aA
Jau beveik metai nuo tada, kai parsivežėme su savimi Maroko vaizdus, garsus ir kvapus. Į kuprines netilpo. Susigrūdome kažkur ten į savo nematomus stalčiukus ir kišenėles.
Ar dažnai išsprūsta frazė „Kaip greitai bėga laikas“? Atrodo, ką tik buvo savaitgalis ir štai vėl darbo savaitė baigiasi... Bet, pasirodo, galima nepastebimai bėgančiam laikui koja priminti jo skverno kraštą. Tada stebėsimės „Ką? Negi tai buvo užvakar? Atrodo, kad prieš mėnesį...“.
Marokas
© Daiva Valančiūtė

Dešimt dienų įvairiausiomis transporto priemonėmis keliaudami po spalvingąjį Maroką mes sėkmingai mindžiojome laiko skverną... (žinoma, grįžus į Lietuvą, jis vėl išslydo iš po kojų ir nuplasnojo tolyn).

Jau visiems draugams buvau nusibodusi kalbomis apie laukiamą kelionę į Maroką. Kodėl Marokas? Todėl, kad sąlyginai arti – iš Vilniaus iki Bergamo apie 2 val. skrydžio, o iš Bergamo iki Marakešo – apie 3 val. Todėl, kad jis kitoks nei Europa architektūriniu ir kultūriniu aspektu. Todėl, kad ten labai įvairi, aikčioti verčianti gamta – nuo minusinės temperatūros snieguotuose kalnuose iki pėdas deginančio Sacharos smėlio bei energingo vėjo, veliančio Atlanto vandenyno pakrantę. Todėl, kad ten pakankamai gerbiami ir saugomi turistai, ir turistų ne tiek, kiek Egipte ar Turkijoje. Todėl, kad facebook‘e (ne visada jis blogai) pažįstamas pasidalino draugo įrašu apie planuojamą veiklą kelionės į Maroką metu ir ji suintrigavo. Todėl, kad visi keliautojai giria marokietišką virtuvę ir, žinoma, todėl, kad labai viliojo žymieji Maroko turgūs (neabejoju, kad kiti keliauninkai vardintų daugiau „todėl, kad“).

Ir žinote ką – kelionė verta kiekvieno išleisto euro ir dirhamo. Apgailestauju, kad ne mano galiose aprašyti, nupasakoti, juolab nufotografuoti ar nutapyti tos šalies šarmą. Labiausiai vertinu jausmą „čia ir dabar“, gal todėl kelionės metu norėjau mažiau nei kai kurie kiti keliautojai kalbėti apie darbą ir galvoti, kaip „pagauti gerą kadrą“. Mėgavausi buvimu Maroke – mėgavausi nuostabiais vaizdais, skaniu maistu, norinčiais bendrauti žmonėmis, spalvomis, kvapais... Mėgavausi net Marakešo triukšmu. Nors ir neįmanoma viso to gėrio perteikti kitam žmogui, pasistengsiu jus sugundyti šia kelione. Tai bus mano savotiška padėka šiai Šiaurės Afrikos šaliai ir kelionės vadovui.

Komanda. Mūsų grupę sudarė 11 žmonių: vadas Skirmantas Paukštys, 7 moterytės ir 3 vyrukai. Gal tai reiškia, kad Marokas labiau patinka moterims? Sutiksite, kad toks keliavimo būdas tobulas, negalintiems ar nenorintiems keliauti savarankiškai ir besipurtantiems nuo didelių grupių, kurias surenka kelionių agentūros. Mūsų vadas Maroke lankėsi berods šeštą kartą, rūpinosi visais materialiais dalykais, kad mums niekas netrukdytų stebėti, ragauti, uostyti ir, žinoma, fotografuoti. Juokavau, kad jis rūpinasi mumis kaip darželio auklėtoja darželinukais: ar tinkami batai, ar pakankamai vandens, kiekvieną stengėsi išgirsti ir pastumti, kai reikia.

Marokas, Afrika
Marokas, Afrika
© Daiva Valančiūtė

Transportas. Visos kelionės metu teko keisti transporto priemones virš 20 kartų: lėktuvai, autobusai, mikroautobusai, taksi (sename mersedese nepažeidžiant taisyklių gali sėdėti 6 keleiviai – taip, mersedesas ir Afrikoje mersedesas), visiškai padorūs „grand taxi“, karietaitės, tempiamos arkliukų, ir, žinoma, mieli kupranugariai. Pasirodo, kai pastarąjį paglostai, jis gali šuniškai pavizginti uodegytę. Taip miela.

Nakvynės vietos. Miegojome septyniose skirtingose vietose. Daugiau nei dvi naktis vienoje vietoje praleisti neteko. Taip, kuprinių krovimas tapo toks pat įprastas kaip dantų valymas. Laimei, kuprinės nebuvo didelės, tad šis veiksmas neįsipyko. Gerai, prisipažinsiu, man neįsipyko, nes už mane tai darė mano brangusis. Kartelį bandžiau jam padėti, bet geriau jau to nebūčiau dariusi... Cha cha...

Vieną naktį taupant laiką praleidome keliaudami autobusu kartu su vietiniais, autobusai ten neprastesni nei mūsiškiai, tad labai blogai nebuvo. Naktinio poilsio vietos buvo labai įvairios: apipelijęs, su mažyčiu langu į rūkomą koridorių kambarys pačiame Marakešo centre (bet ten buvo šilto vandens), dviaukštės lovos 12 vietų kambaryje ir ledinis vanduo duše kalnų „trobelėje“ („Mountain hut“), pakankamai jaukūs „riadai“ (taip vadinami vietiniai viešbučiai) Imlil‘e ir Essaouira‘oje, nuostabi nakvynė Sacharoje po žvaigždėtu dangumi (galima buvo miegoti lovoje jaukioje palapinėje, bet kada dar, žmogau, turėsi galimybę mėgautis nuostabiu dangumi tarp Sacharos kopų – buvo taip gražu, kad net pamiršau gyvačių baimę).

Dažnai miego nepakakdavo, bet keliauti po Maroką tai jau tikrai ne darbe prie kompiuterio sėdėti – įspūdžiai miego trūkumą ir nuovargį nokautuodavo jų kovai net neprasidėjus.

Marokas, Afrika
Marokas, Afrika
© Daiva Valančiūtė

Maistas. Maroke jis mus tikrai džiugino. Džiugino šviežumu, paprastumu ir geromis kainomis. Pirmasis skonis, pasiekęs mūsų gomurius toje šalyje, buvo šviežiai spaustos apelsinų sultys. Jos ten saldesnės ir daug pigesnės nei pas mus. Kaip supratau iš pokalbio su vietiniu sulčių spaudėju, kartais jie sultis saldina cukrumi, tad visada prašydavau be cukraus, tačiau nesu tikra, ar jie mano prašymą vykdydavo. Juk jeigu sultys bus saldžios (marokiečiai saldžiai labai mėgsta), klientas ir kitą kartą ateis pas jį... Antras dalykas, labai pamaloninęs mūsų skonių receptorius, buvo įvairių vaisių kokteilis – sluoksniuotas, skirtingų spalvų, tirštas, saldžiai gaivus – tobulas desertas.

Marokas, Afrika
Marokas, Afrika
© Daiva Valančiūtė

Iš rimtesnių patiekalų ten dažniausiai sutinkamas „tadžinas“ – mėsos ir daržovių troškinys, gaminamas ir patiekiamas dideliame moliniame inde. Tiesą pasakius, šis patiekalas nedaug skyrėsi nuo to, ką mes esame pratę valgyti namie – mėsa, bulvės, morkos, cukinijos. Mano iki kelionės ne itin mėgtas kuskusas, ten ruoštas su mėsa ir daržovėmis, buvo tobulas. Taip pat populiarūs mėsos vėrinukai. Salotų įvairove Maroko virtuvė negalėtų pasigirti. Beveik visur būdavo patiekiamos tos pačios „salade marocaine“: smulkiau nei mūsų baltoje mišrainėje pjaustyti pomidorai, agurkai, raudonieji svogūnai, sočiai pagardinti kalendra ir kuminu. Taip pat labai populiarūs blynai (tikriausiai prancūzų palikimas). Kiekvieną dieną po kelis kartus gerdavome mėtų, užplikytų žalia arbata, gėrimą. Žinoma, jie šią arbatą mėgsta itin saldžią ir, į sovietmetį primenančias stiklinaites, pila iš labai aukštai, kad susidarytų puta.

Marokas, Afrika
Marokas, Afrika
© Daiva Valančiūtė

Bene labiausiai gėrybių prisiragavome prie Atlanto vandenyno. Nukeliavę į žuvų turgų, paragavę vietoje pirktų austrių ir jūros ežių ikrų, kiekvienas nusipirkome po skirtingą žuvį (kai kurie net nežinojome, ką perkame, tiesiog bedėme pirštu - „noriu šitos“) ir nusinešėme į tokią vietą, kur mūsų pirkinius iškepė ant grotelių. Vienų pietų metu turėjau galimybę apsivalgyti ryklio, jūros velnio, rajos ir dar eilės kitų neragautų žuvų. Kitą dieną ten pat pirkome ir valgėme aštuonkojus. Tame pačiame Atlanto vandenyno pakrantės mieste mėgavomės ir saldumynais – su daug riešutų, džiovintų vaisių, karamele, net kažkokių, skirtų specialiai ramadanui. Tikriausiai spėjau nusibosti vaikinukui, pardavinėjančiam saldumynus, nes vis klausinėjau „kas čia viduj“, o jis turėdavo atsakinėti, kad nežino tokių žodžių nei angliškai, nei prancūziškai (prancūziškai, manau, aš ir pati nebūčiau supratusi, bet gi norėjau apsimesti daug kalbų mokanti).

Objektai. Marakešas. Tai miestas, bet man jis nuostabus objektas. Kaip iš filmų – su daug triukšmo, judesio, cypiančiomis dūdelėmis, besirangančiomis kobromis, birbiančiais motoroleriais, rėksniais pardavėjais, čia pat pardavinėjamu maistu ir daiktais. Tai Marakešo senamiestis (medina), jo siaurutytės gatvelės be pabaigos, namukai, puoštomis durelėmis ir mažais grotuotais langeliais. Tai nuostabi arabiška puošyba ir sakrali ornamentika muziejuose. Tai ir botanikos sodas (Jardin Majorelle).

Atlaso kalnai. Vietomis vaizdus juose norėjosi lyginti su Didžiuoju kanjonu. Važiuojant autobusu negalėjome atplėšti akių nuo spalvomis ir struktūra man chalvą primenančių šlaitų. Kitoje autobuso eilėje sėdėjęs marokietis net paslaugiai atitraukė užuolaidą, kuria slėpėsi nuo saulės, kad mes galėtume grožėtis. Kalnų prisižiūrėjome visokių: rausvų, žaliuojančių, akmenuotų, snieguotų... Kelionės draugai užkopė į Toubkal viršūnę – aukščiausią kalną Šiaurės Afrikoje (4167 m), mes pasitenkinome vaizdinga perėja (3670 m).

Dar buvo kalnų kaimelis, kuriame vietiniai iki šiol aukoja gyvulius, aukščiausia kalnų perėja Maroke, senoviniai gynybiniai postai-muitinės, kuriose karavanai palikdavo savo duoklę, tas pats žuvų turgus, ekskursija po kaimą, gąsdinantį skurdu ir dar daug ko įdomaus ir gražaus, bet labiausiai apžavėjusi ir, tikriausiai, padabinusi visų facebook‘us nuostabiomis foto – Sachara. Manoji meilės dykumai versija – tai mūsų akims kažkas stipriai naujo. Mes pratę matyti tik keletą kopų, o ten jų kiek akys užmato... Ir smėlis Sacharoje kitoks...

Marokas, Afrika
Marokas, Afrika
© Daiva Valančiūtė

Derybos. Tiesiog kultūros dalis. Prekyba jų genuose. Visas Marokas – nesibaigiantis turgus. Bendrakeleivė nuo 600 dirhamų nusiderėjo iki 150 (nepamenu, už ką). Marokiečiai bando įpiršti prekę stebuklingais žodžiais „your price“, jeigu tu nesutikai mokėti jo paprašytos sumos (pvz. 100 dirhamų), tu sakai „twenty“, o jis tau „not twenty, not hundred, your price“ ir taip žaidimas tęsiasi.
Pasukčiauti jie taip pat stengiasi, ne kartą grąža buvo mažesnė nei turėjo būti, reikėjo įrodinėti, kad neteisingai paskaičiavo už sultis. Į mūsų argumentus, kad bananų ir avokadų miksas negali kainuoti 15 dirhamų, jei bananų kainuoja 10, o avokadų 12 (logiškai turėtų būti 11), pardavėjas atsakė „it‘s Marocco“, bet pamatęs mūsų nepatenkintus veidus, grąžą atidavė kaip priklauso.

Parduoti jie pasiruošę bet ką. Jeigu man reikia indelio prieskoniams, bet marokiečio parduotuvėje tokio nėra, jis strimgalviais puola į mašiną, išlekia kažkur, po kelių minučių jau saujoje laiko prieskonines, iš kurių dar pirštu valo pipirus (ar iš žmonos atėmė, ar kokioj kavinėj išprašė)...
Ir šiaip jie viską gali ir problemų niekur nemato: jei sakau, kad yra skylutė rankinėj, sako „no problem, madam“, uždeda ant skylutės gėlytę ir sako „va, nebėra“, jei sakau, kad man tie blizgučiai netinka, jis tuoj pat pasiruošęs juos nukirpti, jei man norėtųsi ilgesnių kelnių, jis įtikinėja mane, kad gali tuoj pat jas pasiūti. Pripažinkime, turėtume ko pasimokyti, tiesa?

Marokas, Afrika
Marokas, Afrika
© Daiva Valančiūtė

Pasirodo, ten galimi ir mainai. Vietinis siūlė pasiimti bet ką iš jo parduotuvės už bet kurį iš mūsų rūbų. Rūbus turėjome tik reikalingiausius ir mėgstamus, todėl iš pradžių su jo pasiūlymu nesutikome, tačiau mano batai buvo pavargę, po žygio ir vietos daug užėmė, tad išsirinkau papuošalą už juos. Deja, iki viešbučio dar buvo toloka ir basa eiti nenorėjau. Sutarėme su pardavėju, kad jis niekam papuošalo neatiduos ir aš grįšiu pas jį su batais. Turiu prisipažinti, kad jį pavedžiau, nes mano brangusis tingėjo mane lydėti atgal, o vienai eiti neleido (matyt bijojo, kad negrįžčiau nuoga ir su daug apyrankių). Ir mylimasis iš manęs dar ilgai šaipėsi, kaip aš su tuo vyruku taip galėjau pasielgti, nes jis tikriausiai iki išnaktų manęs laukė...

Lietuviškumo atgarsiai. Žinoma, visi marokiečiai klausia, iš kur mes atvykome. Manau, ne todėl, kad būtų smalsūs – tai paprasčiausias būdas užmegzti kontaktą su pirkėju. Kai kurie nuoširdžiai prisipažįsta, kad tokios šalies nežino, kiti gi stengiasi įsiteikti „oh, nice country, very good people“, tuo mūsų veiduose įspausdami ironiškas šypsenas (nesakau, kad man mano šalis ar mūsų žmonės tokie neatrodo). Buvo, kai pardavėjas sakė „I have your money“ ir atnešė Ukrainos grivinas. Buvo, kad tikino, žinantis mūsų šalį, kad mūsų kaimynai yra Bulgarija ar Serbija. Buvo ir tokių, kurie jau buvo bendravę su lietuviais turistais ir mokėjo „labas“. Buvo tokių, kurie norėjo ko nors lietuviško...

Essaouira‘oje vietinis siuvėjas-dizaineris, su kuriuo ilgai ir sunkiai derėjomės dėl kelnių kainos (jis neblogai kalbėjo angliškai ir šiaip atrodė labai mandagus ir malonus žmogus), mums paaiškino, kad į mūsų „labas“ panašiai skamba arabiškas „kaip sekasi“. Tikrai, kai nori, panašumų visur gali rasti.
O labiausiai pralinksmino kalnų miestelio rankinių pardavėjas, išgirdęs, kad mes iš Lietuvos, išsitraukė klientų atsiliepimų knygą, parodė mums prisegtą Juozo Statkevičiaus vizitinę kortelę sakydamas „he is my friend, very good friend“ (jis mano draugas, labai geras draugas, - liet.). Na, kas ten jį žino... Gal ir yra...

Marokas, Afrika
Marokas, Afrika
© Daiva Valančiūtė

Pirkiniai. Aš pirkau nedaug, nes atsakingai vertinau bagažo galimybes ir atsakingai leidžiu pinigus (iš šiaip... kartais esu nesveikai atsakinga), bet iš tiesų man ten norėjosi daug ko. Ir man, skirtingai nei vienai mano bendrakeleivei, kuo toliau, tuo labiau viskas pradėjo patikti. Vis aikčiojau nuo spalvotos marokietiškos keramikos – tikrai mačiau nuostabių lėkščių, lėkštelių, dubenėlių, vazelių...

Mūsų būsimuose namuose labai tiktų kuris nors iš ten pardavinėjamų linksmų, žaismingų kilimų. Aš užsimaniau ir marokietiško arbatinuko iš kurio mums kasdien pildavo arbatą. Rinkausi rankinę, neišsirinkau, bet tikrai buvo gundančių variantų. Norėjau ir batų – buvo jų ten spalvotų, riestomis nosimis kaip iš arabiškų pasakų... Savo rūbų spintoje norėčiau ir rūbų, siuvamų tenykštėms moterims ar net vyrams. O ką jau kalbėti apie visus prieskonius, arbatas, saldumynus, higienos ir kosmetikos priemones... Jau dabar gailiuosi, kad nenusipirkau argano kaukių, šampūnų, kremų ir visokių kitų puikių dalykėlių... Skaros... Papuošalai... Ach...

Kažkas, kas nelabai. Juk negali būti taip, kad viskas tik patiko. Būtų „too good to be true“ (per gerai, kad būtų tiesa, - liet.). Nepatiko, kad per dažnai siūlomi narkotikai. „No chi-chi, no cha-cha“? – stebėjosi vietinis. Bandžiau moralizuoti, kad negerai pardavinėti tai, kas nelegalu... Ir... norėjosi dažniau šilto vandens duše... bet čia smulkmena...

Šis tas intrigai. Labai stiprias emocijas mūsų grupės moterų tarpe sukėlė marokietiškas hamamas. Detalių neatskleisiu – gal kažkas iš skaitančių šią mano rašliavą, susigundys keliauti kartu su Skirmantu. Pasakysiu tik tiek, kad ten nieko panašaus į tai, ką man teko patirti Turkijoje. Tai reiškia, visiška autentika ir jokio „popso“.

Marokas, Afrika
Marokas, Afrika
© Daiva Valančiūtė

Pamąstymui ir diskusijai. Šalies įvaizdį kuria ne tik politikai ar sportininkai. Jį kuriame mes, paprasti keliautojai, kiekvienu savo kontaktu su vietiniu – kaip mes elgiamės, atrodome, bendraujame... Sakysite, koks skirtumas, ką pagalvos kažkoks ten arabas... toks, kad jis savo pagalvojimą papasakos visiems, kas aplankys Maroką ir kam netingės: prancūzams, vokiečiams, vengrams... Zagoroje marokietis, vežęs mus į Sacharą, juokdamasis pasakojo, kad lenkams reikėjo dviejų automobilių: vienu vežė žmones, kitu – alkoholį. Asmeniškai aš labai nenorėčiau, kad taip kalbėtų apie lietuvius...

Taip pat mums visiems nuo seniai įkalta į galvą, kad tose šalyse už viską (kiekvieną foto su vietiniu, patarimą ar pagalbą) reikia mokėti. Dažniausiai taip ir yra. Bendrakeleivės vietinė moterėlė paprašė pinigų už parodymą, kur yra popierius oro uosto tualete. Tačiau ta išankstinė nuostata į vietinius kartais gali užkirsti kelią nuoširdžiam šiltam kontaktui. Paprastai į daugumą jų pasiūlymų atsakydavau „No, thanks“, tačiau kai vienas panoro pamokyti, kaip susirišti skarą „Sacharos stiliuku“, sutikau. Kol jis šypsodamasis puošė mano galvą, ne visko klausiausi, ką jis pasakojo, nes mintyse svarsčiau, kiek jis už tą paslaugą gali paprašyti, kiek aš norėčiau mokėti, kaip vyks derybos. O jis, mielai pripozavęs, paspaudė ranką, prikalbėjo gražių žodžių ir palinkėjo gerų įspūdžių...

Suprantama, kad jūs nukeliavę ten, daug ką matytumėte kitaip, atrastumėt savo Maroką, o aš... O aš jau pasiilgau tos šalies šilumos, kitokio mėnulio („ragais“ į viršų), spalvų, triukšmo, giedojimo, kviečiančio melstis, sulčių, turgaus erzelio, kitaip byrančio Sacharos smėlio...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kalbomis apie Mongolijos žmones ir gyvūnus, lietuviai patikėjo tik atsidūrę šalies stepėse (1)

Rytą išvažiavome prie Liepsnojančių uolų – Bajanzago. Pakeliui mus lenkė uigūrų...

Maroke lietuviai nustebo išvydę maišais alkoholį perkančius vietinius: jiems nepadeda jokie draudimai (114)

Nedidelis Saviros miestas yra viena populiariausių turistų krypčių Maroke. Tai yra kurortinė...

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą: čia laisvai keliauti draudžiama, bet patekę nesigailėsite (39)

Kaip žinote, 1950 m. Tibetą okupavo Kinija . Nuo to laiko, tibetiečiai gyvena priespaudoje, o jų...

Kadaise po vandeniu buvusių Marmuro kalnų grožis abejingų nepalieka (4)

Taroko tarpeklis , dar žinomas kaip „Marmuro tarpeklis“, yra įspūdingas 19 metrų ilgio...

Prieš 15 metų lietuvių atrasta atostogų kryptis šiandien vilioja dar labiau (67)

Visuomet geras oras, puikios pakrantės, išskirtinis istorinis palikimas, prabangūs viešbučiai bei...

Top naujienos

Nausėda ėmė piešti niūrius scenarijus: jei taip toliau – valstybė ateities neturi (581)

Galimas kandidatas prezidento rinkimuose Gitanas Nausėda šiandieną pristatė savo programines...

Lietuvis pasidalijo atrasta pigių kelionių schema: aplink pasaulį per dvi savaites už juokingai mažą sumą (75)

„Aplink pasaulį per 14 dienų“. Skamba neįtikėtinai? Taip pasirodė ir mums, kai gavome taip...

Buvusių alkoholikų nėra: devintą abstinencijos mėnesį dantimis bandė atidaryti butelį (44)

„Devintą abstinencijos mėnesį laikiau butelį rankose. Buvau išsekusi fiziškai, o psichologinė...

Orai: laukia labai žvarbi ir permaininga savaitė (2)

Skaičiuojant paskutines savaites iki kalendorinės žiemos pradžios, teks susitaikyti ne tik su...

Neeilinį sezoną su Jasaičiu prisiminęs Kalnietis mėgaujasi šansais Parkerio klube (3)

Europos taurės šeštojo turo rungtynėse C grupėje antradienį Liono-Vilerbano „Asvel“ su Mantu...

Gavo baudą už stovėjimą, bet kai paprašė nuotraukų, išgirdo absurdišką pasiūlymą (158)

Gaunate baudą už tai, kad pažeidėte kelių eismo taisykles ( KET ), tačiau ką tiksliai padarėte...

Suomija įtaria Rusiją panaudojus slaptą ginklą: buvo kilusi grėsmė paprastų žmonių saugumui (293)

Suomijos ministras pirmininkas Juha Sipila teigia, kad per pastarąsias NATO pratybas...

Ušackas įvardijo galimus prezidentus: Šimonytė ir tas žmogus, kurį parems Karbauskis (188)

Pirmadienį oficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Tiesa, tai tik metas procedūroms –...

„Naktinės Personos” stabdo veiklą ir atsisveikina su gerbėjais (29)

Po keturių metų aktyvios veiklos, grupė Naktinės Personos taria “sudie” savo ištikimiausiems...

Po pergalės Šaras pasidžiaugė ir 17-mečiu „Žalgirio“ talentu: smagu už Roką (11)

Alytuje „Betsafe-LKL“ rungtynėse pirmadienį intriga gyvavo tik pirmose mačo minutėse. Pirmame...