Kelionė į Iraną buvo pirmoji mūsų 11 mėnesių klajonių po Europą, Aziją ir Australiją dalis. Maršrutas nusidriekė per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją ir Turkiją. Kol laukėme žinių iš Irano ambasados su viltimi gauti Irano vizą, turėjome laiko aplankyti ir Gruziją. Didžiąją dalį kelio įveikę pakeleivingais automobiliais, galų gale atsidūrėme Turkijos-Irano pasienio poste.
Pasienio poste sutiktos iranietės demonstravo valdingumą. Pirkinių krepšeliais ginkluotos damos nesidrovėjo paraginti pareigūnus atlikti savo darbą kaip įmanoma sparčiau. Netoli pasienio su Turkija gyvenantys iraniečiai į kaimyninę šalį vyksta apsipirkti. Grįžti namo nėra paprasta.
Kiekvienas pirkinys patikrinamas iki paskutinio siūlelio. Mums pasisekė kiek labiau. „Rūbai?“ - pasiteiravo plačia šypsena pasidabinęs pareigūnas, išvydęs visus mūsų nešulius. „Rūbai“, - atsakėme mes ir buvome be vargo įleisti į šalį. Taip prasidėjo 29 dienų nuotykis krašte, kadaise vadintame Persija.
Mintis vieną dieną aplankyti Iraną pirmą kartą sukirbėjo prieš gerą dešimtmetį. Garsių keliautojų Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus įspūdžiai iš kelionės Šilko keliu tąkart kaip reikiant pakurstė vaizduotę. Labiausiai atmintyje įstrigo vyrų pasakojimas apie ypatingą Irano vaikinų ir merginų bendravimo taktiką.
Anot Martyno ir Vytaro, nesusituokusioms jaunoms poroms viešumoje susitikinėti anuomet buvo griežtai draudžiama. Sumanus jaunimas žinojo kaip pergudrauti sistemą. Išeitis paprasta – jauni vaikinai sėsdavo į automobilius, važiuodavo į artimiausią žiedinę sankryžą ir be perstojo sukdami ratus, kalbindavo priešingos lyties atstoves pro atvirus automobilio langus. Knietėjo sužinoti ar per tuos metus situacija kiek pakito.
Tradicijų, įvairių kultūrinių skirtumų ir subtilybių tyrinėjimas tapo šios kelionės į Iraną prioritetu. Svarbūs architektūros paveldo ir gamtos stebuklai taip pat neliko užmiršti. Įdomu tai, jog per mėnesį praleistą Irane, viešbučiuose ir svečių namuose praleidome tik 4 naktis. Ne paslaptis, kad geriausias būdas susipažinti su krašto kultūra – pagyventi su vietiniais.
Nemanėme, kad Irane bus miškų
Lietuvoje plačiai paplitusi nuomonė, kad Iranas – keliautojams atšiauri šalis. Taip pat, neretas lietuvis įsitikinęs, kad visa Irano gamta, tai tik bekraštės niūrios dykynės ir negyvi kalnai. Tokių teiginių klaidingumu įsitikinome pirmosiomis kelionės dienomis. Keliauti į Irano šiaurę pakvietė svetainės „Couchsurfing.com“ narys Mehdi. „Pamatysite kiek kitokį Iraną: žalią ir derlingą.
Taip pat, galėsite pabendrauti su visu būriu mano draugų. Aplankysime garsiąją Rudkhano pilį, vieną naktį praleisime aukštai kalnuose“, – pažadus it žirnius žarstė mūsų naujas bičiulis. Neilgai trukus jau vingiavome, kaip gyvatė susiraizgiusiais, Elburso kalnų keliukais.
Mehdi ir jo bičiuliai – būsimi emigrantai, ketinantys laimės ieškoti Kanadoje. „Iraniečiams išvykti į Vakarus nėra lengva“, – guodėsi Mehdi. „Jauni vyrai gali gauti pasą, tik atlikę dviejų metų karinę tarnybą. Norinčioms svetur išvykti merginoms neretai iškyla dar daugiau keblumų. Reikalingas tėvo, o po sutuoktuvių – vyro leidimas. Su užsienio kalbomis didelių problemų nėra. Jaunimas puikiai kalba angliškai ir gimtąja persų kalba. Noriai mokosi arabų, vokiečių, prancūzų ir kitų užsienio kalbų. Prisižiūrėję vakarietiškų filmų, siekia lygiuotis į jus“, – tęsė jis.
Kraštovaizdis kito šviesos greičiu. Smėlėtus gelsvus kalnus keitė žaliuojantys jų pusbroliai. Mehdi sakė tiesą. Drauge važiavęs šveicaras Krisas neslėpė nusivylimo. „Atvykau į Iraną pabūti dykumoje. Žalių kalnų turiu ir gimtinėje“, – reiškė apmaudą jis. Tuo metu mes – plokštumų apsuptyje užaugę lietuvaičiai, neturėjome kuo pasipiktinti.
Dairėmės pro langus ir godžiai akimis gėrėme visą kraštovaizdžio grožį. Stiprus augalijos kvapas ir žaismingas paukščių čiulbesys džiugino širdis. Dar labiau nuotaiką kėlė kas pusvalandį vykusios „šokių pertraukėlės“. Paklausti ar nebijo pareigūnų dėmesio iraniečiai atsakė: „Jie taip aukštai į kalnus neužklysta“.
Per kelias dienas, praleistas šiaurinėje Irano dalyje, aplankėme garsųjį, ant kalno šlaito įsikūrusį, Masuleh miestelį, pamatėme Kaspijos jūrą ir praleidome naktį mažame kalnų namelyje aukštai virš debesų. Kaip bebūtų, labiausiai įsiminė diena, kai kilome „tūkstančio laiptų“ taku, kad išvystume viduramžiais statytą Rudkhano pilį. Ilgas žygis – puiki proga užmegzti rimtą pokalbį ir apie Irano kultūrinius ypatumus sužinoti daugiau.
„Viskas sparčiai keičiasi“, – garantavo Mehdi. „Didžiuosiuose miestuose nėra taip neįprasta matyti poreles, kur nors kavinėje gurkšnojančias arbatą. Nors ir privalo dėvėti skarą, dauguma moterų rengiasi ryškiai ir spalvingai. Apdaro konservatyvumas labiausiai priklauso nuo papročių konkrečioje šeimoje“, – tęsė jis. Taip pat sužinojome, kad šokti ir dainuoti viešoje vietoje – griežtai draudžiama. Alkoholis Irane uždraustas, bet tai veikiau pliusas nei minusas.
Rengti kasdienius piknikus ar bent jau bendras šeimos, draugų ir kaimynų arbatos gėrimo ceremonijas – visoje šalyje įsišaknijusi tradicija. „Mes geriau išsižadėsime tolimų kelionių ar prabangos, bet niekada neatsisakysime ilgų pokalbių ir pasisėdėjimų su artimaisiais“, – paaiškino iranietis. Kitas kertinis Irano kultūros bruožas – išskirtinė pagarba svečiui. Tuo įsitikinome patys. „Svečias – Dievo draugas. Svečias į namus – Dievas į namus“, – mėgsta sakyti svetingi Irano gyventojai.
Kitas dalykas, itin kritęs į akis ir sudirginęs mūsų smalsumą – Irano vyrų gracija ir plastiški šokių judesiai. „Kaip gi nutiko, kad jūs – nuožmių Persijos imperijos karių palikuonys, gebate šokti taip elegantiškai?“ – pasiteiravau Mehdi ir jo bičiulių. „Irane vyrui nėra gėda šokti elegantiškai. Taip pat, mums visiškai įprasta sakyti tos pačios lyties atstovui, kad jis yra simpatiškas ar netgi gražus“, – buvo paaiškinta man.
Neilgai trukus prieš akis atsivėrė puikus vaizdas. Rudkhano pilis tiesiog įspūdinga. Privalu paminėti, jog bilieto kaina vietiniams ir užsieniečiams skiriasi kelis kartus. Šiuo metu populiari turistų atrakcija kadaise atliko gynybinio forto funkciją. Iki šių dienų išliko net 42 pilies bokštai. Fortas vietos gyventojams buvo reikalingas gintis nuo arabų užpuolikų. Kai kurių žmonių įsitikinimas, jog patys iraniečiai yra arabiškos kilmės – klaidingas. Greičiausias kelias užsitarnauti persų neapykantą – pavadinti juos arabais.
Neplanuota kelionė į Irano šiaurę su Mehdi ir jo bičiuliais ėjo į pabaigą. Pirmuosius kelis šimtus kilometrų Irane įveikę pakeleivingais automobiliais, o į Irano šiaurę atvykę nuosavu Mehdi automobiliu, toliau kelionę tęsėme viešuoju transportu. Toks keliavimo būdas patogus ir palankus piniginei. Dėl netolygaus reljefo, lengviau atstumus Irane vertinti ne kilometrais, o valandomis. Valandos trukmės kelionė ekonominės klasės autobusu kainuoja apie 1 Eur. Kita stotelė – Irano sostinė Teheranas.
Teheranas – vienas didžiausių miestų pasaulyje
Teheranas – Irano Islamo Respublikos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Vos daugiau nei keturis kartus už Vilnių didesnėje metropolinėje teritorijoje gyvena apie 13 mln. gyventojų. Architektūriniu požiūriu miestą garsina net keli žymūs objektai.
Garsiausi jų – vienas didžiausių pasaulyje Azadi sporto kompleksas, talpinantis daugiau nei 78 tūkst. žiūrovų, Golestano rūmai ir žymusis Azadi bokštas – įspūdingas 45 m aukščio marmuru dengtas statinys, neretai vadinamas Teherano simboliu. Irano liaudies išmintis byloja: „Lankytis Irane ir nepamatyti Azadi bokšto, tas pats kaip lankytis Egipte ir neaplankyti piramidžių.“
Azadi bokštas buvo tik viena iš dvejų pagrindinių priežasčių, atviliojusių mus į šį metropolį. Antroji – bičiulio Šahramo kvietimas paviešėti pas jį ir jo šeimą. Su Šahramu susipažinome Gruzijoje. Gruzija yra viena iš nedaugelio valstybių, į kurias Irano gyventojai gali keliauti be apribojimų. Apsilankymas Teherane – puiki proga ne tik aplankyti bičiulį, bet ir susipažinti su dar viena Irano kultūrinių ypatumų kategorija – santykiais šeimoje.
Vieną naktį praleidę vieno keliautojo namuose, pas Šahramą atvykome metro. Mūsų akimis, modernus Teherano metro tinklas nei dydžiu, nei švara, nei funkcionalumu nenusileidžia anksčiau matytiems didžiųjų pasaulio miestų pusbroliams. Paskutinėje stotelėje laukęs nuo ausies iki ausies besišypsantis bičiulis pasitiko su gera nuotaika. Netrukus atvykome į už poros kvartalų įsikūrusius ištaigingus Šahramo namus.
Pirmoji pasitiko mažoji Šahramo dukrytė. Kamilė prasitarė jaučianti baltą pavydą, matydama tokius garbanotus mažosios plaukus. Praėjo kiek laiko, kol smalsumas nugalėjo mažylės drovumą ir paskatino prieiti arčiau. Gerokai vyresnis sūnus pasirodė esąs gerokai kalbesnis. „Esu aistringas stalo teniso žaidėjas“, – savo meilę sportui atskleidė vaikinas. Paklaustas kur yra jo žmona, Šahramas atsakė: „Kadangi į svečius atėjo vyriškis, mano sutuoktinė po skara slepia plaukus. Papročiai mums labai svarbūs“.
Vakarienės metu užvirė pokalbis. Iraniečius sudomino mūsų tradicijos. Įdomiausia buvo palyginti vestuvių papročius. Pasirodo, lietuviškos vestuvės kiek menkesnės. Irane vestuvių ceremonijoje neretai dalyvauja daugiau nei penki šimtai žmonių. Tuokiantis jauniesiems iš pasiturinčių šeimų, svečių skaičius gali viršyti ir tūkstantį. Šiais laikais žmonės dažniausiai tuokiasi iš meilės, bet pagal seną paprotį vaikinas prašyti merginos rankos pas jos tėvus eina ne vienas, o kartu su savo tėvais.
Pašnekesys apie vestuvių papročius atgaivino vieną prisiminimą. Tai nutiko viename Teherano parke tos pačios kelionės metu. Žaidėme savadarbėmis šaškėmis, kai prie mūsų priėjo vidutinio amžiaus vyriškis su žmona. Išgirdęs, kad esame svetainės Couchsurfing.com nariai, vyriškis nusišypsojo. Pasirodo, šios programos dėka jų dukra surado savo mylimąjį.
Kartą merginos ir jos tėvų namuose apsistojo jaunas vaikinas iš Lenkijos. Balandėliai beregint pajuto vienas kitam šiltus jausmus ir jau po kelių dienų vaikinas paprašė merginos tėčio leidimo vesti jo dukrą. Šis nepasimetė ir liepė vaikinui grįžti kitą dieną, tik šį kartą su savo tėvais. Praėjo visi metai, kol jaunuolis vėl pasibeldė į tas pačias duris. Su įsimylėjusiu vaikinu iš pačios Lenkijos atvyko jo mama ir tėtis. Šiuo metu jaunavedžiai gyvena Lenkijoje.
Netikėti kelionės vingiai
Kelionės maršrutas netikėtai pasuko į kiek piečiau įsikūrusį Kašaną. Į tūkstančius metų gyvuojantį, bet per amžius skirtingais vardais vadintą, miestelį atvykome pakviesti vaikino, su kuriuo susipažinome internetinėje erdvėje. Ilgainiui supratome jog esame vedžiojami už nosies, iš mūsų tikimasi pasipelnyti. Kitais žodžiais tariant, visi planai nuėjo šuniui ant uodegos.
Vietoj to, kad nusimintume, nusprendėme žygiuoti į artimiausią parką ir pakvėpuoti gaiviu rudenišku oru. Paukščiai čiulbėjo mums nesuprantamu dialektu. Burnoje viena po kitos tirpo sultingos persiškos vynuogės, įsigytos gretimoje krautuvėlėje. Per kelis pastaruosius mėnesius patyrėme ir šilto, ir šalto. Gerai žinojome, kad viskas išsispręs. Tereikia sekti likimo siunčiamus ženklus.
Netikėtai prie mūsų priėjo brandaus amžiaus vyriškis ir pasiūlė pasivaišinti puodeliu persiškos arbatos. Žinoma sutikome. Vyriškio vardas – Sayedas. Jis – vieno Paryžiaus universiteto statybinės mechanikos dėstytojas. Tai išgirdus per nugarą nuvilnijo šiurpuliukai. Šį mokslą dar visai neseniai krimtome universitete. Į tėvynę Sayedą sugražino nenugalimas noras aplankyti seniai matytą brolį. Po trumpo pokalbio apėmė jausmas, kad šiuos ką tik sutiktus vyručius pažįstame bent dešimtmetį.
Po ilgokai užsitęsusios arbatos gėrimo ceremonijos Sayedas primygtinai pasiūlė paviešėti savo gimtuosiuose namuose. Pasirodo, broliai kilę iš Komo, esančio už 100 km į šiaurę. Teko girdėti, kad Irano etiketo taisyklės rekomenduoja tris kartus atsisakyti bet kokio pasiūlymo.
Suprask – retsykiais siūloma tiesiog iš mandagumo. Kaip bebūtų, Sayedas atrodė nuoširdus ir nenusileido nė per nago juodymą. Galiausiai su džiaugsmu sutikome. Puiki proga aplankyti galimai konservatyviausią Irano miestą su Vakaruose gyvenančiu gidu ir pratęsti šios egzotiškos šalies kultūrinių niuansų tyrinėjimą.
Komas (arba Kumas) – religinis Irano centras. Kadaise čia studijavo pats Ajatola Chomeinis, praėjusio šimtmečio antroje pusėje vadovavęs Irano revoliucijai. Jo fotografijų išvysi visose Irano valstybinėse įstaigose. Vargu ar kur kitur šioje šalyje pamatysi tiek juodomis burkomis pasidabinusių damų. Vargu ar kur kitur išgirsi taip garsiai iš minaretų sklindančias musulmoniškas maldas.
Čia atvesti netikėtų likimo vingių, pasijutome jaukiai it savo namuose. Tą pačią dieną turėjome garbės susipažinti su dar vienu Sayedo broliu, puikiai kalbančiu angliškai. Pasirodo vyriškis prieš kelis dešimtmečius anglų kalbos magistro laipsnį įgijo Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Net nuostabu, kokie panašūs ir kartu kokie skirtingi gali būti broliai. Kaip bebūtų, visi pasižymėjo puikiu humoro jausmu. Sayedas sunkiai slėpė norą pakomentuoti kiek lėtoką brolio „iš Amerikos“ būdą. „Mano brolis toks tingus, kad palesinęs vištas turi numigti bent kelias valandas“, – juokavo jis.
Pas brolius praleidome kelias dienas. Norėdami atsidėkoti už svetingumą, trečiajam broliui vietos turgavietėje nupirkome antį. Jaučiu pareigą paminėti keletą svarbių dalykų, tuo atveju jei ir jums susiklostytų poreikis tai padaryti. Visų pirmą, išmokite persų kalba skaičiuoti iki dešimties.
Taip pat geras sprendimas būtų paprašyti vietinio pagalbos, nes užsieniečiui toks pirkinys gali atsieiti kelis kartus brangiau. Galiausiai, nepamirškite jog vidutinė anties kaina Komo rinkoje yra 3 USD. Tiesa, jei antis leisgyvė – galite tikėtis nuolaidos.
Vaikštant po turgavietę nutiko įdomus dalykas. Aplink ėmė būriuotis minios žmonių. Visiems knietėjo nusifotografuoti su europiečiais. Baltųjų turistų apsilankymas Kome – fenomenalus reiškinys. Pro šalį motociklu važiavęs vyriškis netyčia kliudė Kamilę. „Atsiprašau pone“, – į mane kreipėsi jis. Kamilei beregint užvirė kraujas ir ji vyriškio pasiteiravo, kodėl šis atsiprašo manęs, o ne jos. Pasirodo – tokie papročiai.
Einant gatve su mumis pasisveikino viena mergina. Angliškai ji nekalbėjo, todėl Sayedui teko versti. Mergina prasitarė, kad dar neturi vyro ir vis dar gyvena su tėvais. Nespėjome nė susivokti kas vyksta, kai mūsų pašnekovė nusprendė išsinerti iš juodų apdarų. Po jais slėpėsi spalvingi ir ryškūs rūbai. „Nufotografuokite mane ir pasidalinkite fotografijomis su bičiuliais Europoje“, – rimtu veidu prašė ji. Pažadėjome norintiems susipažinti perduoti jos elektroninio pašto adresą, į kurį įėjo raktažodis „aš ieškau vyro“.
Svečiuose pas afganus
Atsisveikinę su mergina užklydome į musulmoniškus maldos namus, kurių Kome gausu. Čia laukė dar viena įsimintina pažintis. Kamilę užkalbino ne iranietiškų bruožų mergina. Merginos vardas – Fatima. Pasirodo, ji su seserimis gimė Irane, bet jos tėvai – imigrantai iš Afganistano. Vos akimirkai praėjus jau dardėjome visi kartu praėjusį šimtmetį menančiu autobusu. Buvome pakviesti puodeliui arbatos.
Kelionė miesto autobusu Irane – įdomi patirtis. Moterys įlipa pro galines duris, o vyrai pro priekines. Tarp dviejų sekcijų įrengta šiokia tokia pertvara. Prieš išlipdamas vyriškis sumoka už save ir už žmoną. Jei moteris keliauja viena, pinigus vairuotojui siunčia per rankas. Jei transporto priemonė sausakimša, svarbu kažkokiu būdu nepasimesti ir išlipti iš autobuso vienu metu.
Afganistaniečių namai nustebino jaukumu ir sterilia švara. Ant sienos kabėjo vos pradėtas austi rankų darbo kilimas. Kilimų audimas – šios šeimos pragyvenimo šaltinis. Seserys vieną tokį kilimą audžia mažiausiai du metus. Rankų darbo persiško kilimo kaina siekia keletą tūkstančių eurų. Savo jėgas prie audimo staklių išbandė ir Kamilė.
Po ištaigingų pietų ir 12 puodelių arbatos atėjo metas pašnekesiams. „Kodėl nešioji tokią neišvaizdžią skarą?“ – pasiteiravo seserys Kamilės. Viena iš jų vikriai nubėgo į gretimą kambarį ir grįžo nešina dovanomis. Merginos įteikė Kamilei dvi naujutėlaites skaras: vieną dangaus mėlynumo ir vieną baltą šilkinę, jos pačios siuvinėtais krašteliais. Abipusiu susitarimu anksčiau Kamilės nešiotos skaros ateityje turėjo būti sudegintos. Ta linksma gaida ir baigėsi paskutinis mūsų nuotykis Kome.
Isfahanas – miestas nenusileidžiantis Stambului
Isfahanas – trečias pagal dydį miestas visame Irane, nusileidžiantis tik Teheranui ir Mašhedui. Šiuo metu apie 1,6mln gyventojų turintis didmiestis savo klestėjimo metais buvo vienas didžiausių miestų pasaulyje. Iki šių dienų išliko dešimtys senovinių tiltų, didingų rūmų, plačių bulvarų, įspūdingų mečečių ir kitų architektūrinio paveldo objektų.
Dar viešint Teherane, mūsų bičiulis Šahramas kartojo: „Irane yra vienas miestas, niekuo nenusileidžiantis Stambului. Būtinai aplankykite Isfahaną.“ Vidinis jausmas kuždėjo, kad atėjo metas keliauti į šį, didžiausiu Irano turistų traukos centru laikomą miestą. Geriausias būdas tai padaryti – keliauti autobusu.
Visos Irano autobusų stotys knibždėte knibžda neoficialiais prekybos agentais. Šimtai uždarbiautojų mėgina tave įsodinti būtent į tam tikrai agentūrai priklausantį autobusą ir už kiekvieną priviliotą klientą gauna kišenpinigių. „Teheranas, Isfahanas, Širazas…“, – beperstojo šaukia jie ir visais įmanomais būdais mėgina tave įtikinti eiti su jais. „Vilnius, Kaunas, Pakruojis…“, – tokiu atveju atsakome uždarbiautojams ir su pasimėgavimu stebime nustebusias veido išraiškas.
Atvykę į Isfahaną susipažinome su pora keliautojų iš Taivano. Kartu miestą tyrinėti smagiau, todėl nieko nelaukę ėmėme kursuoti nuo vieno populiaraus objekto prie kito ir kaip tikri turistai, dėti varneles žemėlapyje. Beveik visos lankomiausios Isfahano vietos yra mokamos. „Jei čia ateisite po 17:00 valandos, įėjimas nieko nekainuos“, – patarimu pasidalino vienas kilimų pardavėjas. Gerą pusvalandį aiškinome, kad Kinijoje pagamintas „persiškas“ kilimas į kuprinę tikrai netilps. Galiausiai, vyriškiui padarius išvadą, kad esame vargšai, buvome pakviesti paragauti arbatos ir vietinių saldumynų.
Gausiausiai lankomos Isfahano vietos: Didysis Isfahano turgus, žymusis Khaju tiltas ir Nakše Džahano (Imamo) aikštė. Pastaroji yra viena didžiausių miesto aikščių pasaulyje, šiek tiek nusileidžianti tik Tiananmenio aikštei Pekine. Keli jauni studentai priėjo prie mūsų nešini ledais ir pasisiūlė aprodyti miestą. Persiški ledai pasirodė esantys itin ilgaamžiai ir atsparūs karštam Isfahano klimatui.
Turint daugiau laiko, verta aplankyti ir mažiau žinomus miesto kampelius. Atsitiktinai užklydome į vienus seniausių miesto maldos namų, kur susipažinome su vienu į pensiją išėjusiu literatūros mokytoju. Vyriškis maloniai sutiko pabūti mūsų gidu. „Gal turite užsienietiškų monetų ar banknotų?“, – pasiteiravo baigęs pasakojimą vyriškis ir pareiškė esąs didis valiutų kolekcionierius.
Dienos tirpo nepastebimai ir kelionė persisvėrė į antrąją pusę. Porą dienų praleidę labai teigiamą įspūdį palikusiame Isfahane nutarėme keliauti toliau į pietus. Nekantravome išvysti jau 4 tūkstančius metų gyvuojantį Širazą ir netoli jo įsikūrusią buvusią Persijos imperijos sostinę – Persepolį.
Širazo nepalaužė nei epidemijos, nei potvyniai
Širazo vardas minimas dantiraščio įrašuose, rastuose pietvakarinėje miesto dalyje. Manoma, kad įrašai buvo padaryti 2000 m. prieš Kristų. Miestas garsėja savo vynu, architektūriniais paminklais ir tuo, kad tūkstančius metų miestą kankinusios maro epidemijos, žemės drebėjimai, sausros, potvyniai ir badmečiai nesugebėjo palaužti gyventojų.
Prie įėjimo į Ali ebn Hamzos šventyklą mus pasitiko rūstaus veido, bet linksmų akių vyriškis. „Jums bus skirtas gidas. Tai jums nieko nekainuos. Palaukite čia“, – paaiškino jis. Netrukus prie mūsų prisijungė porelė turistų iš Belgijos. Vyriškis puikiai žinojo Lietuvą ir žinojo, kad plotu Belgija už mūsų tėvynę yra kiek mažesnė. Be abejo, tai paglostė mūsų savimeilę.
Damos buvo apmuturiuotos nuo galvos iki kojų. Visiems keturiems skirta viena gidė, gerą pusvalandį pasakojusi šventyklos istoriją. Po pasivaikščiojimo buvome pakviesti susipažinti su jos kolegomis ir pasivaišinti puodeliu arbatos. Vienas vyriškis, galimai užimantis aukštas pareigas, papasakojo apie savo gyvenimą Amerikoje. Pasakojimas vyko pabrėžiant pagarbą tiek Vakarų kraštams, tiek gimtinei, nei vieno, nei kito neišaukštinant ir nesumenkinant.
Ne viskas ėjosi lyg iš pypkės. Tyrinėjant miestą į bėdą įvėlė mano meilė paukščiams. Pavargę ir išalkę po įdomios ekskursijos ieškojome kur papietauti. Nejučia užklydusius į atokų skersgatvį mus užkalbino vienas senolis. Iš plačių rankos mostų ir neaiškios kalbos supratome, kad žmogus nori kažką parodyti. Dešimt minučių klaidžioję molinių gatvelių labirintais priėjome akligatvį.
Praėjo kiek laiko, kol supratome kelionės tikslą. Senolis su dideliu pasididžiavimu rodė į savo įvairiaspalvių balandžių kolekciją. Vaikystėje pats auginęs veislinius balandžius labai susidomėjau. Galima sakyti – nugrimzdau į savo pasaulį. Po kiek laiko Kamilė privertė atsikvošėti. Alkis nugalėjo. Patraukėme savu keliu.
Prasidėjo ilgas klaidžiojimų metas. Kol stebėjau paukščius, senelis pradingo. Kaip išeiti – nežinia. Aplink nė gyvos dvasios. Nebuvo nei ko pasiklausti. Kol galų gale išvydome pažįstamas vietas, visai nusivarėme nuo kojų. Užsukome į didelį drabužių prekybos centrą. Kamilė prisėdo ant suoliuko ir pasiliko saugoti kuprinių, kol aš tęsiau maisto paieškas.
Siųstas nupirkti ėdesio, užklydau į balandžių turgelį ir vėl nugrimzdau į kitą pasaulį. Kol susivokiau turįs grįžti, praėjo visa valanda. Man sugrįžus prekybos centras buvo uždarytas. Apsauginis iškart suprato, ko ieškau. Jis susisiekė su kitu apsauginiu, o šis – su dar vienu. Paskutinysis žinojo, kur ieškoti Kamilės. Nubėgės į kitą prekybos centro pusę, išvydau ją nueinančią su kažkokiu vyriškiu ir jo dukromis.
Kaip paskui paaiškėjo, parduotuvė užsidarė pietų pertraukai, o vyriškis – parduotuvės darbuotojas. Jis pasiūlė Kamilei papietauti kartu su jo dukromis ir žmona, o apsauginį prisaikdino paaiškinti man, kaip juos surasti. Viską išsiaiškinus pietų buvome pakviesti abu.
Nustebome sužinoję apie išskirtinį namų šeimininko pomėgį. Pasirodo jis – kovos menų meistras ir karate juodo diržo savininkas. Ne ką mažiau kovos menų srityje nusipelniusios ir abi jo dukros. Ant sienų kabėjo varžybų fotografijos ir kelios dešimtys medalių. Prieš atsisveikinant, mergaitės mielai sutiko pademonstruoti kelis savigynos veiksmus. Dar viena įdomi pažintis, padovanota visagalio likimo.
Persepolis – Persijos imperijos sostinė
Vos už valandos kelio nuo Širazo įsikūręs kitas senovinis miestas – Persepolis. Didingosios Persijos imperijos sostine kadaise buvusio Persepolio griuvėsiai šiuo metu yra viena populiariausių Irano turistų lankomų vietų. Miestas 518 m. pr. Kr. buvo pastatytas karaliaus Darijaus Didžiojo įsakymu. Tas pats Darijus Didysis po kelių metų čia perkėlė sostinę iš Pasargadų. Tais laikais patys persai miestą vadino Parsa – persų miestu.
Patogus būdas atvykti į Persepolį yra pusę kelio važiuoti autobusu, o kitą pusę – taksi. Pastarųjų vairuotojai gali mėginti gudrauti. Taip nutiko ir mūsų atveju. Pažadėjęs pavėžėti už dvigubai mažesnį mokestį, kelionės pabaigoje vairuotojas pirštu parodė į informacijos lentoje užrašytą gerokai didesnę oficialią kainą. Archeologinės vietos bilieto kaina vietiniams ir turistams mūsų kelionės metu skyrėsi du su puse karto.
Garsiausi Persepolio lankytini objektai: Apadanos laiptai, Šimto kolonų salės griūvėsiai, akmeniniai Persepolio grifai, Artakserkso Antrojo kapavietė ir keletas kitų. Kaip bebūtų, labiausiai dėmesį prikaustė milžiniškose akmeninėse plokštėse iškalti istoriniai įvykiai ir Visų tautų vartai. Pastarieji karaliaus Kserkso garbei neretai vadinami Kserkso vartais. Šį istorinį veikėją puikiai žino Zeko Snaiderio režisuoto filmo „300“ gerbėjai.
Savo klestėjimo laikais Persepolis garsėjo sunkiai suvokiamais turtais ir milžiniška jų saugykla, kuri stovėjo miesto pietryčiuose. Pastaroji buvo pastatyta karaliaus Darijaus Didžiojo ir praplėsta jo sūnaus Kserkso. Iždinė turėjo itin storas sienas ir vienintelį įėjimą šiaurės rytų pusėje. Statinys nustojo savo pirminės paskirties, kai miestas buvo užimtas Aleksandro Makedoniečio armijos.
Užkariavęs Persijos imperiją Aleksandras turėjo panaudoti 3000 kupranugarių ir mulų, kad išgabentų visą saugyklos turinį, vertą 120000 sidabro talentų. Archeologai šioje vietoje rado daugybę skulptūrų fragmentų, akmeninių plokščių su Kserkso įrašais bei molinių lentelių, su užrašais Elamitų kalba, apie atlyginimus darbuotojams ir kita informacija. Iki šių dienų išliko tik pamatai.
Porą dienų pasibastę po senovinį Širazą ir iššniukštinėję kiekvieną Persepolio kampelį, buvome pasiruošę tęsti kelionę. Šį kartą mūsų taikinyje – Persijos įlankos pakrantė. Neturėjome jokio plano, kur apsistosime ir net nenutuokėme koks pragariškas karštis mus pasitiks.
Bušeras: nuotykiai prie Persijos įlankos
Bušeras – miestas Persijos įlankos pakrantėje. Rūbai ilgomis rankovėmis Bušere yra būtini, norint apsisaugoti nuo negailestingų saulės spindulių. Dėl didžiulės drėgmės 35 laipsnių temperatūra sukelia jausmą lyg kepintų 50 laipsnių karštis. Žmogus tiesiog priverstas virti savo sultyse. Visa laimė, kad lankėmės Bušere rudenį, o ne vasarą.
Autobusų stotyje atsitiktinai susipažinome su keliautoju iš Teherano. Vaikinas beregint kažkam paskambino ir po kelių akimirkų tarė: „Mano draugė Dirija, gyvenanti Bušere, norėtų Jus pakvieti pas ją paviešėti“. Net nepajutome, kaip atsidūrėme Darijos namuose, pasidėjome daiktus ir išvykome tyrinėti apylinkių.
Mums aplankius Darijos mėgstamą paplūdimį, merginos nusprendė maudytis. Dauguma paplūdimių būna suskirstyti į tris dalis: vyrų, moterų ir bendrą, skirtą piknikams rengti. Tvarką neretai prižiūri moralės policija. Šis paplūdimys kitoks: atokus ir mažai kam žinomas. Kaip bebūtų, kai kurių taisyklių laikytis reikia. Merginos gali maudytis tik su rūbais.
Kitą dieną tapome išskirtinio įvykio liudininkais. Bušere vyko turizmo šventei skirtas renginys. Įdomu tai, kad iš kelių dešimčių salėje sėdėjusių žiūrovų, buvome vieninteliai turistai iš užsienio. Koncerto metu vyko atlikėjų iš tolimiausių Irano kampelių pasirodymai. Suspaudė širdį ir užliejo džiaugsmo banga, kai vieno vyrų choro lyderis pareiškė, jog vieną dainą skiria būtent mums su Kamile.
Būtų neįdomu gyventi jei viskas vyktų vien tik gerai. Kartais likimas dieną paskanina žiupsneliu druskos. Buvome pakviesti vietos televizijos kanalui duoti interviu. Vienintelė sąlyga – Kamilė turėjo po skara paslėpti visus iki vieno plaukus. Nei sruogelė negalėjo kyšoti. Darija paragino to nedaryti, todėl renginio organizatoriai pakalbino mane vieną. Po pokalbio ėmė graužti sąžinė. Viena vertus, negražu palikti merginą vieną, kita vertus – nemandagu atsakyti šventės šeimininkams.
Paskutinę dieną praleidome su visa Darijos šeima. Paklausta, ar turi mylimąjį mergina atsakė, jog gerbėjų yra, bet to vienintelio dar nerado. Nejučia išsivystė pokalbis apie jaunimo padėtį ir porų santykius Irane. „Reikalai palaipsniui gerėja. Tiesa, nors ratų sukti žiedinėje sankryžoje nebereikia, į vyrų ir moterų santykius žiūrima labai rimtai. Kavinėje su priešingos lyties atstovu šnekučiuotis gali, bet norintys leistis kartu į kelionę, viešbučiuose poros privalo nuomotis atskirus kambarius arba pateikti santuokos liudijimą. Užsieniečiams šiuo klausimu kiek nuolaidžiaujama…“, – paaiškino Darija.
Tokie kaip mes
Kelios dienos alinančiame karštyje skęstančiame Bušere praskriejo it vėjas. Kelionė nenumaldomai artėjo į pabaigą. Po parą trukusio pasivažinėjimo autobusu grįžome į sostinę. Per kelias paskutines dienas šioje šalyje turėjome garbės paviešėti pas tarptautiniu mastu nusipelniusius laipiojimo uolomis profesionalus Mediją ir Khosro, dalyvavome Teherano miesto šventėje ir paskutinį kartą susitikome su Šahramu ir jo šeima. Kelionę baigėme ten, kur ir pradėjome – šiaurėje.
Visą mėnesį keliaudami po Iraną supratome, kad jie – tokie kaip mes. Nepaisant kai kurių tarptautinių nesutarimų valdžios lygmenyje, paprasti Irano žmonės iriasi gyvenimo keliu, kaip tai daro žmonės bet kur kitur pasaulyje. Ryte jie keliasi, mokosi, eina į darbą, vakarop – leidžia laiką su šeima ir draugais. Jie juokiasi ir liūdi taip kaip mes. Jie sprendžia vieną problemą po kitos – visai kaip tai darome mes. Smagiausia, kad visų asmeninių įvykių sūkuryje visada randa laiko priimti svečią su šypsena. Svarbu į šią šalį vykti be išankstinių nusistatymų.
Iki sekančių kelionių! Mūsų keliones galite sekti Invisusmundi.lt ir Facebook.
