aA
Istorija prasidėjo, kai vieną dieną mano brolis Vytautas skambtelėjo ir paklausė, ar tik neatėjo laikas Pietų Afrikos Respublikai. Dar neatėjo, užtikrintai atsakiau, žinodamas, kad lietuviams į šią šalį reikalingos vizos, kurių gavimas gali būti arba labai brangus, arba labai nepatogus galvosopis.
© Vaidas Mikaitis

Maniau, luktersim dar metus kitus ir vizų režimas bus atšauktas, nes beveik visų ES narių piliečiams vizų į PAR jau seniai nereikia. Tai, kad aš tai jau turiu lėktuvo bilietus, informavo Vytautas. Va tai tau, pagalvojau, koks aferistas. Teko ir man tuomet įsigyti lėktuvo bilietus ir pradėti užknisančią vizos gavimo procedūrą.

Užknisančią, nes vis dar nėra galimybės gauti vizą atvykimo oro uoste. Vis dar reikia surinkti krūvas dokumentų ir pristatyti juos į ambasadą. O dokumentai yra tokie: trijų mėnesių banko sąskaitos išrašas rodantis, kad turi pinigų, lėktuvo bilietų, viešbučių visam buvimo laikui PAR rezervacijos kopijos, draudimo polisas, netgi motyvacinis laiškas ir kiti. Galiausiai tą stirtą dokumentų, kartu su pasu bei voku su apmokėtu parsiuntimu atgal į Lietuvą reikia siųsti į PAR ambasadą Stokholme ir laukti, kol jie pasą su viza atsiųs atgal. Gerai, kad bent jau nebereikia pačiam vykti į ambasadą, ką vos prieš kelis metus dar reikėjo daryti.

Visa procedūra yra gana erzinanti. Ji tikrai atbaido daug lietuvių norinčių aplankyti PAR. Galvoju, ar čia afrikiečiai dar vis nepasitiki neturtingiausiomis ES narėmis, ar mūsų diplomatai kažkur “nedadirba“. Jei čia diplomatų darbo spragos, tai telekia akmuo į jų daržą.

Kitas akmuo telekia į vizas į PAR organizuojančių lietuviškų kelionių agentūrų lysves. Teoriškai jos už didelius pinigus dalį darbų gali padaryti už tave, bet visus dokumentus vis tiek turėsi surinkti pats. Agentūros tik pasirūpins siuntimu. Jautru, bet blogiausia tai, kad siuntimas yra lengviausias likęs darbas po visų jau atliktų. O akmuo skrieja todėl, kad įkainiai už šias paslaugas yra tiesiog per žiaurūs (114 Eur viza + 136 Eur siuntimas), nes grynos vizos kaina yra vos 30 eurų.

Jei tie įkainiai būtų bent perpus mažesni, gal ir būčiau susiviliojęs jų paslaugomis, tačiau kai pamačiau, kad jie yra daugiau nei pusė tiek kiek kainavo mano bilietai į PAR, pamaniau, kad galiu susitvarkyti ir pats. Apibendrinus skaičiais išėjo, kad darant keturias vizas vienos kaina –apie 50 eurų su siuntimu. Agentūroje tai būtų kainavę 150 eurų už vizos vienetą.

Kaip mano vienas draugas pasakytų – reikia leisti visiems uždirbti, bet atsiprašau, per keturis žmones palikti papildomai 400 eurų, jau daugokai. Ir dar už darbą, kurio didžiąją dalį vis tiek pats turi atlikti. Ne mano čia reikalas, aišku, kaip organizuoti biznį, bet va kažkaip atkreipiau dėmesį, kad gal kiek ir per brangios paslaugos.

Labiausiai išsivysčiusią Afrikos šalį norintys aplankyti lietuviai turėjo pereiti devynis pragaro ratus
© Vaidas Mikaitis

Atlikus visus namų darbus, pats vizos gavimas jau nebeužtrunka. Nors ambasadoje rašoma, kad viza pagaminama per dvi savaites, mums ją padarė per tris dienas. Rekomenduoju nusiuntus dokumentus, paskambinti jiems ir paklausti ar viskas gerai, ar visi sveiki.

Taigi, kai viza jau kišenėje, kliūčių aplankyti labiausiai išsivysčiusią Afrikos šalį jau nebelieka. Belieka daryti malonesnius darbus, tokius kaip maršruto ir norimų aplankyti vietų planavimas. Beje, siūlau nesijaudinti ir pirkti skrydžio bilietus į PAR nesibaiminant, kad galite negauti vizos. Ją tikrai gausite, jei tik nesate jau kažko prisidirbę PAR.

Pietų Afrikos Respublika yra didelė šalis, todėl turint ne gumines atostogas, padirbėti tikrai bus kur. Populiariausios ir labiausiai keliautojų nugultos šalies vietovės yra pakrantės teritorijos, pradedant nuo žymiausio šalies didmiesčio Keiptauno, kuris kartu su apylinkėmis pelnytai laikomas geriausiu šalies kampeliu, dėl ko daugiausia šalies lankytojų koncentruojasi ir atvyksta būtent čia. Netoliese yra ir žinomas Garden Route kelias su įspūdingiausias Afrikos gamtos kampeliais.

Tačiau mes pradėsime ne nuo Keiptauno. Mes iš Stokholmo per Miuncheną skrendame į kitą PAR didmiestį esantį šalies viduryje ir gana toli nuo populiariausių šalies vietų – Johanesburgą. Šis miestas geriausių PAR vietų sąrašuose ne tik nefigūruoja, bet netgi atvirkščiai – išsiskiria kaip vienas prasčiausių saugumo prasme. Bet ką jau daryti, kai pigesni lėktuvo bilietai buvo būtent į Johanesburgą, vietinių vadinama Joburgu.

Labiausiai išsivysčiusią Afrikos šalį norintys aplankyti lietuviai turėjo pereiti devynis pragaro ratus
© Vaidas Mikaitis

Pietų Afrikos Respublika yra labai įvairiaspalvė šalis. Savo istorija ir dabartine padėtimi ji ženkliai skiriasi nuo kitų Afrikos valstybių. Visų pirma tuo, kad ji yra moderni, gerai išsivysčiusi ekonomiškai ir jei ne tas nuolat pabrėžiamas šalies nesaugumo lygis, galėtų visai neblogai laikytis kažkur žemiau ES šalių vidurkio.

Šalis labai civilizuota, su puikiais keliais ir pernelyg nelendant į vietinių kasdienio gyvenimo niuansus, joje praktiškai galima apsieiti be grynųjų pinigų, nes visi atsiskaitymai gali būti padaryti banko kortele. Bet atkreipkite dėmesį į esminę detalę – nelendant į vietinių kasdieninį gyvenimą, tokį kaip važinėjimą viešuoju transportu, norą pasivaikščioti gatvėmis, kuriose negalima to daryti ar panašių nuotykių ieškojimą.

Dėl dar ne taip seniai vykusio apartheido (įvairių rasių žmonių gyvenimo skyriumi), dėl didelio mentalitetų ir socialinės padėties skirtumo, dėl siaubingo istorinio susiskaldymo tarp baltųjų ir juodųjų populiacijų, tačiau turbūt labiausiai dėl didžiulės turtinės diferenciacijos, šalis yra laikoma viena nesaugiausių pasaulyje. Joje yra tam tikros nerašytos saugumo taisyklės, kurių turi laikytis kiekvienas vaikštantis ta žeme, idant netaptų smurto auka. 



Labiausiai išsivysčiusią Afrikos šalį norintys aplankyti lietuviai turėjo pereiti devynis pragaro ratus
© Vaidas Mikaitis

Apmaudu pripažinti, kad didelius šansus ja tapti turi šalies svečiai, ypač baltą odos spalvą turintieji. Tai lengva paaiškinti – vietiniai labiau supranta kaip kokioje situacijoje elgtis, ko vengti ir ką daryti teisingai. Atvykėliai yra geriau matomi, žioplesni ir galimai turtingi, todėl yra lengvesnis grobis piktavaliams. Tam ruošdamasis, dar prieš atvykstant perskaičiau daugybę patarimų kaip elgtis šalyje ir pirmiausia Johanesburge, nes jis mums tapo vartais į PAR.

Johanesburgas laikomas ypatingai nesaugiu miestu, kurio nelanko turistai ir kurio daugumoje rajonų įskaitant ir miesto centrą nepatariama vaikščioti net dieną, o važiuojant pro juos rekomenduojama uždaryti automobilio langus ir užrakinti dureles.

Taigi, kol apsiprasite su aplinka, siūlau nevaidinti herojų – atskridus nusisamdykite „Uberį“ ir vykite į savo iš anksto užsakytą gyvenamą vietą. Teoriškai, traukinys vežantis iš oro uostą į miesto centrą yra saugus, tačiau išlipsite miesto centre esančioje stotyje, kurios rajono ypatingai patariama vengti. Todėl bent jau pradžioje siūlau nežioplinėti, o saugiai pasiekti gyvenamą vietą.

Labiausiai išsivysčiusią Afrikos šalį norintys aplankyti lietuviai turėjo pereiti devynis pragaro ratus
© Vaidas Mikaitis

„Uber“ paslaugos šalyje yra saugios ir patikimos, o automobilius daugiausia vairuoja atvykėliai iš gretimų valstybių, daugiausiai iš Zimbabvės. Ir apskritai „Uberis“ yra puikus dalykas, ypač užsienyje, nes visiškai užkerta galimybes vietiniams taksistams lupikauti. Tu tiesiog iš anksto matai kelionės kainą ir jautiesi užtikrintai, kad niekas tavęs neapmaus. Nenuostabu, kad šios paslaugos bene kiekvienos šalies taksistų yra sutinkamos ypač nesvetingai.

Kaip mums pasakojo iš oro uosto vežęs draugiškas ir linksmas atvykėlis iš Zimbabvės, vietiniai juodieji gyventojai nenori dirbti darbų, kuriuos jie laiko juodais. Jie geriau gaus, kad ir nedideles pašalpas iš valstybės, tačiau vairuotojais nedirbs. Žinant, kad šalyje yra didžiulis skurdo ir bedarbystės lygis, tai nemaloniai stebina, nes vietoj to, kad dirbtų ir uždirbtų, vietiniai ima pašalpas ir laisvu nuo nedarbo laiku eina į miestų centrų gatves trintis, medžioti žioplesnių praeivių.

Šis zimbabvietis mums taip patiko, kad pasiūlėme jam papildomą uždarbį – kitą dieną apvežioti mus po įdomiausias Johanesburgo vietas, kartu atliekant tiek gido, tiek apsaugininko vaidmenį.

Kaip sekėsi klajoti po Johanesburgą, gyventi aukšta tvora ir spygliuota viela su tekančia elektra apjuostoje vietoje bei kiti mažai viešinami ir ne visada „skanūs“ PAR niuansai – kitoje pasakojimo dalyje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(89 žmonės įvertino)
4.3483
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuviai aplankė išskirtinę Indijos vietą, kurioje streikai – kasdienybė: viskas dėl moterų (14)

Praleidę keturias dienas Alapuroje, pasidžiaugę „Backwaters“ ir pliažais, atšventę...

Tarp milžiniško miesto dangoraižių išlikęs kaimelis primena Šnipiškes (1)

Lankydamiesi Kvala Lumpūre pagalvojome, kad norėtųsi įsigyti kokį įdomesnį, mažiau turistinį...

Išskirtinis pasakojimas iš didžiausio Afrikos lūšnyno: žmonės čia pragyvena už 90 centų per dieną (336)

Išskirtinis ir sukrečiantis DELFI Kelionių ambasadoriaus Orijaus Gasanovo trijų dalių pasakojimas...

Įspėja planuojančius kelionę į Maroką: ši valstybė tikrai ne kiekvienam (44)

Norinčių pabėgti iš baltos žiemos į šiltuosius kraštus kasmet vis daugėja. Kol tolimieji...

Pasidalijo prieš kelionę į Niujorką atliktais namų darbais: ką būtina turėti, kad jus įleistų į JAV, ir ką ten nuveikti (78)

Niujorkas niekada nebuvo sąraše miestų, kuriuos norėčiau aplankyti, tačiau dabar yra sąraše...

Top naujienos

Lietuviai aplankė išskirtinę Indijos vietą, kurioje streikai – kasdienybė: viskas dėl moterų (14)

Praleidę keturias dienas Alapuroje, pasidžiaugę „Backwaters“ ir pliažais, atšventę...

Skurdas pagal norvegus: pinigų stoka besiskundžianti 50-metė norvegė laukia 1700 eurų pensijos (332)

51 m. norvegė Liv Iversen yra seniausio lėlių teatro pietvakarinėje Norvegijos pakrantėje...

Ivaškevičius: daug kartų norėjau atsisakyti šitos premijos (423)

Teikiant nacionalines kultūros ir meno premijas, prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį...

Globos namų darbuotoja nusprendė prabilti apie tai, kas vyksta už uždarų durų: situacija kelia nerimą (105)

Kylantys incidentai, psichologinės pagalbos trūkumas ir nekompetetingi darbuotojai – tokias...

Antrajame „Eurovizijos“ pusfinalyje – įtempta kova: netrukus paaiškės, kas pateks į finalą balsuokite (167)

Vasario 16-osios vakarą skamba antrasis nacionalinės „ Eurovizijos “ pusfinalis. Ši tiesioginė...

Kurtizanių amžius Paryžiuje: nuo slaptų bordelių iki šampano vonių ir „meilės kėdės“ (35)

Prieš kelis metus Paryžiaus Orsė muziejus (Musée d'Orsay) pirmą kartą surengė šokiruojančią...

Adomaitis galimybes finale vertina vienodai, Maksvytis gailisi suklydęs ir nesuvaldęs auklėtinių (33)

Luigi Lamonica buvo labiausiai aptarinėjamas personažas prieš Karaliaus Mindaugo taurės finalo...

Gydytojas kritiškai įvertino plintančią sveikatingumo madą: tai tinka tikrai ne visiems (44)

Tikriausiai televizijoje ir socialiniuose tinkluose teko pastebėti vis dažniau atsirandančius...

Miunchene – vienas už kitą įžūlesni Lavrovo pareiškimai papildyta (1186)

Vokietijos kanclerė Angela Merkel gynė Vokietijos prekybos ryšius su Rusija ir ragino pasaulio...

Garsių aviatorių pėdsakai Panevėžyje ir neeilinis įvykis miesto istorijoje (12)

Panevėžyje F. Vaitkaus, Dariaus ir Girėno gatvių pavadinimai byloja ne tik apie aviacijos...