. Dukrai neseniai suėjo trisdešimt metų, o mamai jau penkiasdešimt aštunti. Kiekvieną dieną jos pasipuošia ir eina pasivaikščioti po savo kiemą.
- Ar pavojinga jūsų rajone gyventi? – paklausiau damų.
- Pavojinga, labai daug nusikaltimų vyksta. Nepažįstamiems durų niekada neatidarome, – sako dukra. Kelios jos draugės buvo užpultos, apiplėštos. Kartais pasitaiko ir išprievartavimo atvejų.
- Jeigu žmonės mažiau gertų ir daugiau uždirbtų – to nebūtų. Dabar visi nusivylę ir pikti. Butų kainos pastoviai krenta, negalime parduoti ir išsikraustyti į geresnį rajoną, nes tiesiog neužtektų pinigų, - pasiguodė ir ponia Nadiežda.
- O kiek rajone kainuoja dviejų kambarių butas? – smalsauju.
- Tokiuose senuose daugiabučiuose – nuo trisdešimt iki penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Yra ir geresnių namų, ten brangiau. Bet į mūsų rajoną niekas nenori kraustytis, visi tik bėga iš čia. O kas norės, kai kaimynės prostitutės, baisiausius klientus pas save vedasi. Koks pavyzdys vaikams? –piktinosi vietinės.
Bet mama ir dukra apie Kupčino rajoną žino ne vien tik blogus dalykus – jos pasigyrė, kad iš šio rajono kilo keli labai garsūs Dmitrijai.
- Mūsų ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas čia užaugo. Kai buvo mažas gyveno bendrabutyje, po to su tėvais išsikraustė į geresnį daugiabutį. Abu pastatai netoli vienas kito, ten kartais atvažiuoja turistai apžiūrėti, fotografuoti, – pasakojo Tania. Tada jos mama Nadiedžia prisiminė apie kitą žvaigždę.
- Aktorius ir laidų vedėjas Dmitrijus Nagijevas irgi šiame rajone gyveno. Su žmona ir sūnumi Kirilu. Jau buvo žvaigžde tuo laiku, vedė „Okna“, bet niekur nesikraustė. Tik daug vėliau išvažiavo į Maskvą, –prisimena ji.
- Kirilas iki šiol dažnai į Kupčino šašlykinę atvažiuoja, čia gyvena jo draugai. Kai jis būna rajone – visos merginos ten bėga, nori susipažinti, – pridūrė Tania.
Šašlykinių, kebabinių, gruziniškos duonos kepyklų ir specializuotų alaus parduotuvių 53 tūkstančius gyventojų turinčiame rajone galima rasti ant kiekvieno kampo. Tik akivaizdu, kad prekyba ne visiems einasi sėkmingai, ant daugelio langų kaba skelbimai, kad verslai „parduodami“ arba „išnuomojami“.
Vietinėje užkandinėje dirbanti Lidija pasakoja, kad daugelį savo klientų ji pažįsta, todėl jaučiasi saugi ir Kupčino rajoną myli.
„Prieš dešimt ar dvidešimt metų buvo tikrai nesaugu, reketavo, vogdavo. Dabar banditai iš čia pabėgo, liko tik mažytės grupuotės, kurios prie savų nelenda. Kažkur pogrindyje sėdi, bijo, kad pagaus. Rajono problema yra skurdas. Labai daug vyresnių asmenų gyvena, kurių pensija maža. Gaila į tuos senukus žiūrėti“, – sako ji.
Apie vieną senutę – žymiausią Kupčino žudikę – siaubūnę pravarde „Baba Jega“ papasakojo prie gyvenamųjų namų sutiktas Jevgenijus.
„Pas mus ne mafijos reikia bijoti, o civilių žmonių“, – sako jis, paklaustas ar rajonas vis dar kriminalinis. Tai, kas vyko prieš trejus metus – Jevgenijus prisimena su siaubu. 2015-ųjų vasarą rajone buvo suimta Tamara Samsonova, bobutė-serijinė žudikė iš Dimitrovo gatvės 4 namo. Jos aukomis tapdavo kaimynai ir aplinkui gyvenantys žmonės.
Oficialiai raudonplaukė bobutė buvo apkaltinta daugiau nei dešimties žmonių itin žiauriu nužudymu. Tačiau teismas įrodė tik dvi siaubūnės žmogžudystes, kitos liko neišaiškintos. Vietiniai gyventojai spėlioja, kad aukų galėjo būti dar daugiau. Jevgenijus netiki, kad 2005-iais metais bobutės žudikės vyras dingo be žinios.
„Baja Jegos“ liudijimai jam kelia įtarimų. „Po bobutės žmogžudysčių rajono vardas buvo visam laikui suterštas, pas mane net draugai bijodavo atvažiuoti į svečius, jiems atrodė, kad bus užpulti“, - dūsavo vietinis gyventojas. Jevgenijus patvirtino taksisto žodžius, kad šio rajono žmonių gyvenimas įkvėpė serialo „Banditų Peterburgas“ kūrėjus. Daug čia įvykusių kriminalų buvo pavaizduoti tame seriale.
Kaip sako rajone sutiktos mama ir dukra – Tania ir Nadiežda, jeigu tik galite venkite šios Sankt Peterburgo vietos. Mieste yra daug gražesnių, ramesnių rajonų. O jeigu vis tik atvyksite čia, elkitės protingai ir nesivelkite į ginčus. Nes niekada nežinai su kuo vyksta konfliktas ir kuo jis gali pasibaigti.
