aA
Pirmą kelionės į Iraną dalį rasite ČIA. Mesras – dykumos kaimelis, kuriame stovi keli vienetai vietinių namelių. Viename iš jų ir apsistojome. Miestelį supa smėlio kopos. Namų šeimininkas čia gyvena praktiškai nuolat, išskyrus vasarą, kai būna 40 laipsnių karščio. Tada pradeda iš visur lysti gyvatės ir skorpionai. Ir visas tas gėris sulenda į namus. Todėl trims vasaros mėnesiams visi iš čia dingsta.
Kelionė į Iraną
© Algirdas Morkūnas

Kitą rytą, kol nekaršta, išėjome palakstyti po kopas. Kas keisčiausia, šiame kaime esančiame tarp kopų, yra auginami javai. Iš kažkur toli esančių kalnų atbėga siauras upelis ir jie sugeba susidrėkinti savo pasėlius. Auga jie smėlyje, bet taip gražiai žaliuoja ir yra visiškai ekologiški.


Vakarienei mums paruošė pelenuose po laužu puode troškinamą kupranugarieną su aviena. Buvo įdomu stebėti visą gaminimo procesą. Daug įvairių vietinių patiekalų, kaljanas, pasakojimai, dar prisijungė keliaujantys iraniečiai, grojo, dainavo, tai buvo geras vakaras. Smagu matyti, kaip atėjus naujiems žmonėms pavakaroti, jiems į rankas paduodamas ne alaus butelis, o arbatos puodelis. Ir jie laiką leidžia dar linksmiau nei lietuviai, be jokio alkoholio.

Rytas prasidėjo nuostabiai. Pusryčiams pateikė ne tik standartinę duoną, sūrį ir uogienę, bet iškepė kiaušinienę ir papjaustė vaisių! Arbata gaminta ant laužo irgi buvo ypač skani.

Vykstame toliau į sekančią oazę. Joje yra labai gražus miestelis. Buvo jau vakaras, saulė jau pradėjo slėptis už kalnų. Nusprendėme, kad pasiliksime čia pernakvoti, nes buvo labai gražu. Žinoma, tokioje vietoje susirasti, kur nakvoti nėra taip lengva, nes niekas nekalba angliškai. Pasiklausinėję gestų kalba nakvynės neradome ir nusprendėme nakvoti prie toliau esančio kanjono.

Kadaise tekėjusi upė išgraužė gilią vagą ir suformavo įspūdingą kanjoną. Atvykę radome moksleivių grupę. Žinoma, pamatę mus jie pamiršo, ko čia atvažiavo. Perėję tikrai gražų kanjoną, grįžome prie automobilio. Prie mūsų priėjo barzdotas, purvinas, lyg ir baltaodis. Pakalbėjome angliškai, pasirodo, ispanas, keliaujantis autostopu. Jau tapęs tikru geru „džiumbru-backpakeriu“ sugalvojo nakvoti kanjone esančiose olose. Aišku, maisto pasiimti su savimi jam nereikėjo, nes skrandis turbūt ir taip susitraukęs. Pamiegojo porą naktų oloje, sušalo, išbadėjo ir paprašė mūsų, pavežti jį iki miesto. Atidavėme savo turėtus bananus ir nuvežėme tiesiai prie užkandinės. Buvau seniai matęs, taip maistu besigardžiuojantį žmogų.

Kelionė į Iraną
Kelionė į Iraną
© Algirdas Morkūnas

Vykstame toliau į Rytus, Afganistano sienos link. Toje pusėje yra labai gražių senovinių molinių miestelių kalnuose, gražių oazių. 100 km iki pasienio prasideda apsaugos postai. Mūsų nestabdo, nes vairuoju prisispaudęs prie prieky važiuojančio automobilio, kad nematytų, jog esu baltas. Juk čia praktiškai nėra turistų, ir jie nevairuoja automobilių. Deja, vienas pamatė ir sustabdė. Na, ką, su pasais į būdelę. Mes šypsomės, jie šypsosi. Rankas mums spaudžia. Toks įspūdis, kad sustabdė ne tikrinti, bet paįvairinti dieną, į mus pasižiūrėti. Iš netoliese esančio bokštelio nulipęs kareivis atbėgo su automatu. Jam gi irgi įdomu. Būdelės viršininkas jį aprėkė ir tas vėl bėgte į bokštelį.

Didis viršininkas atsivertė mano pase esančią Vietnamo vizą, žiūri į kažką. Išsitraukė tualetinio popieriaus lapelį, perlenkė per pusę, kad tušinukas nesulystų ir nusirašė vizos numerį. Patikėkit, kiek viduj turėjau juoko, tik negalėjau jo išlaisvinti, kol stovėjome būdelėje! 

Po turistinio registravimo grįžę į automobilį, prisijuokėme ir nuvykome iki nakvynės kaimelio.

Molio kaimelis buvo sugriautas žemės drebėjimo, bet jame gyvenę 3 vyrai dabar įrengė svečių namus. Karavanserija – taip senais laikais vadinosi karavanų varovų nakvynės namai. Ją atstatė, įrengė kambariukus. Vakare pasiklausėme jų pasakojimų, patys papasakojom apie Lietuvą ir Europą. Kartu parūkėme kaljaną. Iš Lietuvos buvome pasiėmę dovanų, tai šiuose namuose dalį jų ir įteikėme, nes labai jau draugiški buvo šeimininkai. Atmosfera, kurią sukūrė namų istorija ir šeimininkai, buvo be galo gera. Būdamas tokiose vietose, jauti tikrąjį Iraną. Ryte papusryčiavome ant stogo. Nors ir buvo standartine duona, sūris, uogienė, bet aura, kuria dvelkė visi namai, pusryčius pavertė stebuklingais.

Kelionė į Iraną
Kelionė į Iraną
© Algirdas Morkūnas


Meibod miestas. Čia, svečių namuose, buvo apsistojęs vienas iranietis ir mes. Iranietis gerai kalbėjo angliškai ir mums pasiūlė vakare kartu su juo eiti pasivaikščioti po miestą. Jis jau čia gyveno apie porą savaičių ir viską gerai žinojo. Mus bevaikštant pavaišino ledais, užpiltais sultimis.

Beje, sulčių spaudyklų Irane – ant kiekvieno kampo. Skaniausios yra granatų, o kaina perpus mažesnė nei, pavyzdžiui, Stambule. Vėliau užėjome į labai įdomią vietelę, kurioje tik įėjusius mus iš karto pavaišino kava su sausainiais. Čia, sporto salėje, – tradicinis iraniečių sportas – laisvojo stiliaus imtynės. Jos anksčiau buvo skirtos ruošti kariams. Pagal pavadinimą, gal nėra tiek panašus į imtynes, kiek į svarmenų kilnojimą ir mankštą su svarmenimis. Salės pakyloje sėdi būgnininkas ir traukia dainą.

Ta daina skirta įkvėpti sportuojančius. Taip pat jos žodžiai skirti diegti teisingas šeimos ir gyvenimo vertybes. Pakilnojus „kuvaldas“, prasideda šokiai-suktukai. Įdomu pažiūrėti, kaip įvairaus amžiaus vyrai sukasi, tarsi žaislinis vilkelis. Dabar tarp jaunimo šis sportas nebėra populiarus.


Kitą dieną su savo naujuoju draugu apėjome miestą, apžiūrėjome net 4000 metų prieš Kristų statytą pilį. Protas nesuvokia, kaip taip gali būti, kai Lietuvai iš viso tik apie 1000 metų. Atsibučiavę ir apdalinę jį dovanomis (tradicinis lietuviškas medus su serbentais), vykstam į kitą miestą – Jazdą. Čia nė vieno balto žmogaus, bet miestas pasakiškas.

Kelionė į Iraną
Kelionė į Iraną
© Algirdas Morkūnas

Didingos šventyklos, spindinčios namų galerijos, didelis ir vėl kitoks turgus. Deja, jo pagrindas buvo uždarytas, nes buvo ketvirtadienis. O Irane savaitgalis – ketvirtadienis ir penktadienis, o šeštadienis ir sekmadienis – eilinės darbo dienos. Čia pirkome skaniausių pasaulyje datulių, tirpstančių burnoje. Tai patvirtino ir jų paragavę draugai, nes partempiau 2 kg datulių namo. Einant per turgų prie mūsų priėjo keletas porelių ir dovanojo dovanas. Lietuviško mąstymo žmonėms tai labai jau keista buvo, kaip gali prieiti nepažystamieji ir dovanoti dovanas. Tai buvo suvenyrai, išpuošti veidrodėliai ir kita.

Būdami Irane, ir mes pradėjome kitaip į viską žvelgti. Savo šaltą susikaustymą padėjome į šalį ir mielai su visais sveikinomės, glebėsčiavomės. Dar ir bučkių į žandus gavome nemažai. Aišku, iš vyresnių vyrų, nes moterims mus kalbinti draudžiama. Iš pradžių buvo keista, bet vėliau jei pora dienų nesibučiuodavome, tai net norėdavosi bučinio. 

Numyluoti ir su dovanomis vykstame į naują kanjoną. Google maps pagalbos dėka dykumoje nepasiklystame.

Vairuodami gerai prisivalgome dulkių, nes kovinis Renault visas skylėtas. Toliau laukia 7 valandos vairavimo ir 2 salos, kurių kraštovaizdis iš esmės skirsis nuo viso Irano. Pakeliui sustojam Shahzadeh istoriniuose soduose. Vietiniai vaikai laksto aplink fontanus, medžiai pradeda žaliuoti. Taip pat mums pakeliui yra viena didžiausių pasaulyje citadelių, pastatytų iš molio. 2003 m. ją apgadino žemės drebėjimas. Sassanido eros laikais ji stovėjo šalia prekybinio kelio, todėl buvo labai svarbi. Joje kaldavo kardus, peilius ir kitus ginklus. Užsilipau į gynybinį bokštą, ten vaizdai pasakiški. Fone kalnai, leidžiasi saulė – tokia rami atmosfera aplink.

Kelionė į Iraną
Kelionė į Iraną
© Algirdas Morkūnas


Norint patekti į keltą, reikia pravažiuoti kontrolės punktą. Iraniečiams patikra nereikalinga, o lietuvaičiams – taip. Žinoma, visiems buvo įdomu pamatyti, ką čia veikiam, kur ir ko važiuojam. Ne tik kontrolės punkto darbuotojams, bet ir automobilių kolonai. Teko mums palakstyti nuo vienos būdelės prie kitos. Susitvarkę dokumentus, įvažiavome į keltą. O čia vėl gauname gėrio dozę. Kadangi buvo prasidėjęs naujųjų metų šventinis laikotarpis, tai daug iraniečių šeimų vyko prie jūros. Keltas buvo pilnas, visi išlipę iš automobilių. Daug šeimų priėjo prie mūsų, vaišino tuo, ką turėjo: apelsinais, ledais, datulėmis, pistacijomis. Valgėm vėliau jau iš mandagumo, nes nebetilpo. Dauguma norėjo nusifotografuoti. Tie, kas mokėjo kalbėti angliškai, džiaugdamiesi mus kalbino. Beje, Irane per visą laiką niekada su mumis nesifotografavo moteris. Jeigu šeimą sudaro tėvai ir vaikas, tai dažniausiai ateina tik vyras nusifotografuoti, žmona gauna tik palaikyti fotoaparatą.

Kešmo saloje pirmą kartą per 2 dvi savaites sutikom užsieniečių turistų! Su jais pusryčiavome svečių namuose. Vokiečių porelė keliavo autostopu. Pabendravome, prisijuokėme, vokietė pasiskundė, kad nervina nešioti skarą viešumoje. 

Iranas, beje, labai dėkingas keliaujantiems autostopu.

Mums papasakojo, kaip jie stabdė automobilius ir vienu metu už 2 minučių stabdymo buvo sustoję net septyni automobiliai – vienu metu! Kol vienų klausė, kur vyksta, eilėj buvo išsirikiavusi virtinė automobilių, norinčių juos pavežti. Lietuvoj turbūt visą dieną septyni nesustoja. Buvo įdomu stebėti vokiečių reakciją, kai pasakėm, kad patys vairuojame automobilį. Taisyklių mėgėjams vokiečiams baisu čia pereiti gatvę, o ką jau kalbėti apie vairavimą. Jų akys buvo išpūstos, kai papasakojau, kokių nutikimų man įvyko gatvėje.

Kelionė į Iraną
Kelionė į Iraną
© Algirdas Morkūnas

Sunkiausia gal buvo priprasti išvažiuoti iš žiedo šalutiniu keliu. Naktį važiuojantys be šviesų ar priešpriešiniu eismu autostradoje kažkaip nestebino. Pavežiojom savo naujus draugus kartu dienelę, pavalgėme pas vietinius ant vištidės, po to mūsų keliai išsiskyrė. 

Sala prieš kelis šimtus metų iškilo iš jūros dugno, bejudant plokštėms, todėl gamta buvo visai kitokia nei žemyniniame Irane.

Dykumoje gulėjo didžiulės kriauklės, keistai išplautos uolos, druskų urvai. Vieną dieną užėjo smėlio audra, kaip tik tą, kurią mes suplanavom mėgautis jūra. Matant tokią žydrą jūrą, būtų nuodėmė joje nesimaudyti. Iraniečiai irgi labai mėgsta jūrą. Pasidėję pledus ir maistą, sėdi sau ant kranto ir nesvarbu, kad audra pučia smėlį į akis.

Važiuodami per salą pamatėme, kad pro vieną kaimelį nepravažiuosime – kelias užtvertas. Pasirodo, vyksta kažkokio iranietiško filmo filmavimas. Pasistatėme automobilį, ir iš karto mums išlipus, prie mūsų prieina už kelio užtvarus atsakingi asmenys. Pamatę, kad mes turistai, nusivedė į filmavimo užkulisius. Supažindino su režisieriumi, pagrindiniais aktoriais. Aišku pasipylė „selfiai“. Gavome arbatos, sausainių, visi su mumis fotografuojasi, pasakoja apie savo filmą. Stovime lengvai apšalę. Pasijautėme, kaip to filmo žvaigždės.

Kelionė į Iraną
Kelionė į Iraną
© Algirdas Morkūnas

Važiuojam toliau per salą. Renault turbūt dar neišrado salono filtro, todėl salone panašus dulkių sluoksnis, kaip ir lauke. Tik išlipi laukan ir dulkės iš karto užneša akis. Greitai apeiname vieną gražiausių salos slėnių, vadinamą Žvaigždžių slėnis. Vietiniai tai siūlo padaryti atsisėdus ant kupranugario, bet einant lėtu žingsniu, ausys nieko nebegirdės nuo tokio kiekio smėlio. Dar užsilipame į kalne esančius tunelius, kuriuose Persų laikais gyveno žmonės ir vakare prieš vykstant į nakvynės kaimelį einam pasivaikščioti vėjuotu pajūriu.

Užklydome į labai jaukų pajūrio kaimelį, nusprendėme jame pernakvoti. Radome vienintelę nakvynės vietą, ir – pasirodo – ypatingą. Jos kieme yra šventas medis, po kuriuo pagulėti žmonės suvažiuoja iš viso Irano. Po medžiu patiestas didelis kilimas ir guli iranietė. Pirmą kartą per 2 savaites pamatėme moterį be skaros! Kai pripranti nematyti moters plaukų tiek laiko, tai tikrai tampa keista. Ji papasakojo mums, kodėl medis šventas, tai priguliau ir aš. Nežinau, ar padėjo, ar ne, bet buvo įdomu. Prieš miegą telefone peržiūrėjau labai įdomų filmą apie Iraną. Pagrindinė tema – moterų teisių nebuvimas ir užmėtymas akmenimis už tariamą neištikimybę. 


Porą dienų praleidę didelėje saloje keliamės keltu į mažesnę – Hormuzo salą, kurioje pagrindinė transporto priemonė „tuk-tukas“ arba dviratis. Mes renkamės dviratį. Sala garsėja savo spalvomis. Ji turi net 70 skirtingų spalvų uolienų ir smėlio atspalvių. Iš jų yra supilti įspūdingi piešiniai ant jūros kranto. Prieš dieną pustanti audra sugadino piešinius, todėl mums pasisekė pamatyti, kaip juos iš naujo pylė. Vienintelėje vietoje Irane, šiose salose moterys nešioja spalvotus akių uždangalus. Saloje buvo smagu, bet sunku minti dviratį. Dažnai tekdavo paleisti vairą sveikinantis, mojuojant „tuk-tukams“, kuriais važiuodavo šeimos ir imant iš jų dovanojamus apelsinus. Malonus sunkumas.

Kelionė į Iraną
Kelionė į Iraną
© Algirdas Morkūnas

Paskutinis miestas, 4 000 metų senumo, naujųjų metų sostinė – Širazas. Čion šventiniu periodu plūsta visas Iranas. Šventyklos, sodai, kapavietės, turgus – ideali vieta kultūros mėgėjams. Šalia jo yra garsusis, Dariaus I pastatytas Persepolis. Perskaičius jo istoriją, buvo įdomu pasivaikščioti, kur kadaise gyveno istorinės asmenybės.

Taip pat įdomios ir miesto prieigos, kavinukės, kuriose prie pat akių pjaunamas avinas, lupamas kailis. Išdarinėja, pakabina nusivarvėti čia pat, gatvėje. Ir prašom – šviežias avienos šašlykas. Kol kapoja mėsą, mes dalyvaujame fotosesijoje. Iraniečiai supuolę kepa barbekiu, gink Dieve, kad nesusviltų. Užsienio turistai ne kasdien užsuka, tai, matyt, nori kuo geriau mums pasirodyti. Kol valgome, vyksta šokiai, šoka ir vaikai, ir garbaus amžiaus vyrai. Irano kavinėje būtų neįdomu tiesiog ateiti ir prisikišti pilvą. Vyksta koncertai, mugės, daug žmonių plūsta į mečetes ir iš jų. Kuo daugiau iraniečių, tuo daugiau gauname dėmesio. Mugėse mus vaišina arbata ir skanėstais. Gavę dėmesio bombą, grįžtam į svečių namus ilsėtis ir ruoštis kelionei namo.

Kelionė į Iraną
Kelionė į Iraną
© Algirdas Morkūnas


Nepaisant Irano politinės situacijos ir visos dezinformacijos, pučiamos apie šalį, Iranas yra nuostabi šalis. Nors ir sausa, mažai žalumos, bet jos gamta labai graži. Galvojau per 3 savaites atsibos žiūrėti į smėlį, bet vairuojant po visą šalį, dažnai pervažiavę per kokį kalnagūbrį net aiktelėdavom iš nuostabos, kaip pasikeitė gamta. Laukiniai kupranugariai, skorpionai, bėgiojantys šaligatviu, dar labiau ją papuošia. Šašlykai, kebabai, troškinta aviena nugali kiekvieną dieną vienodus pusryčius.

Labiausiai patiko aplinka, kurioje valgėme, ir žmonės, kurie supo, mus, valgančius. Važiuojant į Iraną, turbūt reikia pasiimti didelį maišą lauktuvių. Mūsų medaus ir gintarinių apyrankių buvo tikrai per mažai, lyginant, kiek sutikome nuostabių žmonių. Jie yra visos šalies pagrindas.

Daugiau skaitykite Journey.lt, o autorių sekti galite ČIA.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvis motociklu važiuos į šalčiausią apgyvendintą vietą žemėje (16)

Starto metu turėtų būti apie 40, o pasiekus Oimiakoną – apie 60 laipsnių šalčio, portalui...

Sveiki atvykę į Kigalį: turistus stebinantis miestas neigia išankstines nuostatas

Jaukiai ant kalvų įsikūrusi Ruandos sostinė – draugiškas ir svetingas miestas, paneigiantis...

Atostogos Tailande: ką būtina žinoti keliaujant į šią egzotišką šalį? (27)

Teliko vos keletas savaičių iki didžiojo atostogų sezono pradžios egzotiškoje Tailando...

Lietuvė laimės ieškoti išvyko į skurdo kamuojamą šalį: buvau pavargusi nuo gyvenimo auksiniame narvelyje (14)

Taip, kaip ir dauguma tėvynainių, taip ir mano šeima paklausė: „Kodėl būtent Kambodža ?“...

Kasdienės manieros, kurios kitose šalyse vertinamos kaip nemandagus elgesys (10)

Australijos gyventojai daugumoje situacijų elgiasi ramiai ir draugiškai. Vis dėlto, dvi etiketo...

Top naujienos

Ramanausko-Vanago brolis Albinas: kai mane paleido, iškart supratau, kodėl (101)

Ilgi metai miškuose, tamsiuose, šaltuose ir ankštuose bunkeriuose, sveiku protu nesuvokiami...

Pagrindinių mokesčių trūkumas siunčia rimtą signalą apie Lietuvos ekonomiką (95)

Finansų ministerija skelbia, kad per devynis šių metų mėnesius valstybės ir savivaldybių...

Bankų krizėje įklimpusi Graikija – vis dar be gelbėjimosi plano (19)

Jei manėte, kad Graikijos nesėkmės jau praeityje, manykite iš naujo.

Putinas pribloškė cinišku pareiškimu: buvusios sovietinės respublikos apgailestauja dėl SSRS subyrėjimo (69)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį pareiškė, jog daugelio buvusių...

Pilvo riebalai – pavojus sveikatai: 7 būdai, kaip jų atsikratyti (9)

Esama net keleto priežasčių, kodėl pilvo srityje kaupiasi riebalai. Visų pirma, verta paminėti...

Nuošalioje Vilniaus vietoje tiekia autentišką armėnišką maistą: stulbina kainomis ir porcijų dydžiu (206)

Jeigu nebūčiau vykusi automobiliu pro šalį, apie Valakampių paplūdimyje kepamus armėniškus...

Ekspertai grindis rinktis siūlo atsižvelgiant į savo gyvenimo būdą pasitikrinkite, kokios geriausiai tinka jums

Įsirengiant ar remontuojant namus, grindų danga tampa vienu iš svarbiausių tiek investiciniu, tiek...

Erika Vitulskienė pirmą kartą pozavo su maudymosi kostiumėliu: jei bijai savęs – bijai viso pasaulio (121)

Dar neprasidėjęs televizijos projektas „Dydžio (r)evoliucija“ sulaukia begalės lietuvių...

Barista: geros kavos namie pasigaminti nepavyks

Pirmą kartą juodos kavos puodelį geriančiam žmogui ji greičiausiai nepatiktų, LRT RADIJO...

D. Britanijos mokslininkas: deginame ne šiukšles, o išteklius (1)

Didžiosios Britanijos iždas neseniai pranešė apie planus apmokestinti atliekų deginimą . Toks...