aA
Dnipras yra ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas. Nors įkurtas ne taip seniai, vos 1776 metais, jis savo pavadinimą keitė jau bent aštuonis kartus. Keistų jų buvo ir netikėtų, tačiau žinomiausias yra sovietinis – Dniepropetrovskas.
Dnipro panorama. Kažkas dega
© Vaidas Mikaitis

Šis pavadinimas miestui buvo suteiktas pagerbiant kažkokį vietinį komunistų šulą, kuris, įtariama, vėliau buvo vienas Ukrainos badmečio – Holodomoro iniciatorių. Paradoksalu, žmogus, prisidėjęs prie didžiausios ukrainiečių tautos tragedijos, buvo gerbiamas kaip didis herojus ir jo vardu buvo pavadintas sparčiai augantis Ukrainos miestas. Kita vertus, negi tai stebina? Dar ne tokių dalykų sovietmečiu buvo.

Prieš dvejus metus miesto vardas buvo dar sykį pakeistas. Pagaliau buvo ištrinta komunisto Petrovskio pavardė ir miestas tapo tiesiog Dnipru. Aišku, daug kur jis dar vadinamas senuoju pavadinimu – Ukrainoje iškabos ar buvę simboliai nekeičiami greitai. Kai kur neapsikentę valdžios lėtumo miestiečiai patys parodo iniciatyvą, pavyzdžiui, savarankiškai nuversdami didžiausią Ukrainoje Lenino paminklą Charkove. Dnipras nėra išimtis, miesto prieigose miestiečiai nuo miesto užrašo plaktukais nukapojo žodį „Petrovsk“ palikdami tik Dnipro. Pats mačiau šį užrašą atvykdamas iš Charkovo, tik nufotografuoti nespėjau, nes labai greitai pravažiavom.

Dnipras sovietmečiu buvo uždaras užsieniečiams miestas. Taip buvo dėl to, kad mieste veikė raketinių ginklų gamykla, kuri buvo slapta ir gamino rimtus ginklus. Joje dirbo geriausi Sovietų Sąjungos specialistai. Oficialiai buvo skelbiama, kad gamykla gamina sulčiaspaudes, elektrinius plakiklius ar kitokius rakandus. Tai buvo graudžiai juokinga, nes net 60% miesto gyventojų ir jų šeimų buvo susieti darbo santykiais su šia gamykla ir, žinoma, žinojo, ką ji iš tiesų gamino. Sugriuvus Sovietų Sąjungai miestas buvo atvertas užsieniečiams.

Hotel Dnipropetrovsk
Hotel Dnipropetrovsk
© Vaidas Mikaitis

Nors ir buvo nerimo, per Ukrainos Maidaną Dnipras liko pakankamai saugiu miestu. Jame įvyko šiokių tokių prorusiškų mitingų ar bandymų užimti savivaldybę, tačiau jie nebuvo vaisingi, nes proukranietiškos pozicijos gyventojai sudarė didžiąją miestiečių daugumą ir skaičiumi gerokai lenkė prorusus. Savivaldybė irgi nedelsdama išreiškė savo poziciją likti vieningos Ukrainos sudėtyje. Liežuviai plaka, kad taip įvyko ne dėl gilaus patriotizmo, o dėl Dnipre esančios didelės Ukrainos oligarchų įtakos. Esą, jie, nenorėdami sukrėtimų savo versle, dar prieš neramumus kėlė miestiečiams algas, gerino darbo sąlygas, kad paruoštų juos būsimiems įvykiams ir įtikintų, kad drastiški pokyčiai atneštų tik sumaištį ir žalą.

Kad ir kokios priežastys bebūtų, bet šiame mieste sukurti dar vieną liaudies respubliką Maskvos draugai beveik neturėjo šansų. Tarsi tą patvirtindami miestiečiai netruko nuversti savo leninus ir vietoj pagrindinio jų pastatė paminklą Ukrainos kariams.

Į Dniprą vykome iš Charkovo. Kelionė traukiniu ar autobusu turėjo trukti penkias valandas, kas atrodė neadekvatu, nes atstumas tarp miestų yra apie 200 kilometrų. Ir šiaip laiko buvo gaila, nes tą patį vakarą naktiniu traukiniu turėjome vykti į Mariupolį.

New Dnipro City
New Dnipro City
© Vaidas Mikaitis

Išeitį radau panaršęs internete. Gal pamenate, kaip prieš keliolika metų Kauno autobusų stotyje žiemą–vasarą girdėdavome spigius klyksmus: „Į Vilnių vežam, Panevėžį“? Taip klykavo „dušmanai“, nuviliojantys keleivius nuo oficialių vežėjų. Jau senokai nebegirdžiu to spigaus balso, gal sakau, užkimo nuo nuolatinio spygavimo.

Tai štai, į Dniprą vykome būtent su tokiais „dušmanais“, rastais internete. Ukrainos „dušmanai“ yra labai modernūs, nes bilietus pardavinėja jau ir internetu. Nuvykome į kažkokį Charkovo gyvenamąjį rajoną ir prie prekybos centro laukėme, kol mikroautobusas prisipildys. Jo pranašumas buvo tas, kad niekur nestoja ir atstumą tarp miestų įveikia per tris valandas.

Beje, bevaikštant Charkovo stotyje, praeidami pro šalį kažkokie vyrukai šnabždėdavo: „Dniepropetrovskas, Odesa, Kijevas.“ Pagalvojau, kad jie rodo, kiek miestų žino, tad mielai įsitraukiau į žaidimą. „Panevėžys, Marijampolė, Šiauliai“ – vardijau. Bet jie tada piktai nueidavo, matyt, suprato, kad aš vis tiek daugiau miestų žinosiu.

Dnipras panašus į Charkovą tuo, kad taip pat yra milijoninis ir pramoninis miestas. Turistų čia taip pat lankosi mažokai ir jokios užsienio kalbos, išskyrus rusų, negirdėjau. Ir šiaip pirmas įspūdis buvo toks prastas, kad išlipus iš mikroautobuso autobusų stoties rajone su apdaužytomis gatvėmis ir nutriušusiais pastatais pirma mintis buvo: „Viešpatie, čia dar baisiau nei Charkove. Gal ir gerai, kad mes čia trumpam.“

Ir slenkant pagrindine miesto Dmitra Yavornytskoho gatve įspūdis mažai keitėsi. Čia švaros buvo mažiau nei Charkove, gatvės atrodė apdaužytos, automobilių parkas buvo gerokai senesnis. Tarsi eitum kokia nors Kalvarijų gatve ties turgumi ir spręsdamas dilemą, ką per likusias penkias valandas šiame mieste nuveikti, paraleliai graužtumeisi ir mąstytum, ko gi aš čia atsigrūdau, galėjau likti Charkove.

Atrakcionų parke Dnipre
Atrakcionų parke Dnipre
© Vaidas Mikaitis

Ir staiga įvyko stebuklas. Na, gal ir ne staiga, gal ir buvo galima šiek tiek įtarti, kad situacija keisis, nes dar nebuvome matę esminio miesto dalyko – Dniepro upės. Charkovas turi tik savo apmusijusią ir pusiau dirbtinę Lopanę, o pro Dniprą teka viena didžiausių ir vandeningiausių Europos upių – Dniepras.

Artėjant prie upės, kuri ir buvo mūsų tikslas, aplinka vis dailėjo. Mažas centriukas upės link jau ne tik buvo sutvarkytas ir dailus, bet ir jaukus. Tiesa, jis labai mažas, kaip kokia Švenčionėlių centrinė aikštė, bet upės krantinė atsivėrė visu gražumu ir nuramino sielos graužatį.

Joje pulsuoja gyvenimas – ilsisi miestiečiai, plaukioja pramoginiai laiveliai, garsiakalbiu kviečiantys keleivius ir kas pusvalandį žadėdami už minutės išplaukti. Kažkas pagroja, kažkas pašoka, kažkas žvejoja ir šįkart tai yra didelis skirtumas nuo didžiulio, bet apmigusio Charkovo.

Bet smagiausias dalykas dar tik laukė. Esu didelis vandens ir paplūdimių mėgėjas ir tas smagumas buvo Monastryskij saloje esantys paplūdimiai. Buvo karšta vasaros diena, todėl žvilgantis Dniepro vanduo labai viliojo. Nesiimsiu spėlioti, kiek švarus vanduo yra upės, kurios abiejuose krantuose įkurtas milžiniškas pramoninis miestas su metalo, plastiko ir įvairios chemijos pramone, bet vanduo buvo puikus ir daugybė žmonių maudėsi. Išsimaudėm ir mes. Žvynai neužaugo, oda nesuragėjo, asiliukais nepavirtom, tai gal ne toks baisus tas vanduo ir buvo.

Dnipro upės paplūdimiai saloje
Dnipro upės paplūdimiai saloje
© Vaidas Mikaitis

Pati sala irgi yra labai populiari tarp miestiečių. Joje yra Ševčenkos parkas su atrakcionais. Man ji kažkiek priminė Valakampius ar Lampėdžius, nors ir be atrakcionų.

Dnipre yra kiek juokingas metro. Juokingas, nes turi tik vieną trumpą liniją, važiuoja retai ir nėra taip masiškai naudojamas kaip Charkove ar juolab kaip Kijeve. Mes nusileidom juo pravažiuoti tik dėl pramogos, nes kas gi dar gali pasigirti važiavęs metro Dnipre? Pavažiavome vieną stotelę ir grįžome atgal, nes maršrutas eina ne upės link, o visiškai į kitą pusę, kur yra gamyklos. Tramvajaus bilietas kainuoja jau nebe 15 kaip Charkove, o 12 centų. Apskritai, Dnipras man pasirodė spalvingesnis, gyvesnis, bet tuo pat metu labiau aptriušęs, kaimietiškesnis ir pigesnis už Charkovą. Visgi, po upės pramogų, man jis patiko daug labiau nei niūrus Charkovas ir dabar, jei kas klaustų rekomendacijos, kur geriau nuvykti, statyčiau tik už Dniprą.

Apie keturi penktadaliai miesto gyventojų save laiko ukrainiečiais ir, skirtingai nei Charkove, ukrainiečių kalba čia skamba gerokai dažniau. Jei tiksliau, tai Charkove jos išvis negirdėjome, o Dnipre jau šiek tiek, nes nors dauguma gyventojų ukrainiečiai, trys ketvirtadaliai jų vis tiek šneka rusiškai.

Galiausiai likome labai patenkinti dienos viešnage mieste. Jai baigiantis skubame į tikrą ukrainietišką traukinį, kuriuo miegamajame vagone per naktį važiuosime į dar vieną keistą, pramoninį ir turistų visiškai nelankomą miestą, esantį prie Azovo jūros ir visai netoli fronto linijos – Mariupolį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Turistų traukos objektai – įspūdingos uolos, kurios primena sūrį (2)

Shfela žemumas Izraelio piečiau esančioje centrinėje dalyje, Judėjos kalnų papėdėje dengia...

Atgal į Indiją po 15 metų: šalis, kurioje svečias namuose prilygsta dievų dovanai (3)

Planuojant kelionę į Indiją, nežinai, ko tikėtis – mintyse susimaišo girdėtos istorijos,...

Tailande turistai už asmenukes gali būti baudžiami mirties bausme (29)

Nors Tailandas jau skaičiuoja turistinio sezono pabaigą, egzotiškoji sala keliautojus vis dar...

Egzotišku Afrikos safariu susigundę lietuviai tik per plauką netapo laukinių žvėrių naktipiečiais (19)

Mūsų kelionė po PAR priartėjo prie pabaigos. Dvi savaitės praėjo taip greitai ir taip...

Lavrinovičių šeima sako atradusi slaptą receptą, kuris per atostogas padeda nesusipykti (6)

Atostogos su šeima – laikas, kurio laukiame labiausiai, tačiau ar visada mokame jį išnaudoti?...

Top naujienos

Ulanovui asmeniškai dėkojęs Jasikevičius: čia vyksta aukščiausio lygio atkrintamųjų krepšinis specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (50)

Iš skurdžių – į turtuolius. Prieš dvi dienas rezultatyvumo antirekordus fiksavęs Kauno...

Lietuviai parodė, kaip savarankiškai įsirengė butą: nuomininkai dėl jo rikiavosi į eilę (63)

Įsirengti būstą taip, kad jis išsyk taptų jaukiais namais – tai ne tik nelengva ir atsakinga...

„Žalgiris“ įspūdingai smogė atgal – šį sezoną pirmasis triumfavo „Fenerbahče“ tvirtovėje (812)

Eurolygos atkrintamosiose varžybose Kauno „Žalgiris“ iškovojo pirmą pergalę ir pirmą kartą...

Milda Sabienė: jei mylite savo vyrus, atostogos turėtų būti tokios (83)

Neseniai vykusioje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti“ savo pranešimą skaitė ir...

Orai: po apsiblaususių Velykų – tikra vasara (2)

Šiandien, penktadienį, Lietuvos orus dar lems giedro ir labai sauso anticiklono rytinė dalis.

Rungtynių didvyris apie pergalingą savo metimą: visiška nesąmonė specialiai Krepšinis.lt iš Stambulo (1)

Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai Edgaras Ulanovas vedė į pergalę Kauno „Žalgirį“....

Adamkaus paramos svoris: kiek balsų ji nulems? (383)

Reitingai turi savybę greitai nukristi, kam nors netikėtai išaiškėjus, o auga jie lėtai ir...

Valdas Adamkus sako jau apsisprendęs, už ką balsuos: būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad tai ne jis (329)

Nors iki Prezidento rinkimų Lietuvoje liko vos kelios savaitės, kadenciją baigęs Prezidentas...

Estijos prezidentės ir Putino susitikimas – slaptos Rusijos strategijos dalis? (969)

Daugeliui užsienio politikos ekspertų Estijos prezidentės susitikimas su Vladimiru Putinu pasirodė...

Košmariška poros naktis krokodilų pelkėje: išgyveno tik per stebuklą (12)

Nutolusioje Australijos šiaurės vietovėje, kurioje knibžda krokodilai , išgelbėta australų...