Tai štai dabar šalyje atliekamas tyrimas, siekiantis tokios strategijos priėmėjų atsakomybės, nes paaiškėjo, kad vykdyta izoliacija sukėlė daugybę ekonominių bei socialinių nuostolių, kurie galimai pridarė daugiau žalos, nei šalis gavo naudos iš užsidarymo. Aišku, po laiko visi yra gudrūs šnekėti ir aiškinti kaip buvo galima padaryti geriau, bet tuomet situacija buvo unikali bei nepatirta ir kiekviena pasaulio šalis darė sprendimus, kurie tuo metu atrodė teisingiausi.
O aš tuo metu norėjau pasakyti, kad net tokioje, rodos, klestinčioje, atsipalaidavusioje ir taikioje valstybėje kaip Naujoji Zelandija irgi nebūna viskas tik gerai. Ir tie negerumai pasireiškia ne vien tarpusavio rietenomis. Tuoj suprasite apie ką kalbu.
Grįžtant prie pasakojimo apie mūsų kelionę po šį hobitų kraštą, jau esu sakęs, kad patogiausia Naująją Zelandiją tyrinėti automobiliu. Ir tai net labiau ne patogumo, o praktiškumo reikalas, nes tik automobiliu galima pasiekti atokiausius ir kartu gražiausius šalies kampelius. Kažin ar kas ginčysis, jog į Naująją Zelandiją nuvykti savo automobiliu gali būti kebloka, tad, greičiausiai, jį teks nuomotis. Nebus labai brangu, mums automobiliukas su pilnu draudimu (aš visada perku visus įmanomus draudimus, nes nemanau, jog tai terpė taupyti ir, kad bet kokios žalos atveju iš mano sąskaitos būtų išskaičiuotas lygiai nulis) kainavo apie 75 eurus už parą. Kainos, aišku, gali varijuoti priklausomai nuo sezono ar automobilio tipo. Nors eismas šalyje vyksta kairiąja kelio puse, vairuoti buvo gana lengva, nes eismas nėra intensyvus.
Tačiau net ir automobilis gali išvarginti, nes šalyje atstumai nemaži. Ką tada daryti? Skristi, nes o ką daugiau? Vidinių skrydžių kainos yra nedidelės ir neretai net mažesnės nei autobusų ar traukinių. Dėl to zelandiečiai daug skraido. Aišku, kartais įmanoma rasti ir labai pigių autobuso bilietų, tačiau dažniausiai tai būna naktiniai reisai ir juos reikia užsakinėti gerokai iš anksto.
