Tačiau oro uosto terminalas nedidelis, jaukus, pakankamai tvarkingas. Kadangi skrydžių aptarnaujama nedaug, tai visiška priešingybė kiniškajam skruzdėlynui.
Beje, Mongolijoje yra net trys vietinio kapitalo oro vežėjai, valdantys 12 orlaivių. Kaip tau, Lietuva?
Minimalios pasienio procedūros ir mūsų kojos jau lietė vienos rečiausiai Žemėje apgyvendintų valstybių žemę. Va čia tai laisvė!
Taip jau sutapo, kad vos kelias dienas prieš išvažiuojant į Mongoliją man į rankas pateko Freedom House sudarytas pasaulio žemėlapis su nesudėtinga legenda. Šalys suskirstytos į tris kategorijas: laisvos, tam tikra dalimi laisvos ir nelaisvos. Kadangi mintys prieš kelionę vis sukosi apie Mongoliją ir apie tai, ką ten pamatysiu, tai kiek nustebino, jog šalis žemėlapyje buvo nuspalvinta žaliai ir apsupta violetinių šalių. Tai reiškė, kad važiuoju į laisvą tarp nelaisvų. Kelionės metu tą žemėlapį teko prisiminti ne vieną kartą ir konstatuoti, kad jo sudarytojai yra velniškai teisūs.
Vos tik pasirodėme aikštėje priešais oro uostą, pribėgęs vaikinukas mitriai užsimetė vieną iš mūsų kuprinių ant pečių ir netrukus buvome susodinti šio vietinio „važnyčiotojo“ vežėčiose. Keistose vežėčiose, pasakyčiau. Jos nebuvo pritaikytos didelei kompanijai ir man asmeniškai kuprinę teko vežtis ant kelių – ji tiesiog netilpo bagažinėje. Koks tai buvo automobilis? Ogi pabandykit atspėti iš trijų kartų. Deja, man labai gaila, bet visi jūsų spėjimai neteisingi. Atsakymas – Toyota Prius.
Mūsų iš anksto užsisakytas viešbutukas Mongolijos stepė konfliktavo su savo pavadinimu. Jis nė iš tolo nepriminė erdvios stepės – tai buvo ankštas lovų prigrūstas keliasdešimt metų skaičiuojantis sovietinio stiliaus butas miesto centre. Vis tik tai buvo nelyginant ramybės oazė, kurioje atsidūrėme po kiniškojo knibždėlyno.
Pakeitę dar Lenkijoje apsimautas kojines, nuprausę dulkes ir bent po pusvalandį išbandę margais raštais puoštas mongoliškas lovas išėjome pasidairyti į miestą.
Netoli naujųjų mūsų namų stovėjo didelis, sovietines universalines parduotuves primenantis prekybos centras. Tokius mongolai vadina skambiu amerikietiškus laukinius vakarus primenančiu pavadinimu – Department store. Vėliau pastebėjau, kad mongolai apskritai nemažai laisvą ir erdvų gyvenimo būdą aprašančių sąvokų yra perėmę iš amerikiečių.
Universalinėje parduotuvėje radome visko, ko mums reikėjo – ir valiutos keityklą, ir maisto parduotuvę, savo asortimentu toli lenkiančią lenkiškąsias sandėlio tipo Biedronkas, ir kvapnius geros mėsos kepsnelius ruošiančias užeigėles.
Valiutos keitykla stebino savo darbo principų paprastumu – kursas toks, koks parašytas informacinėje lentoje: jokių aptarnavimo, komisinių ir turistinių mokesčių – taip, kaip Gedimino prospekte 1994-aisiais. Mongolų tugrikai, iš kurių mes nežinodami mėgstame pasišaipyti, ne tokie jau ir silpni – euras 1770 tugrikų. Populiariausi banknotai yra 10000 ir 20000 tugrikų, tai iškeisti 100 dolerių nepavirsta vos panešamu vietinių kupiūrų kalnu, netelpančiu normaliose keturiose vyriškų kelnių kišenėse. Ir nors metinė infliacija Mongolijoje jau kelis metus svyruoja ties 6 proc. riba, tie tugrikai tikrai yra geriau nei kokie nors buvę baltarusių „zuikiai“, Irano rialai ar uzbekiški somai.
Nors buvo vėloka, judesio mieste netrūko. Restoranėliuose kepamos mėsos kvapas erzino mūsų uosles, todėl netrukus išbandėme vietinę gastronomiją. Nors meniu nebuvo itin platus, tačiau pasirinktu maistu nenusivylėme – mėsytė buvo tikrai puiki: šiuo klausimu visos ketveriukės nuomonė kategoriškai sutapo.
Prieš užmigdami dar „patikrinome“ pagrindinę miesto gatvę. Ji per pusvalandį mus nustebino du kartus – pirma, plačiausioje jos vietoje radome paminklą Bitlams, o paėję kiek toliau išvydome naktinį mados šou.
Pirkdami pusryčius rytdienai bei vytintą arklieną vakariniams užkandžiams, atkreipėme dėmesį, kad alkoholio pardavimas Mongolijoje yra griežtai reglamentuotas – nuo 21 valandos jis neparduodamas, o tam tikromis savaitės dienomis jų įsigyti taip pat neįmanoma – lentynos tiesiog uždengiamos specialiomis užuolaidomis. Šios taisyklės itin griežtai paisoma net atokiausiuose kaimuose.
Kitą dieną paskyrėme Ulan Batoro tyrinėjimams. Turėjome aplankyti svarbiausią šiandieninį budistų vienuolyną mieste – Gandantegčinleną, centrinę miesto dalį, o vakare – susitikti su Munchu, kuris mums buvo pažadėjęs išnuomoti Landcruiser'į: ryt mūsų laukė savarankiškos kelionės į Mongolijos gilumą pradžia.
Klajoklių mongolų sostinė Ulan Batoras buvo įkurta 1639 metais kaip Örgöö vienuolynas. Tuo metu vienuolynas buvo jurtų sankaupa. Negana to, vienuolynas keisdavo savo vietą – jurtas buvo lengva perkelti. Pastovią vietą miestas „atrado“ tik vėliau, kai gyvenvietė prie vienuolyno išsiplėtė ir pamažu nustojo migruoti.
Šiuo metu Ulan Batoro gyventojų skaičius itin sparčiai didėja: jei 2000 metais mieste gyveno 760 tūkst. žmonių, tai per pirmąjį naujojo tūkstantmečio dešimtmetį gyventojų padaugėjo 50 proc., o šiuo metu mieste gyvena apie 1,4 mln. gyventojų – tai net 45 proc. visų šalies žmonių.
Taip, kaip amerikiečiai savo miestų pavadinimus mėgsta trumpinti į NY, LA ir panašiai, tai mongolai Ulan Batorą trumpina irgi – UB.
Ekologinė situacija Mongolijos sostinėje yra sudėtinga, nes stipriai išaugus gyventojų skaičiui, infrastruktūra nespėjo staigiai prisitaikyti prie pokyčių. Žiemomis šalčiausioje pasaulio sostinėje būna baisus smogas, nes miestas šildomas anglimis kūrenamomis elektrinėmis.
Plastiko įpakavimai miestui ir šaliai atnešė daug žalos, nes nėra efektyvios šiukšlių perdirbimo sistemos. Didelė miesto dalis neturi centralizuotos kanalizacijos.
Prieš 10 metų prasidėjus iškasenų krizei, užsienietiškas finansavimo bumas nuslūgo, o mieste liko daug nebaigtų statyti pastatų. Kokybiškai statyti mongolai taip ir neišmoko: sudėtingesnius pastatus ir inžinerinius objektus dažniausiai stato turkai.
Pakeliui į Gandantegčinleną (jei dar nenusilaužėte liežuvio, tai lietuviškai jis turėtų vadintis „Tobulo Džiaugsmo Puikioji vieta“ ar kažkaip panašiai), atkreipėme dėmesį, jog miestas – tai ne Roma ar Paryžius su savo iščiustytais bulvarais. Dviejų žmonių ūgio medeliais apsodinta gatvė, vedanti vienuolyno link, išdidžiai vadinama Zanabazaro alėja. Žolė nei alėjoje, nei kitose viešose erdvėse nešienaujama. Spėjome, kad čia, matyt, labiau vertinamas natūralumas.
Zanabazaro alėjos centre radome mongolišką know how, leidžiantį tiltams ir kitiems inžineriniams statiniams išvengti įsimylėjėlių kabinamų spynų. Tai – širdies formos metalinis karkasas, ant kurio puikiai galima tokią spyną pakabinti.
Nors gatvėje buvo karšta, tačiau tai nealino – oras sausas, kontinentinis, todėl jį „išgyventi“ nėra sunku.
Apskritai miestas sudarė keistoką įspūdį – kas yra buvojęs Rusijos gilumoje, nedideliuose socializmo epochos miesteliuose su to meto architektūriniais „šedevrais“, tas puikiai supras, apie ką kalbama. Tik visa tai „nuspalvinta“ vietiniu koloritu – reklamos skydais keistokais užrašais kirilica, stipriai besiskiriančia nuo rusiškosios, o specifiniu kvapu pradvisusių 3-5 aukštų namų pirmuose aukštuose įsikūrusios negudrios suvenyrų, audinių, pramoninių prekių ar maisto parduotuvėlės.
Rusai XX amžiuje Mongolijai ir mongolų visuomenei bei gyvensenai padarė nemažą įtaką – mokslinę, kultūrinę, politinę. Jei iki XX amžiaus pradžioje visa tauta buvo klajokliai, tai su rusų atėjimu dalis jų ėmė gyventi miestišką sėslų gyvenimą. Tačiau nomadiška tautos prigimtis niekur nedingo ir yra persmelkta pirmaprade laisve. Pabuvę kelias pirmas dienas Mongolijoje, pastebėjome, kad tai rami, taiki bendruomenė. Neteko girdėti, kad kas nors kalbėtų pakeltu tonu. Stebino ir kiti dalykai: eidami šaligatviu, mongolai nelinkę pasitraukti, vienas kitam užleisti kelią. Nepasislinks jie ir ant suoliuko kitam žmogui šalia prisėdus. Turbūt todėl, kad filosofija čia tokia: „vietos užteks visiems“. Spėju, kad tuo pačiu požiūriu vadovaujasi ir nepraleisdami pėsčiųjų perėjose.
Ulan Batore retai pamatysi policininką, o provincijoje – dar rečiau. Policija dažniausiai užsiima tik eismo reguliavimu, todėl nekrinta į akis ir leidžia jaustis jaukiai ir laisvai.
Naujų ir aukštų pastatų Ulan Batore nedaug, dauguma susikoncentravę miesto centre, tuo tarpu miesto pakraščiuose – jurtų ir medinių lūšnų rajonai, gatvės be asfalto dangos, o namai neprijungti prie kanalizacijos. Radome gatvę, kuria einant XXI amžius matomas vienoje pusėje, o XIX – kitoje: taip ryškiai skiriasi miesto kvartalai.
Gandantegčinleno vienuolynas pasižymi tokia pačia mongoliška tvarka, kuri būdinga ir visam Ulan Batorui – nešienauta, specifinis kvapas, chaotiški šaligatviai ir praėjimai. Tačiau akį yra kur paganyti – vienuolyno kulto pastatai žavi savo formomis ir dekoru. Ko, beje, nepasakysi apie šalia vienuolyno esančių religinių akademijų pastatus – juose aiškiai įspaustas sovietinės architektūros veidas.
Gandano (taip vadinamas sutrumpintai) vienuolyno istorija prasidėjo 1809 metais. Iki 1913 metų vienuolyne buvo pastatytos kelios šventyklos, o 1913 metais buvo pastatyta svarbiausia – Avalokitešvaros – šventykla. Joje stovi 26,5 aukščio Avalokitešvaros statula. Pati statula, dedikuota vienai svarbiausių moderniųjų laikų Mongolijos istorinei figūrai – Bogd Chanui, gyvenusiam 1869-1924 metais. Buvo tikima, kad Bogd Chanas pats įsikūnijo į Budą. Avalokitešvaros šventykloje be impozantiškosios skulptūros galima rasti daugybę mažų dievą Amitabhą vaizduojančių lėlių, išrikiuotų lentynėlėse aplink pagrindinę skulptūrą.
Nors 1930 metais komunistinėje Mongolijoje imtasi žiaurių represijų prieš budizmą ir lamas (vien tik 1930-1938 m. laikotarpiu jų nužudyta apie 15000), o 900 budistų vienuolynų visoje šalyje buvo apgriauti, nusiaubti arba uždaryti, Gandano vienuolynas nukentėjo palyginti nestipriai.
Tiesa, sovietų kariuomenė 1938 metais pradangino varinę Avalokitešvaros statulą. Jame išliko budistų biblioteka, religinių mokyklų pastatai, šventyklos. Gandano vienuolynas sovietmečiu buvo ta vieta, kur saugota mongolų kultūra, religinė mintis. 1970 metais vienuolyno teritorijoje buvo pastatytas Mongolijos Budistų universitetas, kuriame buvo derinamas klasikinis ir tradicinis švietimas. Bet tik 1990 metais, Mongolijai išsivadavus iš komunizmo, vienuolynas iš tikrųjų atgijo. Paauksuota ir pusbrangiais akmenimis išpuošta Avalokitešvaros statula suaukotomis lėšomis buvo atstatyta 1996-aisiais ir dabar yra vienas iš Mongolijos nacionalinių simbolių.
Šiuo metu Gandane gyvena apie 150 budistų vienuolių. Tai nėra daug: Mongolijoje vyraujantys Tibeto tradicijos budistai itin stipriai nukentėjo komunizmo laikotarpiu. Jei 1913 metais Mongolijoje buvo apie 100 000 budistų lamų ir vienuolių, tai 1990 jų tebuvo likę 110.
Beklaidžiojant po vienuolyną ir besukiojant tibetietiškus maldos būgnelius, kurių eilėmis tradiciškai aprėminti visi mongoliški budistų vienuolynai, jį lyg simboliškai nuplovė liepos liūtis. Tuoj po jos vienuolyną tiesiog užplūdo puošnios vestuvininkų kompanijos. O vestuvės ir Mongolijoje yra vestuvės – balti džipai, ilgos suknios ir raudonos peteliškės.
Skurdžia gatvele per kalnus leisdamiesi nuo Gandano kalvos link miesto centro, galėjome iš arčiau susipažinti su vietiniu gyvenimo būdu: aukštomis tvoros, atliekomis, kurių vienintelė teisėta vieta – gatvėje, pozityviai nusiteikusiais girtuokliais ir jurtomis.
Centre išstudijavome mongoliškų suvenyrų klasiką – dambrelius, vilko dantų pakabukus, vietinių meistrų darbo sidabrinius indus, durklus ir kardus, kašmyro šalius, odinę galanteriją – krepšius, raktines, pirštines, jakų ir kupranugarių vilnos kojines ir kitus niekučius. Šių daiktų asortimentas tikrai didelis, o patys daiktai – kokybiški. Tiesa, perkant mongoliškais motyvais puoštus suvenyrus būtina gerai juos apžiūrėti: mongolai nevengia tradicinėje puošyboje vartoti saulę simbolizuojančias svastikas.
Erdvioje centrinėje Suchbataro aikštėje pajutome mongolišką didybę: pagrindinio aikštės akcento – Čingischano – skulptūra Vyriausybės rūmų ansamblyje aiškiai dominavo.
Tačiau taip ir liko ne iki galo aišku – kodėl nesiryžtama aikštę pavadinti Čingischano vardu? Gal todėl, kad nėra kur padėti „raudonojo“ didvyrio Suchbataro skulptūrą, stovinčią aikštės centre? Vėliau sužinojau, kad mongolų istoriografija Suchbatarą traktuoja panašiai, kaip kad dalis lietuvių Sniečkų: taip, jis bendradarbiavo su bolševikais, bet neva gelbėjo šalį nuo dar didesnių negandų. Beje, pats Suchbataras – įdomi figūra. Vienuolis, bet kartu ir revoliucionierius. Revoliucionierius, bet miręs anksti. Tokia gyvenimo trajektorija kelia įdomių minčių...
Klajodami Ulan Batoro gatvėmis padarėme dar vieną netikėtą atradimą: netoli miesto vidurio puikavosi visiškai naujas prekybos centras, o jo itin modernus interjeras priminė aukščiausios prabos galeriją. Tiesą sakant, norėjosi sau skaudžiai įgnybti ir pasitikrinti, ar esame Mongolijoje: sunku patikėti, jog tai matome savo akimis, nes su lietuviškais praktiškais prekybos centrais ir jų spartietiškais interjerais lyginti nebuvo ko. Aišku, pirkėjų šiame centre ne itin gausu, bet jau vien pats tokio objekto buvimo faktas stipriai kontrastavo su lietuvišku Mongolijos įsivaizdavimu.
Vakariene mėgavomės Original Mongolian Grill House, besiskelbiančiame, jog veikia nuo 1206 metų. Nepaisant akivaizdžios melagystės, pati įstaiga buvo puiki. Čia veikia bufeto sistema, o karštą patiekalą susikomplektuoji pats: eini ratu ir susirenki žalius maisto produktus, kuriuos vėliau iškepa virtuvės šefas.
Aišku, mėsa vyrauja, bet pasirinkimas toks, kad nė viena mano aplankyta pasaulio valgymo įstaiga negali net iš tolo lygintis: vištiena, jautiena, aviena, kiauliena, kupranugariena, ožkiena ir jakiena. Ko dar gali norėti tikras mėsos mėgėjas? O kur dar šalti ir karšti užkandžiai, kuriuos gali rinktis iš plataus sąrašo? Tokie, kaip kepta avies galva, kurios mėsą nuo kaulų reikia nusikrapštyti pačiam? Arba mėsos gabalų pilna sriuba, virta į ją sudedant įkaitintus akmenis? Viską vainikavo arbata su pienu ir drožta vytinta jautiena. Kam to nepakako, buvo galima gausiai užlieti Čingischano alumi. Sakyčiau, kad tai buvo viena iš įsimintiniausių vakarienių mano gyvenime. Esu garantuotas – užeiga sudomintų ir patį Užkalnį.
Mongolišką virtuvę sąlygojo tautos klajokliškas gyvenimo būdas. Maiste itin daug mėsos ir mažai daržovių bei vaisių. Net meduoliai, pirkti pakelės parduotuvėlėje kvepia avimi. Juk sunku dirbti žemę ir prižiūrėti daržą, jei nuolat klajoji. Patys populiariausi patiekalai – chušuuras (a la čeburekai), buuzas (koldūnai), cuivanas (makaronai su mėsa ir šiek tiek daržovių), guriltai-šulas (avienos sriuba su didžiuliais mėsos gabalais), airagas (raugintas kumelės pienas).
Mongolai mėgsta gerti įvairias arbatas, bet pati populiariausia – surstelėjusi juoda arbata su pienu. Su kava Mongolijoje prasčiau – čia Nescafe karalystė ir tik kai kuriose Ulan Batoro knaipėse galima rasti tikros pupelių kavos.
Vakare susitikome su Munchu, kuris dar prieš pusę metų buvo pažadėjęs išnuomoti automobilį. Deja, jis mus stipriai nuvylė. Iš pasiūlyto Landcruiser'io pavarų dėžės varvėjo tepalas, neveikė kondicionierius, automobilis buvo „apautas“ nudilusiomis padangomis. Kaip alternatyva siūlytas keturiais ratais varomas Mitsubishi Delica irgi nebuvo puikus: nors salonas buvo tikrai be priekaištų, tačiau variklis „pulsavo“, o padangos nedemonstravo galimybių sėkmingai ropštis per akmenis ar kastis per smėlį. Nutarėme, kad rizikuoti negalime ir atsisakėme Muncho paslaugų. Jis pats pripažino, jog automobiliai tolimai kelionei nėra tinkamai paruošti ir nesispyriodamas grąžino sumokėtą užstatą.
Su viešbučio šeimininke Eigy sutarėme dėl kito automobilio. Tai buvo ta pati Mitsubishi Delica, tik priedo dar gavome ir mechaniką, kuris lydės mus kelionėje.
