Nuvažiuoti savo automobiliu iki Mongolijos ir apsvaigti nuo knygose aprašyto mėlyno Mongolijos dangaus. Tokia buvo pirmoji mintis, kai išaugome trumpas automobilistų kelnaites Europoje.
© Minijus Nemakštiškis

Gal pamenate, kaip prieš porą metų vieviečių bendruomenę sudrebino žinia: pora iki tol lyg ir niekuo neišsiskyrusių miestelio avantiūristų nusprendė savo automobiliu nuvažiuoti iki Taškento.

Aišku, tai ne apie žemę apskristi per 80 dienų ir ne Dakarą laimėti. Bet vis dėl to. Tada jiedu patikrino – kiek kitų keliautojų pasakojimai apie Bulgariją, Turkiją, Iraną, Turkmėnistaną, Uzbekistaną, Azerbaidžaną, Gruziją ar Armėniją yra teisingi ir kiek juose mitų. Vėliau, visa Lietuva, skaitydama DELFI apie kelionę į Taškentą, stebėjosi – iš kur vieviečiams tiek drąsos? Tiek valios geležinės?

Šiandien akivaizdu, kad tai nebuvo vienkartinis drąsos priepuolis: praeitą vasarą dvigubai išaugęs klubas išsiruošė ir į pačią Mongoliją. Ši kelionė turėjo būti deimantas viso sumanymo karūnoje. Taip ir atsitiko.

Tam, kad nesikartotų vaizdai begrįžtant namo, nuspręsta skristi lėktuvu į Mongolijos sostinę Ulan Batorą (kuris, beje, neturi nieko bendra su Steponu Batoru), nuomotis automobilį ir „apsukti“ 3300 km ilgio ratą po šalį.

Bet kodėl Mongolija? Žiaurių laukinių, needukuotų smirdžių ir beverčių tugrikų šalis?

Gal todėl, kad vieviečiai – žmonės, mėgstantys savo idėjas realizuoti iki galo ir šį kartą užsibrėžę arba patvirtinti, arba paneigti Lietuvoje itin gajius stereotipus apie Mongoliją.

Apskritai mintis automobiliu „užkariauti“ Mongoliją, gimė dar 2009 m. Deja, realizavimo fazės teko palaukti, o kelionę nusprendėme skaidyti į du etapus: pirmąjį – iki Taškento ir antrąjį – po Mongoliją.

Laikas gydo žaizdas ir blukina atmintį. Tos audros, kuri 2017 m. birželio 29-osios vidudienį išmaudė Vilnių, daugelis nebepamena. Na, nebent tik Narbuto gatvėje paskendusio BMW vairuotojas, blokavęs eismą miesto transportui. Jau jam ta diena tai tikrai įsiminė.

Tuo tarpu 37-ame kilometre nuo Vilniaus, Vievyje, dėjosi svarbūs dalykai. Čia į automobilį susėdo valinga kompanija. Tvankią popietę vieviečių Klubo nuoboduliui vaikyti – KNV – nariai susirinko pratęsti to, kas buvo pradėta 2015-aisiais.

Vakare, susirinkę viename ikonspiracinių butų jau Varšuvoje, pabandėme susirašyti lankytinų objektų koordinates, nusitaikėme, ką bandysime apžiūrėti Pekine. Dieve, kokie tada buvome naivūs! Net neįtarėme, kad pagal koordinates nuvažiuoti iki gamtinių objektų Mongolijoje ne taip lengva, kaip gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti.

Visi matyti Mongolijos žemėlapiai buvo tokie, švelniai tariant, šiaip sau. O internete rastos mus dominusių vietovių koordinatės nebuvo tikslios: skirtingų šaltinių versijos skiriasi. Mongolijoje, netgi keliaudamas pagal GPS prietaisą, gali ilgai sukti ratus, kol surasi reikiamą vietą. Vėliau, kai nusprendėme automobilį nuomoti kartu su mechaniku, pastebėjome, jog vietinis veikėjas ekipaže – geras dalykas: jis labai taupo laiką.

Tikras keliautojas žino, jog supakuoti daiktus kelionei iš karto tokiu būdu, kad liktum patenkintas rezultatu, pavyksta retai. Ypač, jei tavo kelionė nėra tik perskridimas iš Kauno į Lutoną, nors ir šiuo atveju reikia žinoti tam tikras taisykles į ką geriausia vynioti rūkytas dešras. Mums buvo sunkiau – reikėjo pasiruošti ir dykumai, ir kalnams, ir miškams.

Pusrytiniai sumuštiniai suvalgyti, kava išgerta, pamažu prasideda Mongolijos „užkariavimas“. Komanda pasipuošė kelionei skirtais specialiais marškinėliais su vardais ir kelionės maršrutu.

Standartinis taksi, tipiškas europinis Varšuvos oro uostas. Tačiau kad žinotumėt, koks mielas ir tvarkingas jis mums pasirodys, kai jame išlipsime iš lėktuvo po poros savaičių... Gurkšnodami prastą Americano Šopeno oro uoste atsisveikinome su Europa.

Ulan Batorą pasiekti iš Europos nėra itin paprasta užduotis, nes būtina persėsti. Populiariausi skrydžiai – su rusų, turkų ar kinų oro bendrovėmis. Mes pasirinkome Air China.

Lietuvių kelionė į Pekiną: viskas, kas čia dėjosi – tiesiog velniava
© Minijus Nemakštiškis

Ilgėlesnė kelionė lėktuvu yra iššūkis. Vieniems vienoks, kitiems kitoks, bet iššūkis. Mano atveju, pavyzdžiui, buvo iššūkis sprandui, Donaldui iššūkis – kiniškas lėktuvinis maistas, o jaunai lenkų porai – tarpusavio santykių.

Pirmą kartą aiškiai suvokiau, kad po oro uostus besitrinantys piliečiai su pripučiamomis pagalvėlėmis ant sprandų ne šiaip kokie nors keistuoliai, o gryni praktikai. Donaldas „atrado“, kad kiniškas maistas tegu ir Air China lėktuve – visai ne tas, kurį duoda Vilniaus restoranėlyje prie Seimo, o jaunoji lenkaitė – kad kavalierių žūt būt reikia pasisodinti šalia: kelionės pradžioje kas 15 minučių vaikščiojęs pas ją ir visų akivaizdoje išbučiuodavęs, vėliau pastarasis ėmė vaikščioti vis rečiau ir rečiau, kalbėti vis lėčiau, o išlipdamas iš lėktuvo jis visai paleido sparnus ir lesė orą – Varšuvos Duty Free įsigytas viskutis padarė savo juodą darbą...

Po ne itin patogaus naktinio skrydžio Pekinas mus pasitiko neįprasta tvankuma ir gelsvu, slegiančiu oru: atrodė, kad kažkas sieros dūmus sumaišė su Persijos įlankos vandeniu. Buvome skaitę apie šią Pekino savybę, tačiau asmeninis įspūdis visada stipresnis.

Lietuvių kelionė į Pekiną: viskas, kas čia dėjosi – tiesiog velniava
© Minijus Nemakštiškis

Lėktuvo į Ulan Batorą reikėjo laukti daugiau nei dešimt valandų, todėl jau iš anksto buvo nuspręsta padaryti „išpuolį“ į Pekiną.

Turint 11 valandų laisvo laiko saugiai pamatyti galima tik Pekino centrą. Žinoma, mums labai magėjo pamatyti ir Didžiosios kinų sienos restauruotą fragmentą, tačiau iki jo reikia keliauti apie 70 km, todėl nerizikavome – nenorėjome praleisti savo skrydžio į Ulan Batorą.

Dėl laiko juostų pasikeitimo buvome kiek apkvaitę, todėl turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol susiorientavome, kaip pasiekti Pekino centrą.

Jau oro uoste suvokėme, kad patekome į kitą pasaulio galą, kuriame mūsų europietiškas įsivaizdavimas apie pasaulio tvarką nebeteko daugelio prasmių. Kinijos sostinės oro uostas mums aiškiai demonstravo – ne turistinis čia miestas. Tiksliau ne toks, kokį mes įsivaizduojame turistinį miestą.

Šiame oro uoste rasti lengvai prieinamos informacijos apie galimus aplankyti objektus – misija faktiškai neįmanoma. Turizmo informacijos biuras negali padėti niekuo kitu, tik rezervuoti viešbutį. Atrodo, kad booking.com ir į jį panašūs būtų dar neatsidarę arba jau dingę. Ar tai oro uoste esančio turizmo biuro funkcija užsakinėti viešbučius? – nelabai tilpo galvoje. Kur miesto žemėlapiai, turistiniai lankstinukai? Paklausta apie miesto žemėlapį, tarnautoja iš viso išpūtė akis – „kam jums jo reikia? Taksi jus nuveš“.

Na gerai, be viešbučio rezervavimo tas pats biuras dar galėjo pasiūlyti taksi. Už fantastinę kainą: 180 JAV dolerių į abu galus. Lyg mes patys nematome arklio dydžio užrašo prie durų – TAXI. Turint galvoje, kad savo rastu taksi kelionė į miesto centrą mums kainavo 100 juanių (apie 13 EUR), o atgal – 50 JAV dolerių, tai 180 atrodo tikrai nemažai. Visiškai teisingai perskaitėte – kelionė iš oro uosto kainavo tris kartus pigiau, nei į oro uostą. Tokia jau ta Kinija – kitas pasaulis.

Lietuvių kelionė į Pekiną: viskas, kas čia dėjosi – tiesiog velniava
© Minijus Nemakštiškis

Vos išėjome pro oro uosto vartus, suvokėme, jog gelsvai pilkasis Pekino apvalkalas turi dar ir kitą nemalonią savybę – oras liepą čia labai tvankus ir drėgnas, tad jau po keliolikos minučių marškinėliai tiesiog lipte prilimpa prie kūno.

Suradę kelis žodžius angliškai suprantantį kiną, išsiaiškinome, kiek iš tikrųjų kainuoja taksi. Jis priedo ant popieriaus skiautės užrašė Uždraustojo miesto pavadinimą kiniškai, kad galėtume taksistui paaiškinti, kur norime nuvažiuoti.

Sėdėdami jokia mums suprantama kalba nekalbančio taksi vairuotojo No name markės automobilyje puikia kiniška autostrada riedėjome į Pekiną. Prieš mūsų akis pamažu vėrėsi milijoninio miesto panorama. Po kiek laiko išvydome ir Uždraustojo miesto – kinų imperatorių rūmų – kontūrus.
Kai atsiduriu kai kurių šalių sostinėse, jų didžiulėse aikštėse, aiškiai imu suvokti, ką reiškia žodis „imperija“. Tą patyriau ir Pekine.

Uždraustasis miestas paliko nevienareikšmišką įspūdį – architektūra ir mastelis užbūrė, tačiau viskas, kas dėjosi aplink – tiesiog velniava. Ir masės – tiesiog masės – viską – tiesiog viską iš eilės – mobiliaisiais fotografuojančių kinų. Užsieniečių toje minioje – mažiau nei pipirų sriuboje. O tai kad Vilniuje tautiečiai tokias tuntais į nacionalinį muziejų veržtųsi!

Lietuvių kelionė į Pekiną: viskas, kas čia dėjosi – tiesiog velniava
© Minijus Nemakštiškis

Tvankuma, prastai miegota naktis ir žmonių masė kartu su milžiniška rūmų teritorija kėlė prieštaringas emocijas – glumino, stebino ir vargino kartu. Vien atstovėti eilę prie bilietų kasų norint įeiti į Uždraustąjį miestą buvo ištisas darbas. Kita vertus, stovėdamas eilėje turi puikią galimybę apskritai apsispręsti, ar nori į tą muziejų eiti. Nors bilietų kasų yra apie 30, tačiau rasti tokią, kurioje galima būtų atsiskaityti banko kortele – nepavyko: atrodė, kad atsidūrei pigioje degalinėje Kauno pakraštyje, kur „su plokštelėmis neaptarnaujame“.

Uždraustajame mieste apėjome didžiules šventyklas, kurių forma ir vidaus dekoras stebino savo išbaigtumu. Bet kaip ir oro uostas, tarptautiniam turizmui šie rūmai menkai tepritaikyti – juose sunku orientuotis, nes rodyklės ir dauguma komentarų po eksponatais – tik kiniški. Aišku, galima ginčytis ar yra prasmė rašyti angliškus arba prancūziškus užrašus ties kiniškomis vazomis kinų muziejuose, bet apskritai tai kvepia didžiavalstybiniu šovinizmu ir vulgariu provincialumu.

Tiesą sakant, rūmai ir šventyklos – Nušvitimo, Dangiško nušvitimo – ir panašiais pavadinimais dėl savo gausybės ir didžiulių mastelių mums mintyse netrukus jau ėmė kartotis.

Todėl Palaimos šventykla buvo labai įdomi. Didelės palaimos šventykla – jau tik įdomi. O Išskirtinės palaimos šventykla – iš viso pasirodė labai panaši į iki šiol matytąsias. Gal skiriasi dydis, orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, bet tas didžiulis, superimperinis mastelis – jis gniuždė ir net bukino. Vėliau Mongolijoje matytos šventyklos, vienuolynai tikrai neįkvėpė švara ir kvapais, tačiau buvo įsimintinesni ir sąmonėje paliko spalvingensį, išskirtinesnį įspaudą.

Išlandžioti kiekvieną Uždraustojo miesto kampelį pristigo kantrybės. Tuo labiau, kad 35 laipsnių karštis ir didelė tvanka per kelias valandas mus visiškai pribaigė.

Vis stengdamiesi adaptuotis prie kiniškų mastelių, išėję iš Uždraustojo miesto, ėmėme dairytis, kur pavalgyti, pasikeisti pinigų ir susirasti taksi iki oro uosto. Gatvės centriniame Pekine pasirodė dulkėtos, pilkos, o parduotuvėlėse gulinčios prekės – kaip kažkieno pamirštas bevertis šlamštas. Net garsusis kinų maistas čia nekėlė absoliučiai jokio apetito. Vietiniai bankomatai nenorėjo su mumis bendrauti, todėl nusprendėme geriau vykti į oro uostą ir pietauti ten.

Nemaloniai stebino ir žmonių srautų reguliuotojai, nustatantys tavo judėjimo kryptį – Uždraustojo miesto prieigose negali vaikščioti kur panorėjęs. Todėl ir į Tenjanmenio aikštę patekti buvo sunkoka – reikėjo eiti sunkiai suvokiamais zigzagais. Tokioje situacijoje nevalingai supranti „laisvės“ sąvokos tikrąją prasmę.

Tenjanmenio aikštės dėl laiko stygiaus taip ir neaplankėme ir, mano akimis, tai buvo esminis mūsų „išpuolio“ į Pekiną minusas. Atgal į Europą skridome naktį, tarpas tarp skrydžių buvo dar trumpesnis nei dabar, todėl ir vėl progos užsukti į Tenjanmenį nebuvo. Tad toli siekiančias išvadas apie Pekiną kaip miestą daryti būtų nekorektiška, nes empirinė duomenų bazė, sakyčiau, menkoka.

Lietuvių kelionė į Pekiną: viskas, kas čia dėjosi – tiesiog velniava
© Minijus Nemakštiškis

Susiruošus atgal į oro uostą, nustebino taksistai: nė vienas nenorėjo mūsų ten vežti. Kai galų gale radome iki oro uosto sutinkantį mus nuvežti paprastą vairuotoją, tai jis už 35 km kelio paprašė sumokėti 50 JAV dolerių – tris kartus daugiau, nei sumokėjome iš oro uosto mus atvežusiam taksistui.

Privatus automobilis pristatė mus į oro uostą, kaip ir buvo žadėjęs – „like VIPs“. Tik išsodino prie terminalo ne visai kaip VIPus – stabtelėjo labai trumpam ir kukliai paprašė, kad jei policininkas paklaustų, ar mokėjome jam pinigus už atvežimą, sakytume, jog nemokėjome. Nieko neprimena?

Netrukus 75 proc. ekspedicijos narių jau žiaumojo kiniškus makaronus oro uosto užeigoje, kurioje vien tik norint gauti vietą atsisėdimui, tenka pastovėti eilėje, o žmonės tiesiog lipa vieni kitiems per galvas. Kaunas yra Kaunas, tfu, Kinija yra Kinija... Tas vaizdas man pasirodė panašus į McDonald's šturmus Vilniaus Gedimino prospekte 1996-aisiais...

Bet kokiu atveju, tiek Pekiną, tiek Kiniją, reiktų dar kartą aplankyti ir geriau įsižiūrėti – gal pamatytume ir kitokių spalvų. Kita vertus, niekas, netgi Kinija, nebeturės antro šanso sudaryti mums pirmą įspūdį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Turistų išpaikintą Europą lietuviai iškeitė į vietą, kur gavo daug dėmesio ir nemokamų vaišių (46)

Po viešnagės Teherane, kuris yra tiesiog didelis miestas ir Irano sostinė, o ne koks gilus...

Miestas, kuriame atgyja 5 žmogaus pojūčiai (2)

Poilsiautojų iš Lietuvos vis labiau atrandama kelionių kryptis – Stambulas , dažnai dar...

Lietuvis apie kvailiausiai praleistą laiką Niujorke: žmonės būriuojasi dėl 2 sekundžių malonumo (67)

Žvaigždžių persekiojimas – tai Amerikos kultūros dalis. Ši šalis pamišusi dėl noro akies...

Filmo su Leonardu DiCaprio išgarsintas paplūdimys uždaromas dėl turistų padarytos žalos (7)

Tailande keturiems mėnesiams uždaromas Maya Bay paplūdimys Phi Phi Leh saloje. Tikimasi taip...

Pamatykite, kokį filmuką apie stulbinančio grožio šalis sukūrė lietuvis (45)

Laisvai samdomas darbuotojas Andrius Šešelgis 3 mėnesius keliavo po Pietryčių Aziją ir aplankė...

Top naujienos

Apklausė išvykusius: išryškėjo žmogiškoji emigracijos tragedija (372)

Tik 30 proc. emigravusiųjų sako, kad Lietuvoje jie neblogai gyveno, dar mažiau čia galėjo viską...

Jaunos šeimos galės prašyti paramos būstui regionuose papildyta 11:17 (130)

Ketvirtadienį Seimas priėmė Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms...

Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškų detektyvas: archeologus bandė paklaidinti veikėjai iš praeities (866)

Ne visi norėjo, kad Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai būtų atrasti....

Užupio gyventojai pakraupę: dailininkas Cicėnas paliko savo šunį supūti (204)

Emigravęs dailininkas Linas Cicėnas Užupyje paliko supūti savo šunį – kritinės būklės...

Kuršių nerijoje prasidėjo „nelegalių“ pastatų griovimas, nuverstas pirmas pastatas (55)

Lietuvos valstybinių kelių priežiūros įmonė „Kelių priežiūra“ nugriovė neteisėtu...

Ketvirtadienį vakarinėje Lietuvoje galimas smarkus lietus, vėjas, perkūnija (8)

Ketvirtadienį vakarinėje Lietuvos dalyje galimas smarkus lietus, stiprus vėjas, perkūnija,...

Ėmusis tokio verslo liūdna nebus (36)

Vyresnio amžiaus žmonės miesto šventėse Kęstučio ir Monikos Zinkevičių prisibijo. Drąsiausi,...

Palangiškė tikina susilaukusi Petro Gražulio vaiko – Seimo narys pasiruošęs DNR tyrimui (480)

Palangiškė Birutė Navickaitė ketvirtadienio laidoje KK2 atskleis, kad ji šių metų balandžio 8...

Teismas trims mėnesiams nušalino Panevėžio merą nuo pareigų (43)

Teismas ketvirtadienį trims mėnesiams nuo pareigų nušalino korupcija įtariamą Panevėžio merą...

Kūdikio laukimu gyvenantis Deividas Meškauskas – apie tėvo vaidmenį sūnui Adomui ir pokyčius darbe (51)

Šiuo metu Deivido Meškausko gyvenimą supa tik patys geriausi pokyčiai. Nors šokėjas...