Nė vienas kaimo gyventojas nebesivargina rakinti nei automobilių, nei motociklų. Parduotuvių savininkai pinigus ramiai palieka ištisą parą nerakinamuose stalčiuose, o moterys net vertingiausius papuošalus laiko jokių spynų neturinčiose dėžutėse. Namuose įrengti būstai neturi durų – vien medžio rėmus, virš kurių pakabinamos užuolaidos, suteikiančios bent šiokį tokį privatumą namų gyventojams.
Toks vietinių elgesys (ar veikiau paradinė jo pusė) pagrįstas tvirtu tikėjimu dievo Šani galiomis: kaimo gyventojai šventai tiki, kad dievas saugo nuo vagių. Tikėjimo doktrinos taip pat byloja, kad tas, kuris pavogs bent vieną kaime esantį daiktą, užsitrauks Šani kerštą. Hinduizmo panteone šis dievas išsiskiria ūmiu charakteriu ir polinkiu kerštauti, taigi, jį garbinantys žmonės mano, kad nusidėjėliui teks skaudžiai sumokėti už padarytą nuodėmę, todėl net 300 pastarųjų metų niekas nedrįsta užrūstinti Šani, o tie, kuriems galėtų kilti piktų kėslų, Šani Šingnapuro kaimą aplenkia iš tolo.
Anot legendos, prieš šimtus metų, kai baigėsi stiprių liūčių ir potvynių laikotarpis, ant kaimu tekančios upės kranto buvo rastas masyvus juodo akmens luitas. Vos tiktai vietiniai prie to akmens prisilietė, iš jo pradėjo srūti kraujas.
Neilgai trukus kaimo vyresnysis susapnavo sapną, kuriame į jį prabilo dievas Šani. Jis, esą, atskleidė, kad akmens luitas – tai jo paties įsikūnijimas, ir liepė palikti akmenį kaime, kadangi pats norėjo jame pasilikti ir saugoti jo žmones. Tik akmenį, esą, reikia laikyti atviroje vietoje, kad nuo jo būtų gerai matyti visas kaimas.
Jau kitą dieną kaimo gyventojai nuvilko akmenį į sausą plotą ir užkėlė ant pačiame kaimo vidurį įrengtos bestogio postamento. Kaip tik tada jie ir nusprendė atsisakyti durų ir spynų – kam gi, esą, tos durys, jei dievas Šani viską stebi? Seniai užgimusi tradicija gyvuoja ligi šiol.
Su metais legendą pildė šimtai įvairiausių pasakojimų apie nesėkme besibaigiančias vagystes, pavyzdžiui, apie tai, kaip koks nors personažas, nugvelbęs kaime kokį daiktą, naktį bandydavo pasprukti, tačiau ryte su apmaudu patirdavo, kad vis dar mina kaimo keliukus – veikiausiai eina ratais, iš kurių niekaip neištrūkta. Dar vienu pavyzdžiu galėtų būti pasakojimas apie kaimietį, sumaniusį dėl visa ko įsistatyti namuose duris. Ir ką gi – kitą dieną šitoks apdairuolis patenka į eismo įvykį ir neišvengiamai nukenčia.
Iki pat paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio apie Šingnapurą mažai kas buvo girdėjęs. Tiktai tada, kai jo aplinka buvo pasirinkta kaip vieno iš Bolivudo filmų veiksmo vieta, žmones pradėjo dominti neįtikėtinos kaimo tradicijos. Dabar turistai ir piligrimai iš įvairiausių šalies kampelių į jį keliauja tūkstančiais. Nors, kaip teigia kai kurie kaimo gyventojai, nusikaltimais nesuteptas įvaizdis – tai triukas, kuriuo siekiama pritraukti kuo daugiau turistų, o iš tiesų smulkių vagysčių ir nusikaltimų kartkartėmis pasitaiko, tačiau šventyklos tarnautojai apie tokius atvejus nekalba ir kaip įmanydami stengiasi apsaugoti Šingnapuro reputaciją.
Vienas žurnalistas, kuriam pasitaikė proga apsilankyti Sonai policijos nuovadoje, atsakingoje ir už Šingnapuro jurisdikciją (pačiame kaime policijos nuovados tada dar nebuvo), aptiko 46 per šešetą metų užregistruotus kaime įvykdytus nusikaltimus. 11 iš jų buvo vagystės. Ėmus domėtis šiuo reikalu nuodugniau, pavyksta atkapstyti ir daugiau nusikaltimų atvejų. Pavyzdžiui, būtinai atsiranda koks nors Šingnapuro gyventojas, galintis prisiminti, kaip vieną naktį, kai pats dar buvo paauglys, iš namų dingo motinos auksinis vėrinys. Anot kalbų, netoli kaimo šventyklos dažnai sukiojasi kišenvagiai, bet apie juos retai tepranešama. Šiaip ar taip, faktas, kad Šingnapure jau veikia vietinė policijos nuovada, savaime sufleruoja, kad kalbos apie nusikaltimų nebuvimą tėra utopijos kūrimas ir fantazavimas.
Pirmas viešumon iškilęs incidentas, suteršęs kaimo reputaciją, įvyko 2010-aisiais. Remiantis pasklidusia informacija, iš kažkokiam asmeniui priklausiusios transporto priemonės tada pradingo pinigai ir keletas daiktų, kurių bendra vertė – 35 tūkst. rupijų (konvertuojant pagal dabartinį kursą 430 eurų). Daiktų ir pinigų vagystė įvyko ir 2011-aisiais: tąsyk apiplėšimo auka tapo buvęs šventyklos tarnautojas. O 2012-ųjų sausį net iš pačios šventyklos buvo nugvelbtos auksinės dekoracijos.
Tenka pripažinti, kad dabar Šani Šingnapuras nebe toks, kaip kitados. Tarkim, 2011-aisiais kaime atidarytame banko filialo pastate buvo įstatytos stiklo durys. Tiesa, iš pagarbos tenykštei tradicijai tos durys neturėjo akivaizdžios spynos, bet buvo valdomos nuotoliniu elektriniu užraktu. Stumdomos durys jau montuojamos ir kituose pastatuose, dažniausiai – viešbučiuose. Vis dėlto tokios už sienos užslenkančios durys leidžia sukurti iliuziją, kad jokių durų nėra. Net prie šventyklos jau budi apsauginiai, be to, čia sumontuotos vaizdo kameros, tikrinami žmonių krepšiai, na, o aukų dėžutė laikoma užrakinta.
Šventyklos tarnautojai ir kaimo gyventojai, kuriems turizmas – pajamų šaltinis, visokeriopai stengiasi išlaikyti kaimo reputaciją. Jie aiškina, kad priežastis, dėl kurių buvo įsteigta policijos nuovada ir sustiprinta apsauga, reikėtų sieti su poreikiu valdyti žmonių srautus, o ne užkardyti nusikaltimus. Kai kurie ir toliau tvirtina, kad nusikaltimų kaime neįvyksta, o Šingnapuro policijos nuovada yra vienintelis tokios paskirties pastatas visoje Indijoje, kuriame nėra durų.
