Viskas, galvojau tada, nuo dabar skraidysiu po turkijas, gersiu į kainą įskaičiuotus kokteilius, maudysiuosi baseinuose ir vargo nematysiu. Vargą, turiu galvoje, tiesiogine žodžio prasme, nes Šiaurės Korėjoje viešpatauja toks vargas, kad nežinau ar kur pasaulyje yra kitas toks. Ne tik materialaus skurdo, bet ir baimės, priespaudos, apsimetinėjimo bei nužmoginimo prasme.
Bet štai praėjo tie keli metai ir blogos emocijos išbluko. Rodos, ir vargo nebuvo, ir skausmo upeliai išdžiūvo, nes akys ėmė vėl krypti į keistus kraštus. Šįkart išsirinkome keistą šalį, kurią mano kartu keliavęs brolis pavadino Šiaurės Korėjos pusbroliu. Ta šalis yra Turkmėnistanas.
Jis per daug nesuklydo, panašumų šios šalys turi daug. Pirmiausia, Turkmėnistane irgi yra nuožmi diktatūra, pati šalis yra viena uždariausių pasaulyje. Šalis yra neprieinama nepriklausomiems tikrintojams, spauda ir religinės laisvės patiria brutalius suvaržymus, o žmogaus teisių gynėjai bijo net prasižioti. Teoriškai Turkmėnistanas turistų laukia išskėtęs rankas, bet praktiškai norint į jį patekti, reikia atlikti daug namų darbų bei paskirti nemažą pinigų sumą.
Trumpai tariant, tiesiog įlipti į lėktuvą ir nuskristi į Turkmėnistaną nepavyks. Patekimui į šalį reikalinga viza. Pačią vizą galima pasiimti nuskridus į sostinę Ašchabadą, tačiau jai gauti reikalingas iškvietimo laiškas, kurį padeda gauti vietinės turizmo agentūros. Pabrėžiu – ne lietuviškos, o vietinės. Lietuviškos agentūros už brangiai gali padėti gauti vizą, tačiau iškvietimo laišką joms turite atnešti patys. Nesuvokiu tokios paslaugos prasmės, nes su laišku ir taip galima skristi į Turkmėnistaną ir vizą gauti jau atskridus.
Kaip ir Šiaurės Korėjoje, savarankiškai Turkmėnistane turistas keliauti negali. Jis turi išsipirkti agentūrų siūlomą kelionės programą, kartu su gidu ir transportu. Ir tik tada, suderinus programą, agentūra kreipiasi į vietinę ministeriją su prašymu išduoti jums iškvietimo laišką, su kuriuo atskridus bei atstovėjus grandiozinę eilę oro uoste, į jūsų pasą bus įklijuota viza.
Turkmėnų agentūros turinčios licenciją užsiimti su turistais savo paslaugas įvertina brangiai. Kaina priklauso nuo viešnagės trukmės, pasirinkto kelionės maršruto ir bendrakeleivių skaičiaus. Mes keliavome keturiese ir manau, kad tai yra optimaliausias skaičius gauti geriausią kainą. Taip yra todėl, kad viešbučiai šalyje gana brangūs, o keturis žmones vis dar yra galimybė patalpinti į vieną kambarį, kas jau atsieina pigiau. Transportavimui yra paprastai duodamas aštuonvietis mikroautobusas, tad jo kaina esant didesniam žmonių skaičiui išeina analogiškai mažesnė. Kaina sparčiai didėja jei renkatės maršrutus su vietiniais skrydžiais.
Mes pasirinkome ekonomišką programos variantą, be vietinių skrydžių ir su nakvyne keturviečiame kambaryje. Trijų dienų kelionė mums kainavo po 500 eurų žmogui, pridedant po beveik šimtą eurų už vizą, vizos administravimo ir dar kažkokius vietinius mokesčius. Ir tai yra, žinoma, be skrydžio bilieto į Turkmėnistaną, kuriuo jau rūpiniesi pats. Taigi, viena buvimo šalyje para atsiėjo du šimtus eurų žmogui. Į kainą įėjo pusryčiai ir dveji pietūs. Esant tokiems tarifams pižonais ilgai neapsimetinėjome ir naudojant atmetimo principą, stengėmės savo kelionę kiek įmanoma sutrumpinti. Jei būtume vykę trise, trys paros šalyje žmogui kainuotų jau nebe 600, o 700 eurų. Akivaizdu, kad Turkmėnistanas per daug turistų nepageidauja ir nereikia stebėtis, kad jie šalyje skaičiuojami vienetais.
Panašumų tarp dviejų diktatūrų yra ir daugiau. Prie smulkesnių dar prieisime, o dabar, kad nesiblaškytume chaotiškai, pasižiūrėkime kas per paukštis tas Turkmėnistanas ir iš kur jis išdygęs.
Man nuo pat mažens patiko geografija, valstybės ir jų sostinės, todėl dar būdamas mažametis, galėjau neužsikirsdamas išvardinti visas sovietinės tėvynės respublikas ir jų sostines. Turkmėnijos SSR man jau tada atrodė kažkoks keistas darinys, bet taip tikriausiai tebuvo dėl raidžių sąskambio.
Per giminės balius labai mėgau klausytis įkaušusių dėdžių pasakojimų apie nuotykius tarnaujant sovietinėje armijoje, kuriuose buvo istorijų apie įvairių tautybių armijos draugus. Atsiprašau iš anksto visų, kuriuos dėdės Kęsto žodžiais įžeisiu, bet jis teigė, kad iš visų sovietinių tautybių, turkmėnai jam pasirodė durniausi. Taip ir pasakė – „durniausi“. Pamenu, tada labai juokiausi ir vaizduotėje nusipiešiau buko turkmėno įvaizdį.
Ilgainiui šitą dėdės pasakymą pamiršau, tačiau organizuojant kelionę į Turkmėnistaną jis man išlindo iš atminties taip ryškiai kaip niekada. Ir deja, jo išmesti iš galvos taip ir nebepavyko, todėl į Turkmėnistaną jau vykau su tam tikru išankstiniu nusiteikimu.
Ilgą laiką Turkmėnistanas buvo skurdi ir neišsivysčiusi teritorija, o sostinė Ašchabadas tiesiog mažas miestelis dykumoje. Sovietmetis turkmėnams suteikė civilizacijos, daugiau išsilavinimo ir progų nuvykti į Maskvą ar prie Baltijos jūros.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, valdžią šalyje išsaugojo šalies komunistų lyderis Saparmuratas Nijazovas. Jis greitai susidorojo su opozicija ir sutelkęs savo rankose neribotą valdžią, ėmė gyventi kaip pridera. Tai jis stengdamasis apsaugoti savo valdžią, pavertė savo šalį viena uždariausių pasaulyje ir sukūrė didžiulį represinį ir sekimo aparatą, įskaitant ir interneto kontrolę. Jis labai stengėsi apsaugoti piliečius nuo vakarų įtakos. Su rusais stengėsi per daug nesipykti, tačiau įvesdamas vienos pilietybės įstatymą su priverstiniu turkmėnų kalbos mokėjimu, privertė daug rusų tyliai išvykti iš šalies.
Jis paskelbė savo šalies neutralitetą, kas padėjo Turkmėnistanui išvengti ginkluotų konfliktų su kaimynėmis. Labai realu, kad tuos konfliktus Turkmėnistanas būtų pralaimėjęs, nes šalyje yra tik vos daugiau nei penki milijonai gyventojų kai, pavyzdžiui, kaimyniniame Uzbekistane jų yra šešiskart daugiau.
Nijazovas pasivadino Turkmėnbaši, kas reiškia visų turkmėnų tėvą. Sausio mėnesį jis taip pat pervadino į Turkmėnbaši. Krasnovodsko miestas ant Kaspijos jūros kranto buvo irgi pavadintas Turkmėnbaši. Kalba, kad diktatorius buvęs labai kuklus ir visos tos pompastikos nepageidavęs, bet kadangi žmonės labai jo prašę, tai jis kilniai nusileidęs. Todėl dar jam gyvam esant visur kabojo jo portretai, jam buvo statomi paminklai ir jo vardu pavadinamos gatvės.
Prikūrė jis vienų už kitus durnesnių draudimų. Buvo uždrausti ilgi plaukai, video žaidimai, auksiniai dantys ir kiti dalykai. Turkmėnai griausmingais aplodismentais sutikdavo kiekvieną tokį draudimą. Be to, jis rašė knygas ir buvo visų galų meistras. Po mirties jis buvo paskelbtas „Amžinuoju prezidentu“.
Nijazovas nusprendė, kad šalies sostinė turi būti ne nudrožta skylė, o reprezentatyvus ateities miestas ir ėmė statyti naująjį – aukso dulkėmis ir baltu marmuru grįstą Ašchabadą su įvairiais fantastiniais objektais, tokiais kaip slidinėjimo trasos su pingvinais dykumoje ir panašiais kliedesiais. Ne visus šiuos planus pavyko įgyvendinti, bet iš esmės, netvarkos ir karščio nualintą ir beveik niekada lietaus nematantį sovietinį miestelį jis pavertė futuristiniu žaliuojančiu pavasario miestu. Bepigu jam buvo tai daryti, nes šalis valdo tokias milžiniškas naftos ir dujų atsargas, kad turbūt galėtų debesis pasikinkyti, jei tik norėtų.
Čia yra didžiausias skirtumas nuo Šiaurės Korėjos, kuri yra skurdi šalis, o Turkmėnistanas – baisiai turtinga. Deja, jos turtai priklauso tik labai siauram žmonių sluoksniui, kai paprasti žmonės gyvena gana skurdžiai. O vaikštant po futuristinį, bet apmirusį Ašchabadą jautiesi ne pakylėtai, o labiau keistai nejaukiai. Ir labiau ne ateityje, o vakarykštėje dienoje esantis. Apie tai ir apie visą kelionę į šią iš normalaus Dievo atimtą šalį – kitoje pasakojimo dalyje.
