Netgi populiariausiuose storuose turistiniuose Italijos žinynuose apie Eolo salas visai nerašoma arba užsimenama vos vienu kitu sakiniu. Kad suklaidintų dar labiau, kai kurių šalių gyventojai, pavyzdžiui, vokiečiai, Eolo salas vadina Lipario salomis. O ir patys salos gyventojai džiaugiasi, kad Eolo salos laikosi nuošaliai nuo perkrautų turistinių maršrutų ir sugeba išlaikyti kampelius, kurie mažai pakito nuo tų laikų, kai juose lankėsi Homero Odisėjas.

Masinis turizmas Eolo salų nepasiekė ir, matyt, artimiausiu metu nepasieks. Į jas nesikėsina nei mažų, nei didelių kainų avialinijos, nes čia nėra oro uostų. Ką ten uostų – siaurutėmis mažesnių salelių gatvelėmis tepravažiuoja miniatiūriniai, žaisliukus primenantys taksi automobiliukai. O Alikudijos saloje net ir tų mažylių nėra, nes nėra ir gatvių: stačiais laiptais įkalnėn iš kelto atgabentus krovinius gabena asiliukai.

Didžiąsias Eolo salas kartą per savaitę aplanko iš Neapolio atplaukiantis keltas. Kasdien į jas plaukia laivai iš Sicilijos Milazzo uosto, tačiau turistams jį pasiekti nėra lengva – nuo geležinkelio stoties iki uosto penketas kilometrų. Autobusų nėra, todėl taksi vairuotojai tuo naudojasi ir už paslaugą paprašo daugiau negu kainuoja iki Milazzo atvažiuoti traukiniu per pusę Sicilijos. Todėl kuprinėmis apsikarstę turistai pasikliauja savo kojomis ir žingsniuoja iki uosto pėsčiomis.

Eolo salos

Artimiausia nuo Sicilijos – Volkano sala. Su ja juokauti neverta: kaip senovėje rašė Homeras, saloje gyvenęs vėjų dievas Eolas nubaudė jo nepaklausiusius Odisėjo bendražygius ir sukėlė galingą audrą, kuri nubloškė laivą tolyn nuo gimtosios Itakos. Nors ugnikalnis laikomas jau užgesusiu, bet jis ginasi nuo jį atakuojančių turistų ir šiandien: pukši smirdinčiais sieros garais, sutrupina į skutelius nutiestus takus ir laiptus, nuverčia tiltelius. Netgi ilgai murkdytis purvo baseine ugnikalnio papėdėje nepatartina, nes jis yra radioaktyvus.

Vos už kilometro nuo Volkano salos stūkso didžiausia salyno Lipari sala. Žaismingas ir spalvingas Lipari miestelio centras traukia turistus dieną ir naktį. Neįsivaizduoju, kaip jaučiasi jo pagrindinėje gatvelėje gyvenantys žmonės, kai vidurnaktį kas keli metrai išsidėstę ansambliukai griaudėja visu balsu, stengdamiesi perrėkti vienas kitą. Todėl sėdu į autobusą, vežantį salos gilumon. O ten net akį veria visomis spalvomis žėrintis laukinių gėlių ornamentas. Tokio grožio neteko matyti net žydinčiais gėlių kilimais besididžiuojančioje Sardinijoje.

Eolo salos

Ne mažiau spalvingos ir Lipario uolos. Tris kartus apiplaukiau salą ir didesniais laiveliais, ir vos šešetą žmonių talpinančia valtimi, ir vis atrasdavau naujų nepakartojamų piešinių. Tokių uolų formų ir atspalvių žaismo neteko matyti nė vienoje kitoje Viduržemio jūros saloje. Atrodo, kad užtenka tik įrėminti gabalėlį uolų raizginio, ir pačios gamtos sukurtą paveikslą jau galima kabinti ant sienos.

Alikudi ir Filikudi salelės labiausiai nutolusios nuo didžiosios Lipari salos, todėl dažniausiai turistų aplenkiamos ir pamirštamos. Net ekskursijos jas pasiekia rečiausiai. Tačiau dėl to jos netampa mažiau įdomios ir žavios. Statūs Alikudijos laipteliai tartum kviečia lipti vis aukščiau ir gėrėtis ne tik pačia salele, bet ir atsiveriančia viso salyno panorama. Miniatiūriniuose sodeliuose vaismedžių šakos linksta nuo vaisių, rožių krūmai svaigina savo aromatu.

Eolo salos

Belieka gėrėtis, kaip likę salos gyventojai myli savo žemės lopinėlį, nes dauguma jų dėl sunkių gyvenimo sąlygų seniai jau emigravo į tolimus kraštus. Sodeliai dažniausiai apsupti vielos tinklo tvoromis, bet ir jos kartais neapsaugo nuo turistų. Su siaubu stebėjau, kaip į salą atplaukęs vokiečių pensininkų būrys nepraeidavo pro šalį, nenusiskynęs žiedelio ar jiems nematyto augalo šakelės. Net jų gidas vokietis įlindo į neaptvertą sodelį ir prisiplėšė glėbį dar žalių mandarinų, kuriuos jo turistai vos prakandę išmėtė į pašalius...

Eolo salos

Beveik ranka pasiekiama nuo Lipario stūkso Salinos sala. Žalia, aukštai kelianti savo užgesusių ugnikalnių viršūnes, Salinos sala yra pati derlingiausia salyne. Į ją pats Cezaris siųsdavo laivus tam, kad pargabentų saloje gaminamo vyno. Šiandien čia tikras rojus žygeiviams. Dauguma įvairaus amžiaus turistų čionai atvyksta tam, kad pasivaikščiotų miškų takais, užliptų į 962 metrų aukščio Foussa dei Felci kalną, kuris yra aukštesnis už garsųjį Strombolį.

Eolo salos

Na, o apie Strombolį yra girdėję visi, kurie bent kiek domisi ugnikalniais arba skaitė Žiulio Verno knygas. Iki pat ugnikalnio kraterio nelipau – man užteko tik priartėti prie juodos lavos šlaito ir išgirsti galingą griaudėjimą iš pat žemės gelmių, kuris baigėsi milžino atsidūsėjimu ir dangun išmestu baltų dūmų kamuoliu. Ugnies liežuvių dienos metu nesimato, todėl teko vakare išplaukti turistiniu laiveliu ir laukti, kol sutems. Temstant jūra pašiurpo, bangos laivelį mėtė lyg šapelį. Lyg tyčia nebuvau pasiėmusi imbiero, kuris visada padėdavo nuo užsupimo jūroje. Nebuvo kitos išeities – teko laukti sutemų kartu su trimis dešimtimis turistų, kurie nuo žvarbaus vėjo gynėsi vyno degustacija. Gal vynas, o gal nerimastingas laukimas įaudrino bendrakeleivius, kurie vis ragino Strombolį: „Nagi, varyk, varyk!“, „Stromboli, pasipurtyk!“

Pagaliau! Strombolis pasipurtė ir dangų nušvietė raudonos liepsnos pliūpsnis. Įamžinti jo nepavyko, nors turėjau pasiėmusi tam tinkamą fotoaparatą: prieš pat mane sužibo trys dešimtys mobiliųjų telefonų, kurių šviesa nustelbė ilgai lauktą gamtos šventę. Senuką Strombolį nugalėjo populiarūs šiandienos žaisliukai…

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt