Mūsų viešnagei Šiaurės Korėjoje artėjant į pabaigą, jausmas, kad jau laikas namo vis stiprėjo. Nors viskas atrodė neblogai, buvome sočiai maitinami ir linksminami, tačiau vis labiau slėgė nuolatinė ir griežta kontrolė. Kelionės pradžioje atrodė visai linksma, bet ilgainiui tai ėmė vis labiau erzinti. Nuo didesnių saviraiškos ar protesto proveržių stabdė tik apie šią šalį girdėtos siaubo istorijos.
Šiaurės Korėja
© Vaidas Mikaitis

Sykį sustojus prie kažkokios įstaigos ir vienai iš gidžių trumpam pasitraukus, Vytautas užkalbino kitą, o aš surizikavau ir slėpdamasis už autobusų nuslinkau į gretimą gatvę – norėjau nufilmuoti korėjiečių paradą. Kvėpiau laisvės orą gal pusę minutės, kai pamačiau atlekiančią gidę išsprogdinusią akis: „Negalima vieniems vaikščioti!“ Atrodė, kad ir pati išsigando kaip reikiant. Atsiprašiau tą kartą, bet paskui pradėjau erzinti. Pokalbis buvo maždaug toks:

- O ką jūs darytume jei mes pabėgtume?

- Jūs turėtumėte problemų. Jus deportuotų.

- O kas būtų jums mūsų neišsaugojus? Ar jus pasodintų į kalėjimą?

- Neee.

- Tai ką jums padarytų?

- Eeee, mus gali sukritikuoti darbe.

- Tai ačiū Dievui, nes galvojau gal prarastumėte darbus ir sėstumėte į kalėjimus.

- Neee.

- O ar tiesa, kad neverkusieji mirus lyderiui galėjo prarasti darbus, kaip pasaulio spauda rašo?

- Neee, nesąmonė. Žmonės nuoširdžiai verkė.

- O tu pati verkei?

- Verkiau.

Kur jos neverks, jeigu net paukščiai verkė.

Šiaurės Korėja
Šiaurės Korėja
© Vaidas Mikaitis

Galiausiai paklausėme, ką tokio jos čia taip slepia, kad niekur mūsų neleidžia. Atsakė, jog paleisti turistai fotografuoja armiją bei vargšus ir tuomet pasaulyje skelbia, jog šalyje tik armija ir skurdžiai. Na, jei būtų kitaip galėtų pykti, bet juk taip ir yra. „Atvažiuokit pas mus į Lietuvą, filmuokit viską ir pasauliui skelbkite, ką norit“ – pakviečiau. Tąkart nepažadėjo.

Pradėjome labai prašytis į namus pas vieną iš gidžių, bet nesutiko pasikviesti, mat neįrašyta į programą. Tai bent namą parodė, kuriame gyvena.

Kad nuraminčiau sąžinės graužatį dėl nuolatinio spoksojimo į vargšus, iškart prisimenu Šiaurės Korėjos armijos paradus matytus internete. Kvapą gniaužia matant didingai žygiuojančius vyrus ir moteris, vėliavas, karinį orkestrą, karinę techniką ir iš aukštai žmonėms mojantį velionį Kim Jong Ilą. Net šiurpuliukai bėgioja per kūną nuo didybės. Gyvai pamatęs tokį paradą turbūt užsihipnotizuočiau ir pats prisiekčiau ištikimybę didžiajam vadui.

Mus į griežtus rėmus įspraudusi programa sykį labai pravertė. Į programą, žinoma, buvo įtraukta ir pagrindinė Pchenjano Kim Il Sungo aikštė, kurioje vyksta didieji paradai, tačiau ji kasdien buvo užimta repetuojančių korėjiečių. Mums sukiotis žmonių minioje leidžiama nebuvo, todėl kaskart prie jos priartėjus, vairuotojas sukdavo vairą ir veždavo mus šalin. Kai jau iškilo grėsmė, kad šios aikštės apskritai neišvysime, pradėjome purkštauti: „Ką pagalvotų didysis vadas jei jo svetingos šalies piliečiai, turistų nenuvežtų į jo vardo aikštę? Juolab, kad tai įrašyta į programą. Apsiverstų karste iš gėdos turbūt“. Gal tai ir paveikė, nes jau paskutinį vakarą, matydamos, kad situacija nesikeis ir žmonės neišsiskirstys, sutemus gidės ryžosi mus ten nuvežti.

Šiaurės Korėja
Šiaurės Korėja
© Vaidas Mikaitis

Žmonės jau skirstėsi, bet kai kurie dar žygiavo ir dainavo. Įspūdis buvo nenusakomas. Jį aprašyti sunku – tai reikia pajausti. Žmonių judesiai ir net garsai buvo produktyvūs, nukreipti į tikslą. Ideali tvarka, drausmė ir tyla. Jokio nereikalingo chaoso, neorganizuoto triukšmo, klegesio ar juoko. Žmonės tylus, rimti, susikaupę. Aikštė, ir kitame upės krante esantis Čiučės amžinosios ugnies paminklas, atrodė nuostabiai. Trūko gal tik daugiau šviesos. Esu įsitikinęs, kad tiems kam pavyko pamatyti ne repeticiją, o realų karinį paradą labai pasisekė. Tokių vaizdų ir masinių, gerai surežisuotų demonstracijų nepamatysi niekur kitur pasaulyje. Mums tai buvo idealus paskutinis programos akordas ir atsisveikinimas su šia baisia, tačiau ir neįtikėtina šalimi. Net verkiau truputį.

Paskutinį vakarą, gidės mus nuvežė į kažkokį neva naktinį klubą, skirtą užsieniečiams. Tik mūsų ten neįleido, nes klubą buvo užėmusi kinų delegacija. Prie klubo pamatėme žmogų, labai panašų į velionį vadą Kim Jong Ilą. Ir rūbai rusvai žalsvos spalvos, ir ūgis mažas, ir akiniai, ir šukuosena. Net gidė pakraipė galvą ir pasakė, kad tikrai panašus. Nesugalvojome nusifotografuoti, būtume apgavę visus.

Kartą įėję į savo kambarį radome įjungtą televizorių, kuris rodė būtent reportažą apie didįjį Kim Jong Ilą. Pažiūrėję reportažą nusprendėme, kad Kim Jong Ilas yra ne žmogus, o Dievas. Kodėl? Nes jis viską gali ir moka. Kad ir kur jis nuvyktų – pas ūkininkus, į mokyklas ar statybas, visiems patars ir pamokys kaip reikia dirbti. Žmonės užrašų knygelėse konspektuoja jo pamokas, daro kaip jis pasako ir darbai pradeda sektis. Argi toks žmogus ne Dievas? Čia ne aš sugalvojau, čia reportažas mus įtikino.

43-ame viešbučio aukšte buvo restoranas. Pro langus matyti, kad tie gražūs Pchenjano mūrai yra tik vienoje miesto pusėje. Kitoje stovi ne tokie gražūs keliaaukščiai namai. Ten pat matosi ir daug ilgų fermų pastatų. Įspūdis, tarsi ten būtų kažkokios kareivinės ar kažkas panašaus. Tie rajonai iš aukštai atrodė gerokai prasčiau nei tie po kuriuos mus vežiojo. Mūsų kambario langas irgi buvo atsuktas į gražiąją Pchenjano pusę.

Šiaurės Korėja
Šiaurės Korėja
© Vaidas Mikaitis

Tame pačiame restorane stovi pianinas. Iškilmingai ten sugrojau Lietuvos himną. Vytukas pakomentavo, kad gal Pchenjane pirmą kartą viešai skambėjo „Tautiška giesmė“. Ponas Kudirka būtų didžiavęsis manimi.

Teko apsilankyti ir cirke. Cirkas yra labai populiarus ir svarbus Šiaurės Korėjoje kaip režimo dalis. Jis labai mėgstamas korėjiečių. Deja, ne visi jį mėgsta, tą įrodė Vytautas – jis užsnūdo.

Nuostabaus grožio Rjugjongo viešbutis yra bent dvigubai aukštesnis nei aukščiausias Pchenjano pastatas. Pradėtas statyti 1987 m. jis atrodo didingai ir ištaigingai, tačiau nėra įrengtas. Buvo pradėtas statyti kaip aukščiausias pasaulio viešbutis. Tačiau statybos nutrūko sulig SSRS žlugimu ir nežinia ar kada nors apskritai bus įrengtas.

Diktatoriai mėgsta didybę, Pchenjano Triumfo arka yra aukštesnė nei paryžietiškoji, o Gegužės 1-osios stadionas, kuriame vyksta masinės gimnastikos pasirodymai, yra laikomas didžiausiu stadionu pasaulyje.

Nors maisto buvo daug, į kelionės pabaigą jis mums patiko vis mažiau. Kuo toliau, tuo labiau norėjosi bulvienės ar grikių košytės. Ar bent jau picos. Tos korėjietiškos žolės ir prieskoniai erzino skonio receptorius. Nacionalinis maistas kimči iš pradžių pasirodė nieko, bet paskui apkarto. Vytautas paskutines dienas išvis laikėsi dietos. Štai, alus Šiaurės Korėjoje įdomaus skonio, todėl net į Lietuvą parsivežėme. Ir salstelėjusios degtinės sondžiu parsivežėme, bet jau viską išgėrėme.

Šalį palikome traukiniu į Pekiną. Pabučiavome gides, nubraukėme ašarėlę, išgavome pažadą aplankyti mus Lietuvoje ir įlipome į vagoną skirtą vykstantiems į Kiniją. Pažadas, žinoma, buvo tik šiaip sau. Mes ne tik nepasimatysime, bet ir niekada nesusisieksime, nes žmonės negali gauti elektroninių laiškų, o paštas yra pirmiausia perskaitomas atsakingų institucijų. Mūsų vagone keliavo ir į Kiniją vykstantys Šiaurės korėjiečiai. Juos išlydėti atėję giminės ir artimieji verkdami bėgo paskui traukinį, vos ne bučiavo lango stiklą, tarsi ne į kaimyninę šalį, o į karą išleisdami artimuosius.

Šiaurės Korėja
Šiaurės Korėja
© Vaidas Mikaitis

Paskutinį kartą neskaniai ir nešvariai pavalgėme traukinio restorane. Sėdėjome su dviem danais ir dalinomės savo įspūdžiais. Galėjome be palydos pereiti vagonus, kuriuose važiavo tik korėjiečiai šalies vidaus maršrutais. Tai buvo visa mūsų laisvė Šiaurės Korėjoje.

Dar visą dieną pro traukinio langą galėjome stebėti šios šalies peizažą, stotis, jose stovinčius kareivius, darbininkus ir šiaip gyventojus. Išvykstant pasieniečiai tikrino fotoaparatus, norėdami sužinoti, kokios nuotraukos buvo padarytos. Pergudravome juos išsikėlę nuotraukas į kompiuterį ir prisipažinę, jog ištrynėme savo noru. Turbūt pergudravome ir patys save, juk bent kelias nuotraukas reikėjo palikti. Kvailai atrodėme be jokių nuotraukų, tačiau daugiau nebelindo prie mūsų.

Šiaurės Korėjos ir Kinijos siena eina Jalu upe. Kitoje upės pusėje yra Dandongo miestas. Kažin ką jaučia korėjiečiai per savo šaltų butų langus matydami už upės šviečiantį Dandongą? Gal tą patį ką jaučia kaliniai pro kalėjimo langus matydami gatvės gyvenimą? Tik kaliniai žino, kiek jiems liko sėdėti, o korėjiečiai gali tik spėlioti, kada jiems atsivers šalies sienos ir laisvė keliauti. Gal rytoj, o gal po šimto metų. O gal jiems išvis uždrausta į Kinijos pusę žiūrėti? Gal tie pasienio daugiabučiai tušti?

Šiaurės Korėjos televizija rodo linksmus ir dainuojančius pionierius, žygiuojančius karius, šviečiančią saulę, plušančius darbininkus, kranus prie kylančių mūrų, raudonas vėliavas, žmones besididžiuojančius savo valstybe ir duodančius amžiną priesaiką gerbiamam Lyderiui ir partijai. Žiūrint susidaro įspūdis, kad žmonės laimingi. Primena mano laimingą vaikystę sovietiniais laikais.

O gal tie žmonės iš tiesų laimingi, nes nežino kaip yra kitur? Jie tau niekada to nepasakys. Bet jei jau viskas taip gerai, kam tada taip viską slėpti? Kodėl savų žmonių neišleisti į užsienį. Jie grįžtų, jei viskas išties gerai.

Galima tikėti televizija, tačiau galima tikėti ir savo akimis arba pabėgėliais. Akys mato, kad vaizdelis nekoks, o pabėgėliai pasakoja šiurpias istorijas. Galite paieškoti Barbaros Demick knygos „Neturime ko pavydėti“. Ten yra pabėgėlių istorijos. Perskaičiau ją per dieną.

Baigdamas nerašysiu tos banalios “būtinai ten sugrįšiu“ frazės, kuri užbaigia daugumą pasakojimų. Nors ta šalimi nenusivyliau nė kiek, bet ten tikrai negrįšiu. Nesinori sugadinti įspūdžio, nes antrą kartą tokių jausmų jau nebepatirsiu.

Tai buvo įspūdingiausia mano gyvenimo kelionė, be abejonės. Buvo žiauriai įdomu grįžti į praeitį, į totalitarinę valstybę. Tik šį kartą būti ne jos dalyviais, o stebėtojais. Šis jausmas geresnis. Užteko kelias dienas pabūti prižiūrimam, sekamam, kad suprasčiau, ir įvertinčiau laisvę. Ir suprasčiau, kokioje nuostabioje šalyje mes gyvename.

Traukiniu kirsdami Jalu upę, priekyje matydami spindintį Dandongo miestą Kinijoje, o atsigręžus atgal Šiaurės Korėjos Sinuidžu miesto tamsius ir pilkus daugiabučius, pamojavome šiai unikaliai, tačiau vienišai, liūdnai, sustojusio laiko šaliai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Miestelyje užvirė tikras karas: dar nė vienas kunigas taip nesielgė (400)

Dūkšto miestelis Ignalinos rajone ūžia kaip bičių avilys. Ir viskas – dėl vietos kunigo...

„Žalgiriui“ ir Šarui – pagyrimai iš būsimo varžovo Obradovičiaus lūpų, Spanoulis kalbėjo apie ligoninę (23)

Kauno „Žalgiris“ po 19 metų pertraukos vėl žais Eurolygos finalo ketverte – pusfinalyje...

Pasistūmėjimas septyniolikmečio nužudymo byloje: įtariamai pareikšti 2 asmenims vienas įtariamasis suimtas (30)

Panevėžio policija skelbia sulaikiusi septyniolikmečio nužudymu įtariamus asmenis. DELFI...

Istorinis susitikimas: Šiaurės ir Pietų Korėjos lyderiai paspaudė vienas kitam rankas šalia Kim Jong Uno automobilio – 12 apsaugininkų (158)

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas ir Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas...

McLeanas nepripažino „Žalgirio“ pranašumo: jie tiesiog buvo puikioje formoje tinkamu metu (41)

Pirėjo „Olympiakos“ ekipa – sumušta ir sugniuždyta. Jokių vilčių Kaune neturėję graikai...

Embargas galioja, bet lietuviškų produktų Rusijoje pilna (136)

Nors iš Lietuvos į Rusiją vežti daugumą maisto produktų draudžiama, tačiau net atokiuose šios...

Fotošopo persotinta karališkosios poros nuotrauka įsiutino internautus: tai pamišimas

Naujoje Zelandijoje leidžiamas žurnalas tapo pajuokos objektu dėl viršelio, kuriame pozuoja prieš...

Viename Lietuvos mieste vairuotojai pasižymėjo: greičio radaras blyksėjo beveik 17 tūkstančių kartų (73)

Praėjusią savaitę greičio mėgėjams buvo riesta. Be to, kad balandžio 16-22 dienomis visoje...

Orai: savaitgalį šalį užlies šiluma – ir tai dar ne pabaiga (9)

Paskutinė darbo diena bus gaivi, o nuo šeštadienio į šalį vėl atkeliaus maloni šiluma. Poilsio...

Lietuvis apie turistus Černobylio zonoje: dėl didelio srauto įvesti apribojimai

Prieš 32 metus įvyko viena baisiausių katastrofų Europoje – Černobylio katastrofa. Apie šios...