Iš tikrųjų, nieko nuostabaus, kad publika nežino kas yra Rytų Timoras. Tai yra viena naujausių pasaulio valstybių, susikūrusi 2002 m. ir ilgą laiką buvusi pati naujausia, kol neatsirado dar ne visų pripažintas Kosovas ir Pietų Sudanas. Ji yra tokiame pasaulio krašte, kad dauguma pasaulio gyventojų net neužfiksavo naujos valstybės susikūrimo fakto.
Dauguma, bet ne visi. Mes tokius dalykus fiksuojame. Pradžioje, mūsų kelionė nebuvo tikslingai nukreipta į šią keistą valstybę. Tiesiog įsigijome pigius bilietus į Indonezijos sostinę Džakartą ir tik po to pradėjome žvalgytis kas yra aplink. Rytų Timoras, žinoma, nukonkuravo visas aplinkines vietoves. Balio sala, Malaizija, Singapūras (jas mes irgi aplankėme šioje kelionėje) yra keliautojų tikrintos ir pertikrintos teritorijos, o Rytų Timoro valstybė šiame regione yra visiška terra incognita. Taigi, negi reikia stebėtis, kad mūsų akys pirmiausia nukrypo būtent ten?
Variantų kaip patekti į Rytų Timorą pasirinkimas nėra labai platus. Tiesiogiai galima skristi tik iš Balio salos ir bilietai yra brangūs lyginant su kitomis pietryčių Azijos kryptimis, kur pigios avialinijos skraidina tikrai nebrangiai. Į Rytų Timorą pigios avialinijos neskrenda, todėl skrydžio bilietai mums atsiėjo apie 150 eurų. Beje, beveik visos Indonezijos avialinijos, išskyrus vos kelias, yra įtrauktos į juodąjį avialinijų sąrašą kaip nesaugios. Mums pasisekė, kad vienos iš tų kelių saugių – „Citilink“ vykdė reisus į Rytų Timorą.
Kelionės partneriai buvo kaip niekada patikrinti laiko. Tai buvo žmonės kuriuos aš pažįstu ilgiau nei bet ką kitą – mama, tėvas ir brolis. Su jais keliauti sekasi geriausiai, jie yra mažiausiai pretenzingi partneriai.
Ieškant informacijos apie šalį įstrigo, kad ji yra viena iš labai retų šiame regione esančių katalikiškų šalių. Ir dar šnekanti portugališkai. Žinant, kad šalia yra viena didžiausių musulmoniškų šalių pasaulyje – Indonezija, kelis dešimtmečius laikiusi Rytų Timorą savo gniaužtuose, nuostabu, kad gyventojai nepalūžo ir išliko katalikiški. Apie 97 proc. Rytų Timoro gyventojų yra katalikai. Su portugalų kalba viskas nėra taip tvirta, nes timoriečiai dar naudoja astroneziečių tetum kalbą, kuri sudaryta iš astroneziečių, portugalų, malajiečių ir indoneziečių kalbos žodžių. Dėl Indonezijos artumo, kai kur vartojama ir indoneziečių kalba. Anot vietinių, net ir ta pati portugalų kalba nėra visiškai tokia, kokia kalbama Portugalijoje. Dažnu atveju šių abiejų tautų atstovai šnekėdami ta pačia kalba nesupranta net vienas kito.
Ilgą laiką buvusi Portugalijos kolonija, šalis išsilaisvino aštuntajame dešimtmetyje. Mums teko reta laimė pabendrauti su išsilavinusiais anglakalbiais Rytų Timoro gyventojais, kurie apie šalį papasakojo daugiau nei skelbia internetas. Jų teigimu, Rytų Timoras neišsivadavo iš portugalų gniaužtų, o pastarieji juos tiesiog pametė pritrūkę lėšų, kantrybės ar žmoniškų išteklių tvarkyti koloniją. Portugalai išėjo palikę timoriečius likimo, vardu Indonezija, valiai. Panašu, portugalai tada dar nežinojo, kad jūrose aplink Timorą galima rasti daug naftos. Už tai žino dabar ir stengiasi atgauti buvusią įtaką.
O Indonezija timoriečiams nebuvo švelni. 1974 m. išėjus portugalams ir timoriečiams nespėjus net normaliai pakariauti tarpusavyje, Indonezija okupavo jų šalį ir pradėjo įvedinėti savo tvarką. Įvairūs šaltiniai skaičiuoja, kad per kelių dešimtmečių tvarkos įvedinėjimą Rytų Timoras neteko apie 10 proc. populiacijos t. y. iki 160 tūkstančių gyventojų.
Sunkus periodas tada buvo šaliai. Vis dėlto tauta atsilaikė, užgimė nepriklausomybės judėjimas ir galiausiai įvyko tai kas turėjo įvykti. Šalį užplūdo tarptautinių organizacijų atstovai, įvairūs taikdariai ir Indonezija pasitraukė. Nuo 2002 m. Timoras yra laisva ir nepriklausoma valstybė. Taikdarių ir įvairių užsienio nevyriausybinių organizacijų atstovų skaičius šalyje nuosekliai mažėja, bet vis tiek dar yra labai didelis.
Kaip sekasi Rytų Timorui būti nepriklausomam? Mano, subjektyviu vertinimu, kol kas prastokai. Susipažinęs su Wikitravel teikiama informacija, į Rytų Timorą vykau džiaugsmingai nusiteikęs, su viltimi rasti linksmą, civilizuotą, kurortinę valstybę.
Nusileidęs Dilio oro uoste ėmiau įtarti, kad žurnalistas aprašęs šią valstybę Wikitravel kiek perdėjo, o vėliau pamačiau, kad apie Rytų Timoro turizmo infrastruktūrą, puikias aptarnavimo paslaugas, pilnas kavines ir šurmuliuojančią sostinę jis rašė arba papirktas, arba apsvaigęs, arba Timore net nebuvęs. Jį reikėtų atleisti. Aš pirmą kartą mačiau tokį baisų neatitikimą tarp aprašymo ir realybės.
Minėdamas apie retą laimę normaliai pabendrauti su vietiniais, turėjau galvoje, kad Rytų Timore labai mažai padoriai angliškai bendraujančių žmonių. Dauguma vietinių moka pasakyti pagrindinius dalykus tokius kaip kainos, laikas ar vietovių pavadinimai, tačiau pašnekėti įdomesnėmis temomis beveik neįmanoma. Mūsų netikėtai sutikti žmonės papasakojo daug įdomių dalykų apie Rytų Timorą.
Vienas jų, tiesa, sužinomas ir internetu – Rytų Timoras yra viena skurdžiausių valstybių pasaulyje ir nepriklausomybės atgavimas tai tik išryškino. Net 40 proc. Rytų Timoro vaikų nelanko mokyklos ir yra neraštingi. Daugumai timoriečių net nėra pasiekiama normali medicininė pagalba. O jei ir būtų pasiekiama, medicinos paslaugų kokybė šioje šalyje yra labai prasta. Labai nuoširdžiai rekomenduoju nesusirgti viešint šioje šalyje.
Be to, Rytų Timore yra be galo didelė socialinė atskirtis. Tą suprasti irgi nereikia pažinčių, nes viskas matoma plika akimi. Be galo didelė dalis visuomenės gyvena visiškame skurde, ypač už sostinės ribų. Pasidairius po kaimus, norisi daugiau nesidairyti. Nesu iš tų, kurie gerai jaučiasi matydami skurstančius žmones. Paradoksalu, bet šalyje niekada nebuvo tiek daug milijonierių kiek jų yra dabar.
Turint daug keliavimo patirties, kai kurią informaciją apie lankomą šalį galima pajusti vos išlipus iš lėktuvo. Dilio oro uoste, pasijautė, kad ši šalis kažkokia keista. Ir ne gerąja prasme. Tokia keista, kad net ilgesingai pažiūrėjau į mus atgabenusį Indonezijos lėktuvą, kuris tuoj pat skris atgal į jau namais tapusį Balį.
Na, o mes artimiausias kelias dienas bandysime prisijaukinti šią keistą ir niekam nežinomą šalį. Ar mums tai sekėsi? Nelabai. Apie savo kailiu patirtus įspūdžius Rytų Timore – kitoje dalyje.
