Viskas suplanuota, įsigyti bilietai, apmokėtos nakvynės ir vietinis transportas. Ir ne pinigų gaila, o neišsipildžiusio lūkesčio. Kai pagalvoji, kad vietoje Japonijos tektų vykti į Varnemiundę, Antaliją arba Nidą, apima neviltis ir nežmoniškas emocinis šleikštulys.
Bet nieko panašaus, prezidentas Erdoganas pasirodė ne iš kelmo spirtas, maištininkus mikliai sudorojo ir Stambulo oro uostas atnaujino darbą ženkliai greičiau nei Paryžiaus oro uostas atsinaujina po pirmo menko sniego gruodžio viduryje. Kai nori ar kai reikia turkai padaro. Tarkime skrydžių atnaujinimas iš Stambulo ir Briuselio oro uostų po teroristinių atakų. Rezultatas toli gražu ne belgų naudai, turkai kalė į klyną su baisia jėga – 2-3 dienos prieš 12 dienų.
Atatiurko oro uostas labai rytietiškas su savo valdomu bardaku, įvairiapusiais klientais ir drausmės pasiilgusia aplinka. Vyraujanti keleivių masė – tamsaus gymio žmonės, kažkodėl mėgstantis ūsus bei ne kurie iš jų ir barzdas. Dažniausiai tie lankytojai jaučiasi nedrąsiai, tokie baikštoki ir paprastai vaikšto pulkeliais. Panašiai drūti Ramygalos vyrai turėtų jaustis Stikliuose. Juodomis panagėmis, įpratę lankytis vietiniame bufete „Snieguolė“ ir netikėtai naujos valdžios pakviesti į Stiklius apsilankyti LŽVS rinkimų pergalės progos bankete.
Pagal gymį matosi, kad tai atvykėliai iš Indijos, Bangladešo, Pakistano ir panašių mažai kainuojančios darbo jėgos aprūpinimo šalių. Jie sunkiai dirbo, gyveno labai nepatogiai (po 16-22 žmones kambaryje), bent jau mūsų supratimu. Jų supratimu gavo milžinišką atlygį – 485 EUR per mėn. Ir nuvargę, suplukę, palaimingai šypsodamiesi miega ant oro uosto suolelių, sapnuodami lūšneles šiaudiniais stogais ir artimuosius, bežaidžiančius dulkėtuose kiemuose.
Su kasdieniais skrydžiais VNO-IST, didžiule skrydžių geografija ir nuosaikiomis Turkish aviabilietų kainomis, Stambulo oro uostas jau turbūt pasidarė pagrindinis lietuvių tolimų ir jungtinių skrydžių oro uostas. Trys su puse valandos persėdimas nebuvo labai kankinantis, kelis sykius net pavyko WiFi prisijungti, pasaulio naujienas paskaityti. Rūkymas šiame oro uoste tonizuojantis, yra tik 2 vietos lauko terasoje, iki kurių geras gabalas kelio, tai tokia mankšta net ir sveikatos prideda. Iš esmės skrydis į Japoniją buvo neblogas.
Publika, laukianti skrydžio į Tokiją labai padori, vienas kitas hipsteriukas su ožio barzdele ir kuprine, visi kiti keleiviai pakankamai solidūs ir orūs. Matyt didžioji dalis gauna orius atlyginimus bei orias pensijas. Kaipgi kitaip gali iki Japonijos nusigauti, dingtelėjo tokia mintis. Lėktuve padori skrydžio pramogų sistema bei garbingi pakeleiviai 10,5 valandų skrydžio nepagadino. Maistas paprastas, lėktuvinis, skirtas „monkey“ (ekonominei) klasei, dosniai pagardintas turkiškais prieskoniais, todėl pasirodė visai skanus. Tačiau skrydžio kaimynams, šalia manęs sėdinčiai pagyvenusiai japonų porai, maistas susižavėjimo nesukėlė, šiek tiek paknibinėjo plastikinius indus plastikiniais įrankiais ir tiek, tiesa, gėrimus išgėrė. Geriau alkanam pusę paros būti nei šiaip bet ką valgyti.
Į Tokiją atskridome vėlokai, prieš aštuonias, jau buvo tamsu. Tik įėjus į Naritos oro uostą pajauti didžiulį skirtumą palyginus su Atatiurko oro uostu. Na panašiai, jei iš Kalvarijų turgaus mėsos paviljono atsidurtum tiesiai Kempinskio viešbučio hole. Tvarka, švara, ramybė. Jokio erzelio ir chaoso, nepaisant tikrai didelių keleivių srautų. Visus pasienio formalumus pavyko susitvarkyti žaibišku greičiu. Japonai labai gerai žino kaip organizuoti darbus, kad žmonės būtų patenkinti. Jiems tai į kraują įaugę, kartu su motinos pienu.
Oro uosto imigracijos zonoje vaikšto pagyvenęs vyriškis, reguliuoja eiles. Prieina maloniai šypsodamasis ir nukreipia vizituotojus prie reikiamo pareigūno – štai jums ponas prie 12 langelio, o jums prie 14, na, o jūs skubėkite prie 6 langelio. Prie langelio pareigūnas patikrina pasą, nuskenuoja pirštų atspaudus ir visa procedūra baigta – welcome to Japan! Nepaisant mažai miegotos nakties/dienos (žinia – ekonominėje (monkey) klasėje sėdynės neišsitiesia) nusiteikimas itin pozityvus. Jokių grūsčių, niekas per galvą nelipa ir nerėkia į ausį šaižiu balsu: „Tiotia Klava , ty tuda begi, tam bystree budet“. Tvarka ir teisingumas tvyro oro uoste.
Išėjus iš oro uosto turėjome susitvarkyti dar vieną formalumą – pasikeisti Japan Rail (JR) Pass kelionės doumentus į JR Pass bilietus, leidžiančius pilnai naudotis JR sistemos traukiniais. JR Pass‘ai parduodami tik užsienyje ir tik užsieniečiams bei kitiems asmenims nuolat negyvenantiems Japonijoje. JAP Pass‘ai yra kelių skirtingų terminų: vienos savaitės, dviejų ir trijų savaičių. Mes įsigijome vienos savaitės, kaina 29.110 JPY (230 EUR) vienam žmogui. Pirkome iš UK firmos, sumokėjome internetu ir po 2 savaičių paštu gavome savo 4 JR Pass kelionės dokumentus. JR Pass‘ai yra labai didelė vertybė ir patogumas – iš esmės tai yra JR pravažiuojantis bet kokiais JR sistemos traukiniais visai savaitei (7 dienoms).
Susitaupo ir pinigai ir laikas – nereikia pirkti vienkartinių bilietų. Japonija iš esmės pritaikyta keliauti traukiniais, automobiliais važinėti ten vienas vargas, ypač jei kelionė trunka 10-14 dienų ir koncentruota didmiesčiuose. Automobilis reikalingas tik apžiūrinėti nutolusius rajonus, o iki centrinio apžiūros taško vėlgi geriausia nukeliauti traukiniu. Manau, kad tai galėtų patvirtinti mūsų garbingieji keliautojai V. Radzevičius ir M. Starkus. Kai keliausite po Japoniją 500 kilometrų atstumu toliau nuo Tokijo, JR Pass‘ą būtinai įsigykite, tikrai verta. Detalios informacijos apie tai rasite internete, jos ten apstu. Paštu gautus kelionės dokumentus į JR Pass‘us galima išsikeisti kai kuriuose didesniuose JR bilietų ofisuose (Naritos oro uoste jų yra du), kurių sąrašai vėlgi yra internete. Keistis geriausia mažesniuose ofisuose, ten būna mažiausiai žmonių ir netenka ilgai laukti.
Naritoje taip ir padarėme – nuėjome į mažesnį JR ofisą – žmonių nebuvo, pasikeitimo procedūra buvo labai greita ir be jokių problemų. Jei japonas žino bent truputį kalbamąją anglų (o mums toks ir pasitaikė), jokių sunkumų bendraujant ir aiškinantis situacijas neatsiras. Jei nežino, bus sunkiau, bet rimtų bėdų vis tiek neturėsite. Galų gale išsiaiškinsite.
Po JR nuolatinio bilieto įforminimo daugiau jokių formalumų neliko, dabar pasakiau jau pats sau „Welcome to Japan“. Draugiškas vizitas prasidėjo. Iš oro uosto nuvažiavome į tarpinę nakvynę Naritos mieste. Į Tokiją nevažiavome sąmoningai, juk vakaras, važiuoti 60 km, po to klaidžioti didmiestyje su lagaminais ir suradus viešbutį iš karto eiti miegoti (važiavimas iki Tokyo ir įsikūrimas viešbutyje būtų užtrukęs dar kokias 2-3 valandas) neatrodė labai prasmingas užsiėmimas. Nakvynė Naritoje buvo teisingas pasirinkimas. Atvažiavome greitai – 15 min. traukiniu, dar 5 minutės pėsčiomis nuo stoties.
Viešbutis U-City, pavadinimas keistas, bet bala nematė, 2 dviviečiai kambariai apstatyti keliais baldais, su 1987 m. išmaniuoju kambario įrangos valdymu buvo pats tas. Labiausiai pradžiugino, kad vonioje buvo išmanusis WC, tas pats kuriuo džiaugiasi ir nenustoja stebėtis visi atvykėliai. Ir nepaisant to, kad visi seniai žino, skaitė, matė ir prisiklausė šimtus keistų istorijų apie jo naudojimo kuriozus. Išmanusis WC geriausiai įkūnija senąją japonų liaudies patarlę – „geriau viena kartą išbandyti, nei šimtą kartų pažiūrėti per yuotube.“
Išėjome apsidairyti. Dėl nuovargio įdėmiai apylinkių netyrinėjome, nors kelionių žinynai ir vadovai teigė, kad tai pakankamai įdomus miestas. Ekspediciją užbaigėme aptikę 7/11 marketą, dirbantį 24/7. Krautuvėje nusipirkome lengvos vakarienės bei gėrimų. Paruošto maisto marketuose yra apsčiai, vietiniai tai labai mėgsta, nes maistą gamina nedaugelis. Geriausia nusipirkti gatavą krautuvėse. Ir teisingai daro. Skirtumas nuo Lietuvoje gaminamo japoniško maisto didžiulis. Paprastas sušis iš 7/11 mažiausiai tris kartus skanesnis nei Miyako (PC Europa), o kaina viso labo 298 JPY (2,64 EUR) 6 vnt., Onigiriai 150 JPY (1,33 EUR) 1 vnt., - puikumėlis. Vidutinės alaus kainos 170-180 JPY (~1,55 EUR) už 0,5 l.
Pirkiniai mikliai išsklaidė plačiai išsikerojusį mitą apie maisto brangumą lygiai taip pat, kaip išsisklaidė violetinis rūkas po teisėjos demaršo į JAV. Puikūs sušiai, kelios skardinės japoniško alaus nuteikė miegui, dušas, yukata (paprastesnis kimono variantas) bei intymesnė pažintis su valdišku išmaniuoju WC. Na tiek nedaug ir reikia gerai turo pradžiai ir miegui. 18.15 pagal Lietuvos laiką, Jet lago nebus, pagalvojau užmerkęs akis.
