Skamba kaip anekdotas, bet daug kam susidaro įvaizdis, kad norint keliauti motociklu reikia ruoštis pusę gyvenimo: pirkti didelį kelioninį motociklą, mažų mažiausiai turėti A kategorijos teises. Bet toks įsivaizdavimas yra ne visai tikslus.
Kažkodėl įsimintiniausios keliautojų istorijos dažnai prasideda: nusipirkau mažą kinišką motociklą skalbimo mašinų parduotuvėje Pietų Amerikoje, pradėjau juo važiuoti ir keliavau visus metus. Arba – nuskridome į Vietnamą, išsinuomojome endurus ir jais važiavome mėnesį, vėliau dar Laoso džiunglėmis ir po Kambodžą šiek tiek…
Maroke mano sutikti prancūzai su krosiniais motociklais neturėjo A kategorijos teisių (išskyrus tą, kuris pernai važiavo Dakare), kai kurie mano pažįstami vaikinai Lietuvoje važiuojantys trasose ir dalyvaujantys bekelės raliuose neturi teisių važinėti motociklu gatve.
O net keturiskart SBK motociklų pasaulio čempionas Jonathan Rea neseniai pasiskelbė, kad taip ir neranda laiko išsilaikyti A kategorijos teisių, o 12 kartų „Isle of Man” varžybose važiavęs ir greičio rekordus viršijęs, dabar laidų vedėjas ir kaskadininkas Guy Martin bylinėjasi teisme dėl padirbto vairuotojo pažymėjimo.
Kai man prieš keletą metų sakė, kad niekam neįdomu Pietų Amerikoje tos motociklo vairavimo teisės, aš kraipiau galvą iš nuostabos. Ir išskridau į Vietnamą. Be teisių ir be motociklo. Pervažiavau enduro motociklu visą šalį išilgai nuo Hanojaus iki Ho Chi Minho (Saigono), per kalnus ir kaimus su trimis vyrais, kuriems važiavimas motociklu darbas, kasdienybė ir malonumas.
Kaip aš fiziškai ir psichologiškai atlaikysiu važiavimą motociklu kasdien tris savaites net nemąsčiau, tik labai nenorėjau būti stabdis ir našta. Kažkodėl bendrakeleiviai to nepabijojo.
Apie viską nuo pradžių:
Idėjų kokius motociklus pirkti/nuomotis Vietname kilo visokių. Pagal „Instagram” madą reikėjo pirkti senus kiniškus „Honda winus 110 kub. cm.”, sumokėti, kad juos kiek įmanoma prikeltų Hanojuje, išvažiuoti, nuolat kažkurį arba visus kartu remontuoti kelyje ir neaišku kada ir kur, ir kiek nuvažiuoti. Ir pavadinti tai nuotykiais.
Pirmą vakarą Hanojuje iškart apėjome vietas, kuriose tokius motociklus parduoda, radome panašiausius į važiuojančius ir sutarėme už kiek jie ryte mums bus paruošti. Ir kai grįžtant į viešbutį gatvėje prisikabino kažkoks vietnamietis, pareiškęs kad jis nuves mus ir parodys geresnius motociklus norėjome spjauti kaip ir į visus kitus pasiūlymus kažką pirkti gatvėje.
Nežinau, kodėl mes vis dėlto nuėjome su juo, bet čia vienas tų atsitiktinumų, už kuriuos kažkam reikia padėkoti. Jis mus nuvedė į Hanojaus motociklų nuomos punktą, kur radome praktiškai naujus, ne kiniškus, originalius „Honda XR150”. Tai buvo didžiausias ir geriausias motociklas, kurį buvo galima išsinuomoti Vietname (dabar jau galima rasti ir CRF250).
Maniškis buvo nuvažiavęs tik 1000 km., jo vertė 3000 dolerių, užstatui palikau 1000 dolerių, o nuoma pirmam mėnesiui kainavo 350 dolerių, antram – 300, trečiam suderėjau 250 dolerių, ketvirtam – tiek pat. Būčiau žinojusi, kaip ilgai būsiu Azijoje, būtų apsimokėję pirkti. Bet mano planai man pačiai dažnai nežinomi. Bet kuriuo atveju tai buvo mažiausiai kelis kartus pigiau nei nuomotis panašų motociklą Europoje.
Motociklo vairavimo teisių neturėjau, bet su enduro motociklu buvau važinėjusi Lietuvos miškuose, trasose, taip pat mokiausi su Enduro Lithuania kolektyvu. Vis dėlto niekada nebuvau keliavusi motociklu kaip vairuotoja, bet buvau įvairiomis sąlygomis sėdėjusi kaip keleivė, ir galvojau, kad jau viską žinau, kas manęs laukia.
Lėkiau enduro tipo motociklu kasdien nuo ryto iki vakaro tris savaites per viską: kalnus, debesis, džiungles, krioklius, kaimus (kur vaikai, šunys, vištos, karvės gyvena tiesiog ant gatvės), per smėlį, per žvyrą, serpantinais, per molį. Kasdien, nuolat lyjant lietui, visa šlapia, su nuo įtampos nutirpusiu užpakaliu ir bandydama neatsilikti nuo vyrų. Net valgyti nebegalėdavau pusę dienos, nes skrandis nedirbdavo, o per naktį bandydavau su fenais išsidžiovinti batus, nes radiatorių tai jie neturi, o kitą rytą kalnuose vėl lyja ir šalta. Normalią motoaprangą tada aš jau turėjau, bet palikau namie. Nes Vietname bus šilta! Ir buvo. Bet tik tada, kai po kelių savaičių nuvažiavome iki pietinės Vietnamo dalies.
Labiausiai gailėjausi, kad šalmo nepasiėmiau, nes nieko normalaus neradau nusipirkti, todėl važiavau su tokiu „bliūdeliu”, kurį gavau nuomos punkte. Aišku, visi Azijoje važiuoja su šlepetėmis, šortais ir marškinėliais be rankovių. Dažniausiai su motoroleriais. Kai apsistojau kaitavimo mokyklos paplūdimio nameliuose, mano bliuzonas su apsaugomis, kelių apsaugos, pirštinės ir batai visiems kėlė nuostabą.
Žinoma, kai važiuoji tik nuo pliažo iki baro, atrodo, kvaila dėtis tokias apsaugas. Bet kai jaunieji keliautojai Laoso džiunglėse išsinuomoja motorolerius, pliki basi sėda ir važiuoja tokiomis trasomis, kuriose enduro ralį gali surengti, pradedi nebesuprasti, kodėl jie taip visko bijo ir saugosi Europoje, o nuskridus į Aziją visų pirmos nuotraukos iš Bankoko būna nubrozdintomis galūnėmis. Nes motoroleris ne motociklas?
Taip, pietryčių Azijoje gali išsinuomoti ne tik motorolerį, bet ir nedidelį enduro motociklą ir važinėti be teisių, be patirties, be apsaugų bet kur – paplūdimiuose, kopose, kalnuose, laukuose, kur tik nori.
Socialiniai tinklai pilni jau net nusibodusių gražiausių nuotraukų ir filmuotos medžiagos kaip visi žiemą keliauja po šiltą ir pigią Aziją. Tik niekas nefilmuoja, kad į jūrą įlipti negali, nes aplink kojas iškart apsisuka celofaniniai maišeliai, pliaže tikrai ant šiukšlių nesitiesi rankšluosčio ir dažniausiai kelionė ant dviejų ratų nesibaigia vien keliais nubrozdinimais.
Ir mums nesibaigė. Man, tiesą sakant, pasisekė nenusiversti nuo motociklo nė karto, nors daug kartų buvau labai arti to. Tai priešais išvažiuoja kas nors iš už posūkio, tai su didžiausiais ryšuliais lenkia vienas į kitą nežiūrėdami, tai šlapia, tai slidu, tai karvės, tai vištos.
Vieną kartą šuo trenkėsi į mano motociklo priekinį ratą iš šono, bet aš kažkokiu būdu išlaikiau vairą, o bendrakeleiviui kitas šuo iššoko tiesiai priešais ir jis trenkėsi į jį kaip į akmenį. Vertėsi per motociklo priekį. Aš to nemačiau, nes jis važiavo už manęs, bet kai visi pradėjo apsisukinėti supratau, kad kažkas ne taip. Kai privažinėjau ir pamačiau jį gulintį ant kelio visai nejudantį, išsigandau, o kai pakeltas sėdėjo išbalęs, užsimerkęs ir nekalbėjo su mumis, galvojau: „Dieve, ką mes pasakysim jo šeimai, po velnių?!”.
Šiaip ne taip nugabenome Simą iki artimiausio to kaimo gydytojo, kuris pagal elgesį, neaišku, žmones ar gyvulius gydė, bet vaistų nuo skausmo sudavė arkliškas dozes. Per tą laiką motociklą prikėlėme iki važiuojančio ir šitas užsispyręs žemaitis nusprendė, kad nuvažiuos iki artimiausio miesto ligoninės pats. O tai buvo apie 120 km. Tamsoje, per lietų, su vis nuo žaizdų atlimpančiais pleistrais. Ligoninėje naktį padarė tyrimus ir pasakė, kad tarp plaučių kaupiasi oras ir jis nebegali nei važiuoti, nei skristi namo. Po kelių dienų visi priėmėme sprendimą pabaigti maršrutą be Simo, o po savaitės jį pasiimti pakeliui namo. Ir tik grįžęs namo jis išgirdo pilną diagnozę: 5 lūžę šonkauliai, raktikaulis ir krūtinkaulis. Ir ką? Simas sako, kad tai buvo įsimintiniausia kelionė ir laukia kitos. Žemaitis su charakteriu.
Deja, Vietname avarijose kasmet žūsta tūkstančiai žmonių, šalies keliai statistiškai yra pavojingiausi pasaulyje. Prireikė tikrai kraupių turistų mirčių, kad Vietnamo vyriausybė pradėtų griežtinti reikalavimus nuomos įmonėms, kurios, žinoma, dar ilgai nuomos motorolerius ir motociklus turistams neprašydamos jokių vairavimo pažymėjimų. Kita vertus, sako, Vietname visos dviratės mototrasnporto priemonės iki 150 kub. cm variklio tūrio traktuojamos kaip motoroleris. O automobilį išsinuomoti Vietname išvis nėra galimybės, lieka tik autobusai ir taksi. O kas nori keliauti autobusu?!
Žinoma, galima nuvažiuoti iki žymiausių miestų, bet juk norisi pamatyti nuošalesnes vietoves, kalnus, krioklius, gyvenimą kaimuose. Mes per tris savaites išmaišėme nemažai Vietnamo užkampių motociklais. Pradžioje mūsų tikslas buvo maršrutas pavadinimu The Big One, tik mes važiavome atvirkščiai – nuo Hanojaus iki buvusio Saigono.
Labiausiai mano rekomenduojamos nepraleisti vietos važiuojant nuo Hanojaus žemyn: Mišono (My Son) šventyklų griuvėsiai prie Danango, tiesa, jeigu jau buvot Angkor Wate Kambodžoje, tuomet nesivarginkite.
Prie to paties miesto yra Ngu Hanh Son penkios marmuro uolos pavadintos penkių elementų pavadinimais, kurių viduje yra išskaptuoti tuneliai, laiptai, didžiausios olos ir grotos, o jose budistų ir hinduistų skulptūros, gėlės, žvakės. Mes ten patekome jau saulei besileidžiant – vaikščiojome iš vienos olos į kitą ir tylėjome, nebuvo tinkamų žodžių apibūdinti tokiai atmosferai. Galiausiai užlipome ant kalvos viršaus, kur labai tiko nuoroda – laiptai į dangų. Po kojomis matėsi visas gyvenimas – Danangas – kurortas prie jūros. Taip pat įspūdinga Phong Nha ola, ir visa Mekongo delta.
Ir ta vienintelė vieta, kur Vietname jūsų paprašys vairuotojo pažymėjimo, ir lietuviškas netiks, nes neva reikia tarptautinio, bus būtent lietuvių, rusų ir labiausiai visų kaituotojų taip mėgstamas Mui Ne kurortas. Jeigu būsit pasiilgę Palangos užsukite, sumokėsite 500 000 dongų baudą – nepilnai 20 Eur (mes tiek sumokėjome už tris motociklus) ir galėsite važinėti, bet jei jūsų tikslas pakaituoti, tai visais atžvilgiais daug gražesnė vieta yra Phan Range – nacionaliniam parke.
Net jei ir nedomina jėgos aitvarai, galite atvažiuoti gražiausiu serpantinu palei jūrą, apsistoti nebrangiame Vinh Hy komplekse, maudytis švariuose paplūdimiuose, valgyti viešbučių tinklo darbuotojams skirtoje kavinėje, laipioti akmenimis, šokinėti nuo krioklių, aplankyti vėžliukus, kuriuos ten saugo, važinėtis siaurais slaptais keliukais tarp medžių – ir praktiškai nesutikti žmonių.
Apibendrinimas:
1. Jeigu tyliai svajojate keliauti motociklu ilgą laiką, bet galvojate, kad:
a) neturite kelioninio motociklo,
b) A kategorijos teisių,
c) brangios motoaprangos,
d) didelio kolektyvo tokiai kelionei,
e) dar daugiau santaupų,
f) kelių mėnesių atostogų,
g) tolimų kelionių organizavimosi patirties - tai visi šitie dalykai nėra tokie jau būtini.
Viskas daug paprasčiau nei atrodo iš šono. Užtenka nusipirkti lėktuvo bilietą, išsinuomoti motociklą ir keliauji, kad ir vienas, kad ir kelias savaites. Kad ir po tą pačią Pietryčių Aziją. Ji saugi, pigi, ir dažniausiai šilta.
2. Važiuojant su kolektyvu bendrakeleivio važiavimo greitis ir stilius erzins mažiausiai, bet savo kaprizus ir pageidavimus reikės nutylėti. Kiek bus įmanoma.
3. Kas iš tikrųjų būtina - tai važiavimo motociklu įgūdžiai ir patirtis. Visokiomis sąlygomis, nes kelionėje keliai ir orai nežinomi. Ypač jei vengiate autostradų.
4. Todėl jeigu jūs lakstot Lietuvos miškuose su krosiniu motociklu tai susitinkame kitą žiemą kur nors Bolivijos druskos lygumose. Bet jei vaikystėje važiavote su senelio Ižu, o praeitą vasarą Ispanijoj su žmona buvote išsinuomoję motorolerį, tai šią žiemą įdomumo dėlei išsinuomokite, pavyzdžiui, KTM-ą Lietuvos miškuose.
5. O jeigu jūs mergina, kuri kaip aš nuo dešimtos klasės ant kambario sienų kabinote motociklų, o ne vaikinų muzikos grupių plakatus, bet galvojat, kad kol neišlaikysite teisių negalite važiuoti motociklu, ir iš viso žiemą tai net nelogiška mintis, tai viskas atvirkščiai – įtariu, kad jums patiks pasivolioti ant puraus sniego enduro pamokose.
6. Galima išvažiuoti į kokį bekelės turą pavasarį, kad ir vienos dienos. Įgauti įgūdžių ir rasti bendraminčių. Bus smagi vasara ir dar smagesnė žiema. Kur nors Azijoje arba Pietų Amerikoje. Juk reikia Dakarą vienąkart pamatyti gyvai ar ne?!
Kitas Jurgos keliones galite sekti Instagrame
Jeigu planuojate panašią kelionę ir kyla daugiau klausimų, galite parašyti man socialiniuose tinkluose.
