aA
Ne paslaptis, kad du metus kiekvieną dieną nuo aušros iki sutemų praleidę Egipte ir jo sostinėje Kaire, šiandien randame vis mažiau naujų vietų, kurias dar galėtume ir norėtume apžiūrėti šioje šalyje. Nors kartais ir labai stengiamės.
Taip vieną rytą nusprendėme, kad teks perlipti ribas. Egipto ribas. Ir pamanėme, kad geriausia bus pradėti nuo Jordanijos.
Lietuvių kelionė iš Egipto į Jordaniją: Izraelio pasienio ypatumai ir trumpa ekskursija į Marsą
© Minijus Nemakštiškis

Prieš dvidešimt metų iš patyrusių arabistų buvau girdėjęs, kad žvelgiant europiečio akimis, Jordanija – civilizuoto turizmo kraštas ir, jei nori „pauostyti“ arabiškos kultūros, pirmiausia reikia važiuoti būtent ten. Spėju, kad reikalai per porą dešimtmečių gerokai pakito, o ir mes su arabais pažindintis pradėjome ne visai nuo to galo, bet vis dėl to. Jei nutarta – turi būti padaryta.


Daugeliui mūsų tautiečių patyrinėti Jordaniją pavyksta gana nesunkiai atvykstant lėktuvu iš Lietuvos į Jordanijos sostinę Amaną – bilietų kaina svyruoja nuo 30 iki 200 eurų, priklausomai nuo datos. Paradoksalu, tačiau mums gi, gyvenant Egipte, Jordanijos kaimynystėje, šiek tiek sunkiau: užmetę akį į lėktuvo bilietų kainas, nemaloniai nustebome – už 500 km skrydį į Jordanijos sostinę Amaną ir atgal norima po 300 eurų. Sunkiai paaiškinama, bet, kaip sako su regiono specifika susipažinęs bičiulis: easy easy, this is Middle East.

Tris šimtus padauginus iš keturių, žvilgsnis nevalingai nukrypo į po akacija snūduriuojantį antros jaunystės automobilį.

Kita vertus, toks pasirinkimas be pigumo savyje talpino dar ir kitų „vyšnių“: teks keliauti per Sinajaus pusiasalį, kirsti Izraelio kampą.

Lietuvių kelionė iš Egipto į Jordaniją: Izraelio pasienio ypatumai ir trumpa ekskursija į Marsą
© Minijus Nemakštiškis

Jei pamenat projekto „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ keleivių vargus gaunant specialų Egipto saugumo ir kariškių leidimą motociklu įvažiuoti į Sinajų, tai mums pasisekė labiau: turint leidimą gyventi Egipte, įvažiavimo į Sinajų reikalas sukasi kiek greičiau. Po poros savaičių jau turėjome lapą su antspaudu. Leidimų įvažiuoti į Sinajų reikia transporto priemonėms, galinčioms važiuoti bekele – motociklams ar automobiliams keturiais varomais ratais. Vietos valdžia taip bando gintis nuo tų, kurie potencialiai gali prisijungti prie šiauriniame Sinajuje knibždančių teroristų.


Kadangi kelto iš Nuveibos Egipte į Akabą Jordanijoje alternatyvą atmetėme kaip brangoką ir ėdančią laiką, tai teko patikrinti, kaip realybėje veikia Kemp Deivido susitarimai, prieš keturis dešimtmečius sukėlę audrą regione ir privedę netgi prie politinių žmogžudysčių.


XX amžiaus vidurio arabų konfliktai su nauju regiono žaidėju – Izraeliu, gimusiu JT rezoliucijos dėka, po Šešių dienų karo 1967-aisiais atsistojo, rodos, į pato situaciją. Egipto 1973 m. įvykdyta Sinajaus „atsiėmimo“ operacija radikaliai padėties nepakeitė, o iki taikos susitarimo atrodė kaip iki Mėnulio. Beje, neaišku buvo netgi kaip tokį sudaryti, nes arabų šalys buvo sutarę, kad Izraelio atžvilgiu vykdys trijų „Ne“ politiką: Ne Izraelio pripažinimui, Ne deryboms su Izraeliu ir Ne paliauboms su Izraeliu. Tada tik Egipto prezidentas Anvaras Sadatas, skirtingai nuo daugelio tuometinių regiono lyderių, turėjo politinės išminties ieškoti būdų sudaryti taiką su vis labiau augančiu ir klestinčiu Izraeliu.

Taip 1978-aisiais, tarpininkaujant JAV prezidentui Džimiui Karteriui, gimė Kemp Deivido susitarimai, leidę sudaryti šiokią tokią pusiausvyrą regione, o Egiptui, be kita ko, atsirado galimybė sukurti turizmo industriją, kuri, patyrusi keletą nuopuolių, šiandien vėl ima klestėti. Visa tai vyko jau pakankamai seniai, Egipto ir Izraelio lyderiai savo namuose buvo paskelbti išdavikais, o Sadatas už pasirašytus susitarimus sumokėjo net savo gyvybės kainą. To, atrodo, niekas nebepamena, tačiau šiandien tarpvalstybiniai Egipto-Izraelio santykiai vis dar stovi ant pamato, padėto Kemp Deivide.


Mūsų idėją pervažiuoti Egipto-Izraelio sieną automobiliu su egiptietiškais numeriais daugelis Kairo ekspatų vertino skeptiškai, o nuoširdesni netgi pirštą ties smilkiniu pasukiodavo.

Bet juk sakoma – nepabandęs nesužinosi. Tarp Egipto ir Izraelio pasirašytoje taikos sutartyje be diplomatinių santykių užmezgimo ir kitų dalykų buvo numatyta, kad tarp valstybių bus įrengti pilno formato sienos perėjimo punktai. Tai reiškia, kad tarp valstybių turėjo vykti normalus žmonių ir transporto judėjimas.

Peržvelgiau Google Maps kelią per Tabą – pasienio poste pastebėjau automobilius. Vadinasi, viskas turi būti gerai.

Dešimties dienų klajonė maršrutu Kairas-Irbidas-Kairas prasidėjo kelione per Sinajų. Turimas leidimas garantavo sklandų tunelio po Sueco kanalu pervažiavimą, todėl visą dieną galėjome gėrėtis Sinajaus ir Raudonosios jūros pakrančių vaizdais. Saulei krypstant link horizonto, automobilį benzinu girdėme tautiečių pamėgto Šarm El Šeicho degalinėje. Iki sutemų dar turėjome įveikti apie šimtą kilometrų: nakvoti buvome nusprendę Dahabe – mieste, kurio pavadinimas arabų kalba reiškia „auksinį miestą“. Na, aukso šiame mieste nematėme – jis kaip tik labai kukliai atrodo. Tačiau jis auksinis kita kuo – šiame nedideliame kurorte, skirtingai nuo kitų vietų, kuriose teko lankytis Egipte, galima jausti laisvės dvasią. Žodžiu, kažkokia ne Egipto sala Egipte.

Lietuvių kelionė iš Egipto į Jordaniją: Izraelio pasienio ypatumai ir trumpa ekskursija į Marsą
© Minijus Nemakštiškis

Hipsterių ir rastamanų knibždančiame mieste lankosi ir nemažai lietuvių – čia nardytojų ir jėgos aitvarų mėgėjų rojus. Palei Dahabą yra keletas labai gilių įdubų jūroje, kuriose nardytojai deda į kelnes nuo povandeninio pasaulio grožio. Mes taip pat išbandėme Mėlynąja skyle vadinamą įdubą ir tikrai buvome sužavėti. Dahabo pakrantės taip pat pasižymi stipriais vėjais. Aukšti kalnai yra visiškai šalia kranto ir vėsi jūra bei dieną stipriai įkaistantys kalnų šlaitai sukuria galingus aukštyneigius oro srautus. Tad sąlygos kaituoti – puikios.


Kitą rytą po pankiškų pusryčių, kuriems dirigavo laisvų manierų viešbučio savininkas, apžvelgę Dahabo panoramą iš kalnų, puikią popiečio kavą ant jūros kranto gėrėme su kurorte sutiktais draugais. Tačiau skirtingai nuo jų, besiilsinčių Dahabe, mūsų laukė sienos perėjimo nežinomybė Taboje. Todėl ilgai netrukę, pasukome į šiaurę.


Artėjant prie Tabos, priešais atvažiuojančių automobilių su žydiškais numeriais srautas vis tirštėjo. Prie Dahabo mes jų nematėme, bet iki sienos likus penkiasdešimčiai kilometrų, jų buvo dešimtys, jei ne šimtai. Ir visi masiškai suko į lūšnų kempingus prie jūros. Gal esame per daug išpuikę, tačiau gulėjimo lūšnoje be tualeto ir kondicionieriaus žavesio mes nesupratome. Tačiau abejonių nekyla dėl vieno – tai labai nebrangus poilsis, itin viliojantis kol kas nepinigingą Izraelio jaunimą. Sienos perėjimo punkte pastebėjome, jog dauguma laukinio poilsio mėgėjų – jauni rusakalbiai izraelitai. O pervažiavę į Izraelio pusę, supratome, ko jie taip spraudžiasi į Egiptą: Eilato priemiesčiuose vien automobilio parkavimas dienai kainuoja kaip pusė karvės, nekalbant jau apie kitas paslaugas.


Tabos, kurią sudaro keletas rezervato tipo viešbučių, pasienio punkte buvome vieninteliai, kurie su Egipte registruotu automobiliu vykome į Izraelio pusę. Egipto, o tuo labiau Izraelio pareigūnai dokumentus tvarkė labai lėtai ir prisipažino, jog tokius atvejus turi po vieną per keletą mėnesių, tad trūksta įgudimo. Izraelio saugumo pareigūnai profesionaliai išlandžiojo mūsų vežimą ir patikrino net dviejų praeitų savininkų – vokiečio ir italo – automobilio užkaboriuose paliktus saldainių popieriukus.

Perėjus sieną mus pasitiko Menachemo Begino – Izraelio premjero, pasirašiusio Kemp Deivido susitarimus – biustas. Mintyse mirktelėjau jam – Jūsų darbas nenuėjo veltui, pone.


Kitą rytą turėjome atsibusti Jordanijoje. Bet juk planai tam ir yra kuriami, kad vėliau triukšmingai žlugtų.

Jei sienos perėjimo punktas tarp Egipto ir Izraelio veikia visą parą, tai už keliolikos kilometrų privažiavę Jordanijos sieną pamatėme, kad čia viskas jau atitinka Artimųjų Rytų dvasią – akim neužmatomos spygliuotos vielos tvoros, užkardos, kulkosvaidžiai ir, be abejo, ribotos darbo valandos. Taigi, tą pačią dieną antros sienos kirsti mums nepavyko – pasienio punktas su Jordanija buvo uždarytas nakčiai, todėl turėjome likti Eilate. Bet juk nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Mikliai susiradome draugų – draudimo polisą pasienyje mums pardavė Kauno žydaitės dukra, o nakčiai Eilate apsistojome pas Jonavos žydo sūnų.


Kitos dienos rytą sieną kirtome pakankamai greitai ir neskausmingai: jordanietiško draudimo agento „apetitas“ buvo kur kas kuklesnis nei žydiškas.


Tiesą pasakius, tie du sienos kirtimai – tai kaip iš vieno pasaulio įžengimas į kitą: pervažiavęs sieną jautiesi perlipęs skirtingų civilizacijų takoskyrą: skirtumas požiūryje į žmogų bei jo laisvą apsisprendimą, tvarkoje ir pareigūnų elgesyje – didžiulis.


Pirmas Jordanijos miestas – Akaba – mus pasitiko svilinančiu karščiu. Ilgai čia neužsibuvome: pavalgėme, pasikeitėme pinigų, nusipirkome vietinę telefono kortelę ir pajudėjome link Vadi Rumo dykumos.

Lietuvių kelionė iš Egipto į Jordaniją: Izraelio pasienio ypatumai ir trumpa ekskursija į Marsą
© Minijus Nemakštiškis

Dykumų gali būti įvairių – smėlio, molio, akmenuotų, lygių, banguotų, su kalnais, laikinų upių slėniais. Net keista, kad tiek įvairovės gali tilpti iš pirmo žvilgsnio nykiame žodyje „dykuma“. Pabuvoję keliose dykumose skirtinguose pasaulio regionuose, ėmėm suvokti, kad dykuma gali būti be galo įvairi. Ir graži. Dykumos grožis rūstus, aštrus, o ta pati vietovė skirtingai atrodo netgi ne skirtingais sezonais, bet skirtingu paros metu: saulė, keisdama apšvietimo kampą, vis kitaip nuspalvina peizažą.


Vadi Rumas Jordanijos pietuose iš kitų dykumų išsiskiria savo raudonu smėliu ir pavieniais, bet aukštais kalnais, iškylančiais raudonuose smėlynuose. Vadi Rumo raudonis puikiai matomas netgi iš kosmoso. Ne veltui Holivudas, sukdamas filmus apie Marsą, dažnai važiuoja į Vadi Rumą.


Vadi Rume populiaru apsinakvoti vienoje iš daugelio beduinų stovyklų. Vakarais, nuo kalno viršūnės palydėjus saulę ir suvalgius beduinų ruoštą vakarienę, galima patogiai įsitaisyti pagrindinėje stovyklavietės palapinėje, gerti arbatą ir klausyti nesibaigiančių beduinų postringavimų apie tai, kaip vietiniai žmonės sugeba išgyventi tokiose ypatingose sąlygose arba tiesiog dalintis įspūdžiais su kitais keliautojais.


Iki pat stovyklavietės Vadi Rumo smėlynuose mums pavyko privažiuoti savo automobiliu, tad jautėmės kažkiek savarankiškesni, nei kiti keliautojai, kurie savo sedanus turėjo palikti stovėjimo aikštelėje kaime palei dykumą ir į stovyklą atkeliavo beduinų visureigiais.


Rytas Vadi Rume pažeria naujų įspūdžių. Nuo ryto saulės smėlis dar raudonesnis. Visureigiais klampodami per smėlynus, apsukame nemažą ratą aplink kalnus, gėrėdamiesi gamtos kūriniais ir senovės žmonių pėdsakais: kopomis, akmeninėmis arkomis, tarpekliais, piešiniais ant jų sienų. Nėra abejonės, kad raudonas smėlis susidarė dūlant tokios pačios spalvos kalnams, tačiau išlikusios raudonos uolos turi savyje įvairiaspalvių uolienų intarpų ir gamtos sukurti vaizdai ilgam įstringa atmintyje.

Lietuvių kelionė iš Egipto į Jordaniją: Izraelio pasienio ypatumai ir trumpa ekskursija į Marsą
© Minijus Nemakštiškis

Sustojus dykumoje, įvyksta adatos suradimo šieno kupetoje vertas nutikimas. Befotografuojant tolimoje linguojantį kupranugarių kinkinį, suskamba telefonas. Ne mūsų telefonas. Vaikai po kelių sekundžių atneša smėlyje gulėjusią nutrintą Nokią. Skambina savininkas. Vietine anglų kalba pažadame, kad telefoną perduosime pirmam sutiktam beduinui, jog šis vėliau grąžintų. Atrodo menkai tikėtina, bet taip būna...


Iš raudonųjų smėlynų patraukiame link kito gamtos ir žmogaus sukurto šedevro – Petros.
Miesto pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio „petros“, reiškiančio „uolieną“. Dėl rausvų uolienų, iš kurių iškalti miesto statinių fasadai, jis dar kartais vadinamas Rožiniu miestu.

Lietuvių kelionė iš Egipto į Jordaniją: Izraelio pasienio ypatumai ir trumpa ekskursija į Marsą
© Minijus Nemakštiškis


Mozės tarpeklyje – Vadi Musoje – išsidėstęs vienas seniausių pasaulyje Petros miestas prieš du tūkstančius metų buvo nabatėjų – vienos iš semitų genčių – sostinė. 312 metais prieš Kristų įkurtame mieste yra apie 800 kilmingų nabatėjų kapaviečių bei daugybė bizantinių bažnyčių liekanų. Sakoma, kad tai, ką šiandien, atvykęs į Petrą, per kelias valandas gali apeiti keliautojas – tai viso labo 15 proc. viso miesto. Likusi jo dalis dar neatkasta.

Kelis kilometrus besitęsiančio ir aukštyn kylančio tarpeklio pabaigoje atkakliausiųjų laukia Ad Deiro vienuolynas – vientisoje uolienoje iškaltas didingas fasadas su idealia stačiakampe kamera viduje.
Puikiai pagal to meto technologijas įrengtos Petros svarbiausia funkcija buvo kontroliuoti šilko ir prieskonių prekybinius kelius, einančius per regioną.

Deja, pusė 20 000 gyventojų galėjusio sutalpinti miesto 363 metais neliko: jį sugriovė galingas žemės drebėjimas. Aprašymai teigia, kad tik 1812 metais europiečiams jį iš naujo „atrado“ šveicaras Johanas Ludvigas Burkhartas. Aišku, tai vadinti atradimu sunkiai verčiasi liežuvis, nes neįtikėtina, kad tokio didingo miesto liekanų būtų nežinoję vietiniai gyventojai.

Vėliau apie Petrą buvo prikurta daugybė legendų. Pavyzdžiui, vienas gražiausių fasadas dar ir šiandien išdidžiai vadinamas Iždu. Tačiau su lobynu jis neturi nieko bendra: paprasčiausiai, kažkoks mistifikatorius paskleidė informaciją, jog portale paslėpti Egipto faraonų lobiai. Publikai tik to ir reikėjo: visi – nuo tuometinio piemens iki kareivio – leidosi ieškoti lobio. Aišku, nieko nerado, portalą apgadino, o kvailas pavadinimas liko ir šiandien.

Diena buvo labai ilga ir Petroje užtrukome iki sutemų. Išeidami iš senovinio miesto, patekome į neįprastą situaciją – tarpeklin atvažiavo komunalininkų šiukšliavežė ir kone kilometrą važiavo paskui mus, vis stoviniuodama prie šiukšliadėžių. Visiškoje tamsoje giliame tarpeklyje, virš kurio matėsi tik kelios žvaigždės, nebuvo galima atsikratyti įspūdžio, jog kažkas vejasi, nelyginant kokiame siaubo filme, leisdamas šiek tiek atitrūkti, o paskui vėl prisivydamas. Taip netikėtai Petroje įgavome dar ir bėgimo nuo šiukšliavežių patirties.

Lietuvių kelionė iš Egipto į Jordaniją: Izraelio pasienio ypatumai ir trumpa ekskursija į Marsą
© Minijus Nemakštiškis

Bandymai išvažiuoti iš dabartinio Petros miestelio sutemus taip pat ne iš karto buvo sėkmingi – Google'as mus vis atvesdavo į statų šlaitą, kur neasfaltuotos gatvelės pabaigoje išdidžiai stovėdavo didžiulis ekskavatorius. Ir tekdavo apsisukti. O tai daryti naktį neapšviestoje siauroje gatvelėje stačioje įkalnėje su nemažu automobiliu – ne pati maloniausia patirtis. Kitoje siauroje gatvėje jordanai užblokavo mūsų automobilį ir rūsčia mina paaiškino – vyruti, važiuoji prieš eismą. Teko dar kartą apsisukti...

Nepaisant šiokių tokių vakarinių nesklandumų, kitą rytą atsibudome Danos gamtiniame rezervate, Gro-Gro viešbutyje. Viešbutį taip praminėme dėl savininko išvaizdos ir elgesio: tai buvo augalotas, apžėlęs tiršta juoda barzda netašytas kaimietis.

O kaip Egipto lietuvių kelionė link Pažadėtosios žemės sekėsi toliau, skaitykite kitoje dalyje.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(19 žmonių įvertino)
4.7368

Emyratai siekia atkurti turizmo pramonę: panaikins ilgai puoselėtą draudimą (8)

Jungtinių Arabų Emyratų ( JAE ) sostinės Abu Dabio institucijos panaikino reikalavimą gyventojams...

Kamčiatkos spindesys ir skurdas: gyvybei pavojingi kontrabandiniai ikrai, kaimai-vaiduokliai ir beribis brakonierių godumas (52)

Filmas „Raudonoji lašiša “ – kūrinys apie žuvį, nuo kurios faktiškai priklauso gyvybė...

Išrinko 10 romantiškiausių pasaulio vietų – į sąrašą pateko ir Lietuvos miestas (73)

Keliauti po vieną smagu, kita vertus, yra pasaulyje vietų, kurias maloniau aplankyti su širdžiai...

Top naujienos

Nuo viruso pavargusiems lietuviams surado kaimą, kur jo nėra (46)

Sunku patikėti, bet Europoje dar liko vietų, kur koronavirusas tarsi neegzistuoja. DELFI Kelionių...

Prisiminė Skandinavijos medikų ir Verygos kivirčą: moksle taip yra nedaroma (157)

Įvesdamas reikalavimą dėvėti kaukes uždarose patalpose Aurelijus Veryga rėmėsi Norvegijos...

Vasara iškeliaus jau netrukus, o kol kas – pasidžiaukime

Šiandien Lietuvos orus lems iš vakarų artėjančio ciklono rytinis pakraštys. Vakariniuose...

Profesorius Usonis įspėjo apie galimas COVID-19 pasekmes, kurias parodė mirusiųjų tyrimai (415)

Lietuvoje naujų susirgimų koronavirusu atvejų skaičius pasiekė iki šiol šalyje neregėtas...

Nauja mada – į pensiją nuo 40-ies: ekspertas pataria, kiek reikia būt sukaupus (160)

Norėdami anksti išeiti į pensiją jauni žmonės griebiasi drastiškiausių priemonių –...

„Thermo Fisher Scientific“: Vilniuje nėra gaminamos koronaviruso vakcinos (28)

Biotechnologijų įmonė „ Thermo Fisher Scientific “ teigia, kad Vilniaus padalinyje nėra...

Nutrauktas lytinis aktas ir kiti natūralūs kontracepcijos būdai: ginekologas pasakė, kiek jie iš tiesų yra patikimi (82)

Jei turite pastovų partnerį ar sutuoktinį, tikėtina, kad ne visada naudojatės medicininėmis...

Metalinių garažų savininkus ragina paskubėti: nebendradarbiaujantiems gresia baudos perkelta jau beveik 2000 garažų (98)

Vilniaus miesto savivaldybė ragina paskubėti metalinių garažų savininkus nusikelti ant...

Šiaurės Korėjos kariai pasienyje nušovė ir sudegino Pietų Korėjos pareigūną kalba apie „ekstremalias priemones“ nuo COVID-19 (22)

Šiaurės Korėjos kariai nušovė ir sudegino Pietų Korėjos pareigūną, praneša Pietų...

Klaidose paskendęs „Neptūnas“ vietą Čempionų lygoje užleido baltarusiams (16)

FIBA Čempionų lygos varžybose ateinantį sezoną varžysis tik viena Lietuvos komanda. Bulgarijoje...

|Maža didelių žinių kaina