Nepaisant to, iki pat 1950-ųjų Mustangas buvo išsaugojęs savo, kaip atskiros kunigaikštystės, statusą, bet vėliau šis regionas buvo glaudžiau įtrauktas į Nepalo sudėtį. Dėl jautrios pasienio lokacijos, Mustangas iki 1992 metų buvo užvertas užsieniečiams. Sąlygiška šio regiono izoliacija nuo išorinio pasaulio padėjo Mustangui išsaugoti savo senovinę kultūrą, kuri yra glaudžiau susijusi su Tibetu, negu Nepalu.
Mustango peizažai taip pat yra unikalūs ir niekuo neprimena Nepalo: gilūs tarpekliai, išgraužti Kali Gandaki upės, ir keistų formų uolienų formacijos. Šių stačių skardžių išorėje išskaptuota maždaug 10 tūkst. senovinių buveinių. Kai kurios iš jų yra daugiau kaip 45 m aukštyje nuo slėnio apačios. Kas jas iškasė, ar kaip žmonės pasiekdavo šias olas, įrengtas beveik vertikaliose uolose, niekas nežino.
Pasiekti kai kurias olas beveik neįmanoma net patyrusiems alpinistams.
Dauguma olų dabar yra tuščios, bet kitose dar galima išvysti kasdienio gyvenimo ženklų: židinių, grūdų saugojimo talpų ir miegojimo erdvių. Kai kurios olos buvo naudojamos mirusiesiems laidoti. Paaiškėjo, kad kelios dešimtys palaikų, kurie buvo rasti šiose olose, buvo daugiau kaip 2 tūkst. metų senumo. Jie gulėjo ant medinių lovų ir buvo išpuošti variniais papuošalais bei stiklo karoliukais.
Kitose olose buvo aptikti palaikai, datuojami III – VIII amžiumi, kai budizmas dar nebuvo atėjęs į Mustangą. Šių palaikų griaučiuose buvo matyti pjovimo žymių, kurios galėjo likti nuo vadinamų laidojimo danguje praktikų, kai mirusiojo raumenys sukapojami mažais gabaliukais ir paliekami grifams sulesti. Toks laidojimo būdas vis dar praktikuojamas daugelyje atokių Himalajų regionų.
Archeologai mano, kad pagal paskirtį šias Mustango olas galima suskirstyti į tris periodus. Pirmiausia, maždaug prieš 3 tūkst. metų, jose buvo laidojami žmonės. Tuomet, maždaug prieš 1 tūkst. metų, jos tapo gyvenamaisiais būstais – galbūt bandant pasislėpti nuo mūšių ir slėnio įsibrovėlių. Tačiau iki XV amžiaus dauguma šių olų gyventojų persikėlė į tradicinius kaimus ir šios olos virto meditacijos vietomis. Kai kuriose olose įsikūrė tokie vienuolynai kaip Luri Gompa, Chungsi olos vienuolynas ar Nyiphuko olos vienuolynas. Jie visi buvo pastatyti olose ar aplink jas.
Luri Gompa yra vienas garsiausių vienuolynų Mustange. Jis įsikūręs ant uolų krašto, mažiausiai 100 m aukštyje nuo žemės, viename iš daugelio tokių natūralių piliorių kaip smiltainio struktūros. Į vienuolyną patenkama takeliu, kuris vingiuoja nuo slėnio apačios iki pat viršaus ir atveda prie vienintelių įėjimo durų. Pro jas patenkama į dvi tarpusavyje sujungtas patalpas. Arčiau išorės esančioje patalpoje įsikūrusi šventykla, o vidinė patalpa – pagrindinis Luri Gompos turtas – yra dekoruota virtine piešinių, vaizduojančių indų mahasidhas – šventuosius, kurie, kaip teigiama, per meditaciją pasiekė stebuklingų galių. Jokios dokumentacijos, susijusios su šia paslaptinga gompa, arba vienuolynu, nėra aptikta, bet panašu, kad sienų piešiniai buvo išpiešti XIV amžiuje ar net anksčiau.
