aA
Nežinau, kada Jordanija su savo dingusiu ir atrastu Petros miestu, dykumomis ir kryžiuočių pilimis atsirado mano mintyse. Rodos, kad ji ten tiesiog buvo visada. Ir kai vieną dieną saulei kylant įžengiau į Petrą, ji buvo dar įspūdingesnė, negu galėjau įsivaizduoti.
© Dalia Smagurauskaitė

Karalių kelias

Į Jordaniją ateinu pėsčiomis tikrąja to žodžio prasme: pro smėlynus, aptvertus tinklais ir pažymėtus minų ženklais, pro kelis patikrinimo postus, pro šarvuotį ir nuobodžiaujančius ginkluotus pareigūnus, pro įkyrius taksistus, iš visų jėgų besibarančius dėl kiekvieno atklydėlio. Iš Izaelio Raudonosios jūros kurorto Eilato iki Jordanijos kurorto Akabos tiesiai – gal kokie penki kilometrai. Sutemus puikiai matyti abiejų miestų mirguliuojančios šviesos, ne taip toli yra Haql (Saudo Arabija) ir Taba (Egiptas). Pirmąją naktį, nutilus miesto triukšmui, kelis kartus pabundu nuo šūvių aido, per jūrą atsklidusio iš anapus įlankos. Pasiklausiusi tamsoje, ar pirmame aukšte gyvenantys viešbučio šeimininkai nesikrauna daiktų ir nebėga, vėl užmiegu.

Kitą dieną neskubėdama Karalių keliu važiuoju Petros link. Slėniais ir kalvomis vingiuojantis kelias egzistavo jau prieš tris tūkstančius metų, jungė Senovės Egiptą su Sirija ir Mesopotamija ir tik jo dėka III amžiuje pr. Kr. suklestėjo sunkiai pasiekiama Nabatėjų karalystės sostinė Petra.

Dabar Karalių kelias yra 15-u ir 35-u numeriais žemėlapyje pažymėti keliai, jungiantys Irbidą Jordanijos šiaurėje ir Akabą pietuose. Būtent pietinėje dalyje Karalių kelias kerta slėnius, o vaizdai, ypač saulei leidžiantis, kalvoms ir dykumoms keičiant spalvą nuo pilkos ir šviesiai geltonos iki ryškiai oranžinės ir raudonos, užgniaužia kvapą. Šiuo keliu sunku skubėti – pirmiausia dėl vingiuotumo, kartais pavojingai išnyrančių ir manevruojančių vietinių ir, žinoma, dėl panoramų, kurias norisi fotografuoti be pertraukos.

Prarastoji Petra: dykumų miestas, kuris pralobo neįtikėtinu būdu
© Dalia Smagurauskaitė

Burckhardto atradimas

Įėjimas į Petros miestą atidaromas 6 valandą ryto. Diena saulėta, kaip ir kitos dienos čia – dangus ryškiai mėlynas, saulės spinduliai ropščiasi uolomis į viršų. Eidama į nabatėjų miestą galvoju apie šveicarų keliautoją, geografą ir orientalistą Jean Louis Burckhardtą. Netgi šiek tiek jam pavydžiu.

Jis gimė Lozanoje 1784-aisiais turtingų šilku prekiavusių pirklių šeimoje. Baigęs studijas Leipcige ir Gioteburge atsidūrė Anglijoje ir užsimanė dalyvauti ekspedicijoje iš Kairo į Timbuktu. Kad jai pasiruoštų dar pastudijavo arabų kalbą ir mediciną. 1809 metais Burckhardtas iškeliavo į Alepą Sirijoje tam, kad patobulintų arabų kalbą, susipažintų su vietos papročiais. Pakeliui sustojęs Maltoje jis sužinojo apie vokiečio Ulrich Jasper Seetzeno mirtį – tyrinėtojas mirė ieškodamas dingusio legendinio Petros miesto. Burckhardto tai neišgąsdino, greičiau atsvirkščiai, pakurstė smalsumą.

Prarastoji Petra: dykumų miestas, kuris pralobo neįtikėtinu būdu
© Dalia Smagurauskaitė

Sirijoje Burckhardtas visuomet nešiojo vietinių drabužius ir netgi vadinosi šeichu Ibrahimu Ibn Abdallahu tam, kad nuslėptų savo europietišką kilmę. Čia jis tyrinėjo archeologines vietoves ir slapčia tikėjosi vieną dieną atrasiąs tai, apie ką daugelis tik svajojo arba manė esant pramanu. Praleidęs dvejus metus Alepe jis jautėsi galintis keliauti savarankiškai kaip nepasiturintis arabas ir nesukelti jokių įtarimų.

Taip leidosi tyrinėti atokių dabartinės Sirijos sričių, Libano, Palestinos, Jordanijos teritorijų. Galiausiai nutarė keliauti į Kairą. 1812 metais apsilankė Damaske ir Amane, o Kerake iš vietinio valdovo šeicho Youssefo gavo dovanų – vedlį, kuris Burckhardtą turėjo pervesti per dykumą. Žinoma, vedlys pusiaukelėje keliautoją apvogė ir paliko dykumoje. Burckhardtas nepasimetė – rado beduinų kaimą, naują vedlį ir keliavo toliau į pietus.

Taip pakeliui į Kairą bene pačiu pavojingiausiu keliu iš Amano į Akabą jis išgirdo gandų apie senovinio miesto giuvėsius, esančius siaurame tarpeklyje, netoli Mozės brolio Aarono kapo. Burckhardtas iškart prisiminė nabatėjų miestą. Vedliui pamelavęs, kad nori Aaronui paaukoti avinėlį, 1812 m. rugpjūčio 12 dieną Burckhardtas buvo atvestas į tarpeklį ir netrukus tapo pirmuoju europiečiu, išvydusiu senąjį Petros miestą.

Negalėjo išsiduoti kas esąs, todėl negalėjo užsirašyti pastabų ar patyrinėti vietos. Po trijų savaičių jis jau buvo Kaire. Šiame mieste, laukdamas karavano į Timbuktu ir tyrinėdamas Egiptą ir Sudaną, mirė nuo dizenterijos 1817 metų spalio 15 dieną.

Prarastoji Petra: dykumų miestas, kuris pralobo neįtikėtinu būdu
© Dalia Smagurauskaitė

Raudonoji dykumų rožė

Jean Louis Burckhardtas taip ir negrįžo į Petrą. Tačiau dabar kasmet į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus įtrauktą ir vienu iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų laikomą miestą aplanko pusė milijono turistų.

7 valandą ryto jų čia ne tiek ir daug (bet tą suprasiu tik jau grįždama atgal, kai minios užsieniečių dar tik trauks prie pagrindinių objektų), todėl einant siauru tarpekliu aukštomis sienomis, vadinamu Al-Siq, – Petra tikrai sumaniai paslėpta, – galiu jaustis šiek tiek kaip atradėja. Su kiekvienu žingsniu raudonos uolos vis artėja viena prie kitos, stiebiasi aukščiau į žydrą dangų, kol galiausiai per likusį siaurą plyšį pasirodo Lobyno (Al Khazneh) fasadas.

Čia užgniaužia kvapą, čia tikrai ištinka Stendalio sindromas. Čia nežinau ką daryti – grožėtis, fotografuoti, atsisėsti ir sėdėti visą dieną? Petrą galima liesti – eiti tais pačiais grindiniais ir laiptais, lipti per tuos pačius aukštus slenksčius, pasėdėti amfiteatre. Ištisas Petros miestas stebina: šventyklos ir kapai, gyvenamieji pastatai, besiraizgančios akveduko liekanos. Viskas sukurta rankomis ir paprastais darbo įrankiais. Smiltainio uolose. Apima pyktis, kad nuotraukomis negaliu užfiksuoti to efekto. Sakoma, kad vos 15 procentų Petros miesto yra rasta ir ištyrinėta, likusioji dalis – slepiasi po smėliu ir laukia archeologų rankų.

Prarastoji Petra: dykumų miestas, kuris pralobo neįtikėtinu būdu
© Dalia Smagurauskaitė

Saulei kylant aukščiau darosi vis karščiau, nors dar tik ankstyvas pavasaris. Kaip karšta turėjo būti Burckhardtui rugpjūčio viduryje nė nenoriu pagalvoti. Nepaisant to nusprendžiu eiti iki El Deir – kalnuose paslėptos šventyklos-kapo, iki kurio veda 800 uoloje iškaltų laiptelių.

Ant uolų kabantys vietiniai pakeliui siūlo suvenyrus ir asilus. Pastarieji nenorinčius ar negalinčius kopti į viršų užneša ant nugaros. Po valandos lipimo ir svaiginančių vaizdų išgirstu šūktelėjimą – „o dievai, ji čia!“. Taip iš už kampo išnyra 50 m aukščio ir 45 m pločio šventykla uoloje. Jos durų anga milžiniška, o slenkstis toks aukštas, kad siekia mano pečius.

Prakaito lašeliai pamažu varva kakta, todėl prigulu palapinėje-kavinėje priešais El Deir. Ateina raina katė patikrinti mano daiktų, bet neradusi nieko įspūdingo pasitraukia į šalį. Atgavusi kvapą dar pasilipu ant nedidelės kalvos (ją rodo ženklas „Pasaulio kraštas“), nuo kurios atsiveria neaprėpiami padūmavę Wadi Araba slėnio toliai.

Vandens galia

Petros įkūrimo data nėra žinoma, tačiau dažnai minimi 312-ieji metai prieš Kristų, o klestėjimo viršūnę miestas pasiekė dar po poros šimtmečių Arabijos dykumoje susiformavusios klajoklių genties – nabatėjų, – dėka. Petros gyventojai kontroliavo pagrindinius prekybinius kelius, kuriais buvo gabenami indiški prieskoniai, arabiški smilkalai ir šilkas iš Kinijos. Nabatėjai iš klajoklių tapo puikiais prekybininkais ir klestėjo iki tol, kol juos pasiglemžė Romos Imperija.

Ir visgi, kaip Petra tapo tokia svarbi? Nabatėjai buvo inovatyvūs – jų vandens rinkimo, saugojimo, transportavimo ir drėkinimo sistemos yra randamos ne tik pačioje Petroje, bet ir aplinkui esančiose teritorijose ir stebina tyrinėtojus. Archeologai teigia, kad nabatėjai miestą dykumoje pavertė tikra gyvybės oaze ir taip įgavo didžiulės galios.

Prie įėjimo į Al-Siq stovi 1964 metais atstatyta užtvanka. Užtvanką nabatėjai pastatė tam, kad apsaugotų Petrą nuo potvynių, kai lietaus vanduo iš kalnų kėsindavosi užtvindyti miestą. Užtvankos dėka vanduo buvo surenkamas į specialų tunelį ir toliau patekdavo į cisternas. Palei visą Al-Siq tęsiasi dabar matomi vandens kanalai, kurie anksčiau buvo dengti, o vanduo jais tekėdavo į miesto centrą. O Petroje esančiame muziejuje galima pamatyti ir išlikusių molinių vamzdžių.

Prarastoji Petra: dykumų miestas, kuris pralobo neįtikėtinu būdu
© Dalia Smagurauskaitė

Po Petra buvo ir dabar yra dešimtys vandens cisternų ir rezervuarų. Jie buvo tamsūs ir sandarūs – vanduo neišgaruodavo, neįsigerdavo į žemę ir išlikdavo gaivus. Archeologai teigia, kad nabatėjai buvo tokie atidūs vandeniui, kad ne tik kruopščiai planavo jo surinkimą ir naudojimą, bet ir turėjo specialius vandens valymo baseinėlius. Vanduo buvo renkamas ir kitais būdais, o svarbiausia, kad viskas buvo kruopščiai paslėpta nuo svetimų akių. Vandens miestas turėjo daug, sausrų metu jį pardavinėjo ir krovėsi turtus. Vanduo buvo viena iš svarbiausių Petros klestėjimo priežasčių.

Įdienojus Petroje mano mintys apie vandenį sukasi vis dažniau. Saulė kaitina, šešėliai susitraukė iki siaurų ruoželių, grįžti iš El Deir į pagrindinę miesto teritoriją tampa varginantis žygis, o kur dar tarpeklis ir kelias iki išoriniame pasaulyje palikto automobilio. Išgėrusi paskutinius turimus vandens lašus įsivaizduoju, kaip turėjo atrodyti beprotiškai sunki prekeivių kelionė dykumą ir atvykimas į beveik stebuklingą Petros miestą. Mintis išblaško pardavėjas, siūlantis buteliuką vandens už tris dinarus (daugiau nei trys eurai). Atsuku kamštelį ir mėgaujuosi.

Karalių kelio įžymybės

Madaba: 30 km į pietus nuo sostinės Amano esantis miestas, žymus bizantinio laikotarpio mozaikomis. Viena įspūdingiausių mozaikų – Šventosios žemės žemėlapis, – yra Šv. Jurgio bažnyčioje.

Nebo kalnas: viena švenčiausių Jordanijos vietų, svarbi krikščionims, musulmonams ir žydams. Sakoma, kad po 40-ies klajonių metų Mozė nuo Nebo kalno išvydo Pažadėtąją žemę.

Wadi Mujib: kanjonas yra vienas gražiausių visoje Jordanijoje ir netgi vadinamas Jordanijos „Didžiuoju kanjonu“, pro jį tikrai verta pravažiuoti.

Karako pilis:
kryžiuočių laikų pilis Karake yra viena įspūdingiausių visame regione. Nors turistinė infrastruktūra nėra gerai išvystyta, vieta verta apsilankymo.

Dana:
mažame kaime prasideda daugybė įspūdingų maršrutų po Danos Biosferos Rezervato teritoriją, besidriekiančią Wadi Dana slėnyje.

Šobako pilis: pirmoji kryžiuočių pilis dabartinėje Jordanijos teritorijoje. Nors žymiau mažiau prižiūrėta negu pilis Karake, visgi ji atrodo įspūdingai. Mėgstantys trekingą gali pasivaikščioti Wadi Ghwayr slėnyje esančiais maršrutais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Keliautojas išvydo auksu neblizgančią Jungtinių Arabų Emyratų pusę: galvojau, ar vemsiu, ar mirsiu (48)

Kodėl visi nori keliauti vien tik į saulėtus miestus prie jūros ar vandenyno? Arba į kalnus, kur...

Golano aukštumos Izraelyje: ieškantiems išskirtinės žiemos kelionių krypties (15)

Izraelis plotu nėra didelė valstybė, tačiau lankytinų vietų čia gausu ir viskam apžiūrėti...

Japonijoje viešėjusį lietuvį sužavėjo vietinių požiūris į kaimyno nelaimę: turime ko pasimokyti (20)

Apie Japoniją ir jos kultūrą nemažai galima sužinoti iš knygų ir pasakojimų, tačiau kalbinant...

Rytų Azijos glūdumoje lietuviai pasijautė tarsi laukiniuose vakaruose: plaučius sprogdino laisvės kvapas (11)

Išvažiuodami iš Charchorino dar spėjome pasižvalgyti po netoli miestelio laukuose prasidėjusią...

Sala Maldyvuose, kuri niekada nebus parodyta turtingiems salyno svečiams (7)

Maldyvų salų rojus užtarnautai laikomas vienu geriausių kurortų planetoje. Kasmet čia...

Top naujienos

Teismas patvirtino: Kručinskų vaikai buvo paimti teisėtai (185)

Kauno apygardos teismas patvirtino, kad Kručinskų vaikams buvo kilusi reali grėsmė, todėl jie...

Smūgis durelėmis į kitą automobilį nebūtinai baigsis deklaracija – žinovai mato spragų (92)

Galimybė eismo įvykio deklaraciją pildyti tada, kai automobilio šonas paženklinamas greta...

Valgote papelijusius maisto produktus? Net nenutuokiate, kas jūsų laukia (29)

Pelėsiniai grybai gamtoje yra labai paplitę – jų rūšys skaičiuojamos tūkstančiais. Kai...

SGD terminalą dabar nori pirkti: kas pasikeitė (223)

Parlamentui priėmus svarstyti įstatymų projektus, kurie sukurtų teisinį pagrindą suskystintų...

DELFI Diena. Po vaikų paėmimo skandalų netyla diskusijos — pokalbis su Šakaliene ir Puidoku (67)

Įkaitusi atmosfera po vaikų atėmimų skandalų neslūgsta. Kaip taisyti dabartinį vaiko teisių...

Vilniuje rengiamasi statyti unikalų pėsčiųjų tiltą per Nerį (34)

Tokio konkurso sostinė nematė daugiau nei 15 metų – savivaldybė rengiasi tiesti naują ir...

Gražu žiūrėti: vilniečiai parodė, kaip vilkint juodą nepasimesti pilkoje masėje (5)

Jei šiomis dienomis skyrėte laiko pasivaikščiojimams sostinės senamiestyje, žvelgiant į...

Kelios gudrybės, kurios padės neapsigauti perkant Kalėdų eglutę

Vienas iš kalėdinių rūpesčių – eglutės paieškos. Kol vieni ieško pernykštės plastikinės...

Policijos įspėjimus prieš mitingą Lietuvoje gavo ne vienas žmogus: pasijutau kaip tikras banditas (793)

Varėnoje dirbantis mokytojas Egidijus Nasevičius pasijuto didžiuliu nusikaltėliu, kai į jo duris...

Landsbergis tikisi viešo Skvernelio paneigimo: įtaria, kad dėl biudžeto bus palaikytos Puidoko pataisos (200)

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) pirmininkas ir partijos...