Gavau iš vietoj nenustygstančio brolio Vytauto pasiūlymą keliauti į Charkovą. „Kodėl į Charkovą?“, - paklausiau. „O kur dar?“ – atsakė. Argumentas buvo įtikinamas ir tik aukštos lėktuvo bilietų kainos į Kijevą lėmė, kad svarsčiau maždaug pusvalandį. Aukštos ne dėl to, kad šiaip aukštos, o todėl, kad pats skrydis turėjo vykti po savaitės. Bilietai kainavo šimtą eurų. Buvo birželio pradžia, oras kaip niekada fantastiškas, todėl aplinkybės žadėjo puikią kelionę. Vykstame trise – aš, brolis Vytautas ir vienas jo draugas, būsimas garsus Lietuvos kino režisierius.
Beje, pasigyrus savo pažįstamiems, kad keliausiu į Charkovą, penkių iš dešimties nedrąsių žmonių reakcija buvo - „Aaa, aišku. O jūs nebijote? Juk karas“, keturių – „Kur? Ko?!”, o vienas žmogus, kurio nuomonė man svarbi pakomentavo: „Nesąmonė ir tiek. Kai jau nebeturi kur keliauti ir niekas nebeįdomu, vyksti į Charkovą“. Trumpai tariant – iš dešimties žmonių – nė vienos teigiamos reakcijos. Ir tik viena vienintelė mama apsidžiaugė mūsų planais, tačiau ji visada dėl visko džiaugiasi, todėl vertinti jos reakcijas objektyviai ne visada yra objektyvu.
Tai man buvo jau ketvirta viešnagė Ukrainos sostinėje, todėl ji manęs per daug nebejaudino ir norėjosi kuo greičiau grūstis į Rytų Ukrainą, kuri, sakė, yra visai kitokia nei vakarietiškoji šalies dalis.
Taigi, Kijeve jau jaučiamės kaip namuose, todėl iš Žuljanio oro uosto per daug nesidairydami sėdame į troleibusą vežantį mus Kijevo centro link.
O, puikioji Ukraina, buvau primiršęs apie tavo kainas. Troleibuso bilieto kaina yra apie dešimt centų. Jo vairuotojas labai draugiškas. Jis ne tik mums nurodo kur persėsti, kad nuvyktume į Kijevo traukinių stotį, bet po poros stotelių, dar pagalvojęs, siūlo mums kitą – patogesnį persėdimo variantą rėkdamas per visą troleibusą.
Į Charkovą iš Kijevo galima skristi, tačiau tai pigiai nekainuos. O ir kam tą daryti, kai Ukrainoje kursuoja puikūs, pilni šurmulio ir gerų emocijų traukiniai. Turi būti kažkas neeilinio, kad traukinį išmainyčiau į lėktuvą. Ir labai svarbi detalė – pigūs traukinių bilietai. Tokie pigūs, kad protas neišneša kartais. Bet apie juos dar kiek vėliau.
Rimtais keliautojais save laikantys žmonės mane kritikuoja, kad savo kelionių vietas renkuosi ne pagal šalies grožį, istorinį ar kultūrinį turtingumą, o pagal tos vietos kainų lygį. Ir, kad būtent kainos lemia ar man šalis patinka. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tame nėra dalies tiesos. Taip, man patinka pigios šalys, bet taip pat man labai patinka JAV ir Izraelis, todėl žemos kainos yra svarbus, bet ne esminis efektas.
Būna, kad perkant traukinio bilietą Ukrainoje tai pačiai dienai gali jo ir nebegauti. Tai ypač aktualu vasarą keliaujant į Odesą arba dar ne taip seniai – į Krymą. Charkovui tai negalioja. Į Charkovą bilietų yra visada.
Traukiniai į Charkovą gali būti dieniniai ir naktiniai. Mes šįkart pasirinkome dieninį, kuris yra ne pats greičiausias, bet gana greitas ir tikslą pasiekia per penkias valandas. Antros klasės kaina buvo 9 eurai. Kokia gera kaina, pagalvojome dar nežinodami, kokios kainos mūsų laukia ateityje.
Iki traukinio išvykimo dar turėjome kelias valandas, todėl nuskubėjome į prie pat Nepriklausomybės aikštės, kitaip vadinamos Maidanu, esantį populiarų restoraną, kuriame laukdamas savo skrydžio į Šri Lanką dinderį mušė vienas garsus Lietuvos keliautojas.
Esame tiek išlepę, kad per tas kelias valandas net nematėme reikalo pasižvalgyti po Maidaną. Tačiau užteko keliolikos minučių, kad priverstume garsų keliautoją gailėtis, kad jis keliauja į Šri Lanką, o ne su mumis į Charkovą.
Kijevo centre kainos jau nebe taip džiugina. Jos yra panašios į vilnietiškas. Pablevyzgoję lekiam kelis centus kainuojančiu Kijevo metro į traukinių stotį. Šiek tiek vėluojame ir nervinamės, o iš paskos mūsų lekiantis garsus keliautojas visą kelią šaiposi ir net nesislėpdamas rodo kaip nori, kad pavėluotume, dėl ko jis galėtų dar smagiau pažvengti. O taip, nepasijuokti kaip normalus žmogus, o pažvengti. Ir matosi, kad tą darytų tikrai nuoširdžiai. Vis dėlto nuviliame jį ir spėjame į traukinį.
Tačiau iškart nusiviliame ir patys. Visi aplink stovintys traukiniai kaip traukiniai – tikri standartiniai ukrainietiški vagonėliai, o mūsiškis yra kaip paprastas Vilnius – Kaunas dviaukštis traukinys, kuriuo ir Lietuvoje dažnai tenka važinėtis. Tai kur mūsų „plackartas“, kur „kiapiatokas“, kur vagonas-restoranas, kur susiraukę palydovai, kur keleiviai su šlepetėmis, saulėgrąžomis ir degtine? Mes tikrai ne to tikėjomės, todėl malonaus jaudulio kaip nebūta. Teks sėdėti nugarą sulenkus pilname traukinyje ir zulinti užpakalį į kietas sėdynes. Jokios romantikos.
Gerai, kad bent spėjame nusipirkti nealkoholinio viskio, kad kelionė būtų smagesnė. Saulėgrąžas gliaudančių keleivių čia irgi nėra. Tarsi ne Ukrainoje būtume. Todėl jaučiamės nepatogiai patys vieni jas gliaudydami ir spjaudydami į maišelį. Kažkas ne taip su šita kelione, galvojame.
Tačiau nepasiduodame. Mes esame Ukrainoje ir norime pakeliauti tikrais traukiniais! Nusprendę, kad Charkovo apylinkėms numatytų penkių dienų yra per daug, drastiškai perdėliojame savo maršrutą. Mes vyksime per visą rytų Ukrainą iki pat jos pietuose esančio Mariupolio. Naudosimės naktiniais traukiniais, vienai dienai sustodami Dnipro mieste.
Nuotaika pagerėja, kelionė įgauna naujų atspalvių. Netrukus ir draugų atsiranda. Ir draugas ne bet koks, o Ukrainos armijai fronte talkinantis savanoris charkovietis. Jis pradžioje kalba su mumis ukrainietiškai, bet pamatęs, kad nesuprantame, bando kalbėti labai darkyta anglų kalba. Tuomet pamatęs, kad dar labiau nesuprantame ir įsitikinęs mūsų tautybe, prakalbo rusiškai.
Ne, sako, aš negalėjau kariauti, aš negaliu šauti į žmogų, bet aš dirbu fronte ir tiekiu Ukrainos kariuomenei reikalingus produktus. Išsivystė karšta diskusija ir, o vaikeli, jis buvo toks Ukrainos patriotas, kad turint oponuojančią nuomonę, reikėtų stipriai laikytis. Jautėmės tarsi keliautume kur nors Lvovo apylinkėse, o ne vos keliasdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos. Pokalbis buvo puikus. Manau, tokie žmonės kaip jis yra tikras ukrainiečių tautos lobynas.
Tai nenustebino. Kur kas labiau nustebino, kad kažkur Ukrainos rytuose, pilnutėliame traukinyje, Ukrainos kariuomenės savanoriui garsiai dėstant savo griežtą nuomonę, nesureagavo nei vienas keleivis. Juk šioje žemėje kas antras žmogus galėjo būti nusiteikęs priešiškai ir kas nors tikrai galėjo bent jau po nosimi leptelti savo priešingą poziciją arba dar blogiau – išprovokuoti konfliktą. Tačiau niekas nė mur mur. Man tai buvo labai keista, manau, kad Vilniaus troleibuse būtų daug lengviau įsivelti į konfliktą piktai kalbant apie Rusiją.
Kai šį pastebėjimą pasakiau jam pačiam, jis nusijuokė ir paaiškino. Anot jo, niekas čia nebenori Putino. Jei iki karo jo norinčių buvo daug, tai dabar jie visi nutilo, nes pamatė, kad Putinas atneša karą. O jo nenori net ir tie, kas anksčiau norėjo Rusijos Ukrainoje. Net buvę aktyvūs prorusai nutilo, nes suprato, kad Rusija taikiai neateis. Charkoviečiai nenori savo mieste antro Donbaso. Todėl kad ir kaip būtų keista, Charkove, esančiame visai šalia rusų sienos ir ne taip seniai taip pat stovėjusio arti karo slenksčio, dabar kaip niekada vyrauja proukrainietiškos pozicijos.
Bešnekant su ukrainiečiu penkių valandų kelionė praėjo kaip akimirka. Net nepastebėjome, kaip atėjo vidurnaktis ir mūsų traukinys sustojo Charkovo stotyje.
Jau pirma diena nenuvylė ir žadėjo įdomią kelionę po rytų Ukrainą. Apie tolimesnius nuotykius – kitame pasakojime.
