Maroke esu buvus kelis kartus anksčiau. Pirmą kartą per Atlaso kalnus keliavau automobiliu su draugų kompanija 2010 metais, antrą kartą - prieš keletą metų dviese kelioniniu motociklu. Pirmą kartą vienintelė kelionės problema buvo blakės Marakešo viešbutyje, antrą kartą – pradurta motociklo padanga, kurią iškart sutaisė tame pačiame kaime.
Dėl marokiečių elgesio nebuvo iškilę jokių problemų, tik stebėjausi, kad jie nebendrauja su manimi, o kreipiasi tik į šalia esantį vyrą. Vėliau man buvo paaiškinta, kad tai nėra nepagarba man, o atvirkščiai – pagarba vyrui ir man.
Bet šį kartą į Maroką atvažiavau per Ispaniją nuo Barselonos iki kelto į Maroką Tarifoje enduro tipo motociklu Honda CRF250, kuriuo važiuoju prastais keliukais per kalnus, molį, smėlį, akmenis. Jau Ispanijos kalnuose supratau, kad bekele važiuoti vienai nebuvo labai protingas sumanymas, nes tiesiog apsukinėdama motociklą sugebėjau taip parkristi, kad susitrenkiau galvą.
Net būdama su šalmu ir pajutus, kad alpstu, turėjau pati save nuvežti iki ligoninės su ta pačia ištikima Honda. Tą kartą nieko nenutiko, peršvietė, sulašino keletą lašelinių ir paleido, tik patarė kitą dieną dar nevairuoti motociklo, kas man nelabai pavyko. Bet išvadas pasidariau.
Jeigu noriu važiuoti bekele, reikia bendrakeleivio patinka man tai ar ne. Todėl į Maroką persikėlėme kartu su lenku Luku, kuris važiavo tokio pat tipo Yamaha ir panašiu tempu. Dviese važiavome sudėtingesnėmis trasomis ir drąsiau. O dėl ramaus bendrakeleivio charakterio net nesipykome. Deja, mūsų kelionės trukmė nesutapo ir Lukas pasuko namo anksčiau, o aš nusprendžiau važiuoti iki galo – iki Sacharos smėlynų.
Važiavau per visą Maroką iš viršaus į apačią – iš kelto Tanžyre, pro mėlynąjį Šefšaueną, per kalnus, palei rytinę pakrantę, kur tik žvejų miesteliai, pro Fesą, pro Tazekos nacionalinį parką, per keistąjį slidėjimo kurortą Ifraną, per snieguotas kalnų viršukalnes, Jbel Bou Iblane kalnų perėją, pro Todra Gorges kanjonus. Pro Marsą primenančius kraterius, kur dabar vyksta roboto bandymai prieš leidžiant jį į kosmosą ir iki Sacharos smėlynų – Merzouga, kur vyksta treniruotės ir varžybos su motociklais smėlyje prieš Dakarą.
Keliaudama viena rinkausi ne tokius sudėtingus maršrutus, nebent turėjau rekomendacijas, kur galima pravažiuoti. Taigi, pirma išvada dėl saugumo – važiuodama viena tiesiog renkiesi techniškai mažiau iššūkių keliančias trasas ir išvis važiuoji ramiau ir atsargiau. Antra išvada susijusi su nakvyne ir „viena mergina Maroke” tema.
Laikausi taisyklės nevažiuoti naktį, kas visai nesudėtinga, nes saulei nusileidus gruodžio mėnesį Maroke pasidaro šalta ir jokio malonumo važiuoti motociklu nelieka, tik noras sukandus dantis pasiekti viešbutį. Viešbučius renkuosi daugiau mažiau padorius booking.com svetainėje ir greitai peržiūriu bent keletą atsiliepimų. Problema ta, kad aš nemėgstu miestų. Ir žmonių.
Man patinka viešbučiai kalnuose, prie jūros ne kurorte, laukuose, miškuose. Europoje tai išvis geriausia nameliai kalnuose su židiniu. Arba palapinė. Bet Maroke teko pakoreguoti savo kriterijus.
Vieną vakarą atvažiavau į pasirinktą viešbutį jau sutemus, už miesto, laukuose, didžiulė aptverta teritorija, pats viešbutis nedidelis, labai gražus, su restoranu ir lauko baseinu, kurį saugo paauksuoti liūtai. Be to, buvo paminėta, kad yra SPA ir masažai. Ir visas kiemas Hondai saugiai per naktį stovėti.
Atėjau, du vaikinai registratūroje buvo mandagūs, iš karto sumažino kainą už dvivietį kambarį, nes aš viena, man viskas tiko ir patiko, iš karto užsisakiau dar ir vakarienę ir nugaros masažą papildomai (nes nugarą po motociklo su visais daiktais baisiai skaudėjo). Ir tik eidama į kambarį supratau, kad ko gero šitam gražiame viešbutyje aš vienintelis svečias šią naktį. Bet Ispanijoje irgi taip buvo ir man visai patiko turėti vilą sau vienai. Tada vaikinai atėjo paklausti pirma vakarienė ar masažas.
Tada ir kilo mintis, kad jie ir darys man tą masažą. Kas irgi ne problema, Lietuvoje man nėra skirtumo moteris ar vyras man masažuoja nugarą. Viskas gerai. Nuėjau į SPA, nusirengiau iki pusės, vienas iš vaikinų pradėjo pilti ant manęs aliejų ir tada iškart man pasidarė aišku, kad masažo tai jis tikrai nemoka daryti. Na bet aš mandagi, pagulėsiu, vis geriau toks nugaros paminkymas negu nieko. Bet neužilgo nuo nugaros perėjom prie kojų, vėl prie nugaros, nepraleidžiant ir kitų mano kūno dalių. Ilgokai dar ramiai gulėjau ir galvojau kada tai dar galima vadinti masažu. Kai man atrodė, kad čia jau daugiau, o daugiau aš nenoriu, atsistojau, susirinkau drabužius ir norėjau išeiti.
Vaikinas jau nusirengęs iki pusės, siūlė dar į vonią eiti praustis, į hamamą ir pan. Padėkojau dar kartą, išėjau, nuėjau į kambarį, užsirakinau ir galvojau, ką daryti. Tai buvo pirmas kartas, kai aš suvokiau, kad nesuprantu jų mąstymo ir kuo toks atstūmimas gali baigtis. Gal įpykęs ir turėdamas visus viešbučio raktus ateis naktį ir perpjaus man gerklę?
Norėjosi sėsti ant Hondos ir lėkti į kitą viešbutį, bet gal net neatidarys man vartų ir tik dar labiau juos įsiutinsiu? Niekas aišku man nieko neperpjovė, čia tik nerimo fantazijos buvo, bet jaučiausi kaip spąstuose viena tam viešbutyje. Žinau, kad Maroke labai griežtos bausmės už bet kokią žalą turistui, bet galbūt ne visuomet mąstoma apie pasekmes? Juk aš nepažįstu jų kultūros.
Po tokių naktų, atrodo, nebesinorės važiuoti vienai, bet jau kitą dieną važiuodama į smėlynus sustojau paskutinėje degalinėje prieš Sacharą ir sutikau joje visą grupę prancūzų ir ispanų su krosiniais motociklais, nusiėmiau šalmą ir kai jie suprato, kad sutiko merginą, keliaujančią dykumomis vieną, tokiu pat motociklu neatsigyniau klausimų, kvietimų prisijungti prie jų kompanijos, važiuoti kartu, apsistoti viename viešbutyje ir t.t.
Tačiau tą vakarą aš nuvažiavau kur planavau – ant Sacharos smėlio. Smėlyje vietiniai marokiečiai suteikė man nemažai pagalbos, kartu, žinoma, sulaukiau ir kvietimų važiuoti drauge stebėti saulėlydžio bei nakvoti jų viešbutyje. Mandagiai atsisakiau, išsikapsčiau iš smėlio, sėdau ant Hondos ir nuvažiavau į miestelį pas prancūzus ir ispanus. Taip susipažinau su dabar Dakare važiuojančiais sportininkais legendomis, 17 metų važiavusiais Dakare iki pat antros vietos, ir kitų ekstremalių sporto šakų pasaulio čempionais.
Kitą dieną, žinoma, nevažiavau kartu su ekstremalais, nes būčiau tik rakštis vienoje vietoje su savo tempais, bet gavau nuorodas, kurias trasas galima įveikti mano motociklu ir jas įveikiau. Viena.
Viena turi labai gerai viską apgalvoti, kad nepakliūti į neaiškias situacijas. Sustoji degalinėje, kur aplink nieko nėra, ir ateina kažkoks apsinešęs marokietis pripilti tau kuro ir vėl kažkur kviečiasi - tikrai nejauku. Todėl kurą visuomet reikia skaičiuoti, kad užtektų iki kito miesto. Nevažiuoti naktį, nenakvoti tuščiuose viešbučiuose, nenakvoti palapinėse (amžinąjį atilsį merginoms), galiausiai per daug nesišypsoti, neflirtuoti, nesileisti į ilgas kalbas, nesupykdyti, neįžeisti, neprovokuoti.
Aš važiuoju su pilna motoapranga, su apsaugom, su motobatais, su šalmu, pirštinėmis, visa dulkina, neatrodau labai seksualiai, nesielgiu provokuojamai, labai konkrečiai ir paprastai sakau ko man reikia ir kiek už tai mokėsiu. Tokia mano strategija. Nesu užsispyrusi keliauti būtinai viena, mielai važiuoju su kompanija, bet tik keliaudama viena iš tikrųjų galiu važiuoti kur ir kada noriu, ir bendrauti kada ir su kuo noriu. Taip patiriu visai kitus įspūdžius. Dažniausiai teigiamus.
Autorės keliones galite sekti Instagram'e
