Šios vietos siela – menininkė ir visuomenininkė Gohar Mnatsakanyan. Ruošdama ypatingą Sevano arbatą iš dešimties žolelių Gohar pradeda pasakoti, kaip pagaliau tik vasaros sezonu atgyjančiame mieste atsirado vieta, kur jauku prisėsti visiems, neabejingiems menui ir gerai muzikai, kur negalima rūkyti ir keiktis. Mums gurkšnojant arbatą, toje pačioje erdvėje vyksta pianino pamoka, o priešingame kampe prie kito elektrinio pianino su ausinėmis groja dar viena mergina.
Pati Gohar pagal išsilavinimą yra tapytoja, todėl, pasak jos, tokios vietos poreikis pirmiausia buvo nulemtas noro suburti kitaip mąstančius žmones, kuriems patinka menas, gyva muzika ir jaukūs pašnekesiai prie arbatos. Nors Gohar ir anksčiau turėjo savo pačios studiją, tačiau tikslas buvo sukurti tokią vietą, kuri būtų atvira ne tik draugams, bet ir plačiajai visuomenei.
„Vadinu tai platforma menininkams, kuriems reikia erdvės kurti kultūrą ir ją skleisti visuomenei. Kartu jie čia gali ir parduoti savo kūrinius, meno dirbinius. Tai tarsi galerija, kurioje galima save pristatyti žmonėms, norintiems tą kultūros dalelę įsigyti“, – teigia G. Mnatsakanyan.
Tvyrantis skepticizmas ir noras įrodyti, kad viskas įmanoma
Prieš kelerius metus grupė bendraminčių pradėjo galvoti, kaip sukurti tokią koncepciją, kuri būtų kaip įmanoma tvaresnė, galėtų išsilaikyti ir pan. „Mieste anksčiau veikė kavinė, tačiau į ją daugiau rinkdavosi vietos vaikinai. Jie ten daug rūkydavo, keikdavosi. Merginoms tai nebuvo priimtina, jos nesijautė gerai dūmų pritvindytoje patalpoje. Manau, kad tokia vieta nėra sveika fizine ir protine prasme“, – įsitikinusi Gohar.
Gohar prisimena, kad su draugais pradėjus galvoti apie savo kavinukės atidarymą, kiti į tai žiūrėjo skeptiškai ir sakė, kad ši koncepcija neprigis, kad Sevano bendruomenė yra pasyvi ir konservatyvi, ką jau kalbėti apie pelną ir išsilaikymą. Dar viena skepticizmo priežastis buvo vieta, kurioje turėjo būti atidaryta kavinė. Aplinkiniai sakė, kad kavinės ir klubai neva turi būti tik gražioje vietoje, ant ežero kranto, o ne kažkur nykiame miegamajame rajone.
Tačiau užsispyrusi Gohar jau turėjo nusižiūrėtą vietą – broliui priklausančias patalpas, kurių niekas nenaudojo. Todėl pačioje pradžioje, nors ir neidealioje vietoje, šis pastatas tiko: nespaudė mintys apie nuomą ir papildomas išlaidas. Tiesa, turint galvoje, kad paruošiamieji arbatinės darbai prasidėjo baigiantis vasarai, nerimo būta nemažai. „Viskas prasidėjo rugpjūtį, tada atėjo rugsėjis, o rudeniui įsibėgėjant turistinis sezonas Sevane baigiasi... Žiemą pas mus žvarbu ir šalta, nemažai pinigų suryja mokesčiai už elektrą ir dujas“ – priduria Gohar.
Nors tai nebuvo pagrindinis užsiėmimas, nes Gohar miesto menų mokykloje dėsto tapybą, teko pasiimti atostogų ir pasinerti į buitinius darbus. Po patalpų įrengimo, dizaino ir dekoravimo atėjo metas stoti prie baro. „Supratome, kai tai tik pirmieji metai, pats sunkiausias laikas, todėl negalime nuleisti rankų, turime viską įsukti, atrasti savo lankytoją ir išsilaikyti iki pavasario“, - apie pirmuosius nelengvus socialinio verslo žingsnius atvirai pasakoja Gohar.
Antrieji metai tapo arbatinės šlovės metais. Ši vieta greitai išgarsėjo ir už Sevano ribų. Net šiemet, nuslūgus pirmajai koronaviruso pandemijos bangai, arbatinė veikė vasarą ir rugsėjį, žmonės vėl čia mielai lankėsi ir leido laiką supami jaunųjų vietos menininkų. „Tas skepticizmas man, priešingai, buvo dar didesnis akstinas ir principo reikalas įrodyti, sulaužyti vyraujančius stereotipus“, - tikina Gohar.
Gandas apie „Bohem Studio – Teahouse“ pasklido iki Jerevano ir čia jau du kartus spėjo apsilankyti naujasis Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas! Prieš dvejus metus per taikią, aksomine pavadintą revoliuciją atėjęs į valdžią charizmatiškas politikas ypatingai mėgstamas armėnų jaunimo.
Kol neprasidėjo koronoviruso krizė, arbatinėje vykdavo nemažai gyvo garso koncertų. Čia pasirodydavo ne tik vietiniai atlikėjai, tačiau ir svečiai iš Jerevano, Vanadzoro, kitų Armėnijos miestų.
Gohar prisipažįsta niekada nemėgusi įvairių tarptautinių projektų rašymo, ataskaitų rengimo ir pan. Kur kas mieliau jai yra kalbėtis su vietos verslu, norinčiais ir galinčiais prie bendruomenės iniciatyvų prisidėti žmonėmis. Todėl ir pačios arbatinės koncepcija buvo galėjimas išsilaikyti patiems, tam tikras lėšų rinkimas ir pan. Net kasmet Sevane vykstantis tarptautinis muzikos festivalis jau pasiekė tokį lygį, kad per metus gautu pelnu ir surinktomis lėšomis įmanoma jį savarankiškai suorganizuoti.
Finansiškai išsilaikyti padeda įprastos kavinės koncepcija: arbata, užkandžiai, maistas. Tačiau kur kas svarbesnė šios erdvės dalis yra kurti norinčių žmonių priėmimas. Meną mylintys žmonės čia kuria arba mokosi kurti, o kiti tuo pačiu gali mėgautis arbatos puodeliu ar džiovintais vaisiais ir stebėti menininkų kūrybą. Beje, arbatinė leidžia išlaikyti ir Sevano jaunimo klubą, tačiau apie tai truputį vėliau.
Dar vienas Gohar džiuginantis dalykas – tai socialiniai ir mentaliniai pokyčiai, vykstantys nedidelio miesto bendruomenėje. „Dabar pas mus vis dažniau užsuka tie patys vaikinai iš senosios nejaukios kavinės. Ir... jie elgiasi mandagiai, požiūris keičiasi. Vienas vaikinas, kuris čia lankosi itin dažnai, prisipažino, kad ši vieta jam padėjo išmokti etiketo!", – sukdamasi meniškai įrengtoje arbatinėje tikina Gohar.
Jaunimo klubas tapo miesto atsinaujinimo inkubatoriumi
Iš tiesų, arbatinė buvo atidaryta kito vietos pilietinio sambūrio – Sevano jaunimo klubo – iniciatyva. Tai dar viena atskiros istorijos verta tema, apie kurios pradžią G. Mnatsakanyan vėlgi kalba su šypsena, bylojančia apie kitą nelengvai pasiektą pergalę prieš skeptikus.
Sevano jaunimo klubo ištakos siekia 2008 metus. Kaip sako Gohar, tai buvo laikas, kai savanorystė ir neatlygintinas darbas buvo nesuvokiamas reiškinys. Trys Sevano merginos suko galvas, kaip suorganizuoti kažką, kas atneštų naudos miestui, žmonių gerovei ir bendruomenės formavimui bei savotiškam jos išjudinimui. Gohar ir jos draugės turėjo tam tikros patirties, nes buvo savanoriavusios tarptautinėje „Peace Corps“ (Taikos korpuso – red. past.) vasaros stovykloje, vadovavo savanoriams.
„Aktyvūs provincijos miesto jaunuoliai neturėjo kur susirinkti ir planuoti veiklų. Visi jie kažką daro vasaromis, organizuoja stovyklas, o žiemą savanorystė ir jaunimo sambūriai pas mus nevykdavo. Todėl tvirtai nusprendėme, kad reikia vietos, kur galėtume fiziškai susirinkti“, - prisimena Gohar.
Drąsios merginos nuėjo į savivaldybę, tiesiai pas merą ir išdėstė savo sumanymą. Tai suveikė. Tiesa, iš pradžių tai buvo tik pilietinė iniciatyva. Ir ši idėja daugelio kitų vėl buvo sutikta gana skeptiškai. Iš pradžių iš jų juokėsi, sakė, kad jaunimas neturi ką veikti ir susirinks tik išgerti arbatos bei paplepėti. Vis dėlto savivaldybė davė patalpas. Merginos naudojosi savo turimais resursais. Viena turėjo renginių organizavimo patirties, antra gerai išmanė darbą kompiuteriu, trečia mokėjo rašyti projektus ir finansinių dalykų. Po metų kitų kritikai užsičiaupė ir buvo oficialiai įregistruotas Sevano jaunimo klubas, kaip atskira nevyriausybinė organizacija. Dabar Sevano jaunimo klubą vienija apie 300 narių bei savanorių.
„Net ir prabėgus jau daugiau nei dešimčiai metų, kai kurie žmonės vis dar nesupranta, kaip mes galime dirbti negaudami atlygio“, - juokasi Gohar. Vieną kartą jai kilo idėja visus atliktus darbus sudėti į trumpą filmuką ir parodyti, kas yra padaryta. Kai žmonės pamatė, kad per vienerius metus buvo įgyvendinta apie du šimtus įvairių mažų projektų, iniciatyvų ir akcijų, kritikų neliko. Tokie dalykai, kaip nemokami meno užsiėmimai, kalbų mokyklėlės, kultūros paminklų ir monumentų valymas bei atnaujinimas, Sevane nepaliko abejingų. Tai, ko ilgus metus nesugebėjo padaryti miesto valdžia arba per kitus socialinius iššūkius tiesiog neprieidavo rankos, nemokamai padarė Sevano jaunimo klubas.
Gohar juokauja, kad viršūne tapo minėtas N. Pašiniano apsilankymas. „Dabar visi turbūt galvoja, kad aš bet kada galiu paskambinti į vyriausybę ir paprašyti pagalbos arba pasiskųsti vietos valdžios neveiklumu. Žinoma, tai nėra tiesa“, - šypsosi pašnekovė. Tačiau priduria, kad vyriausybė išgirdo jaunimo klubo prašymą ir sutiko prisidėti prie miesto parko atnaujinimo. Prasidėjo koncertų scenos statybos ir infrastruktūros atnaujinimo darbai. Koronavirusas ir konfliktas Kalnų Karabache darbus pristabdė, tačiau Gohar viliasi, kad jau kitais metais tarptautinis muzikos festivalis galės veikti pasikeitusioje žalioje miesto erdvėje.
Sevano jaunimo klubas išsiplėtė. Gaudama finansavimą organizacija išgali sumokėti buhalterijai, padengti kitas išlaidas. Gohar turi savo kabinetą miesto kultūros namuose, už kurį jaunimui dėkinga savivaldybė neprašo mokėti nuomos. Tačiau pagrindinis branduolys – Gohar ir jai artimiausi žmonės – jaunimo klubą vadina ne darbu, o vieta ir erdve, kurioje galima realizuoti savo idėjas.
Gohar gali valandų valandas vardinti pačias įvairiausias veiklas, kurių ėmėsi aktyvus Sevano jaunimas. Pradėję nuo kultūros renginių organizavimo ir neformalaus švietimo iniciatyvų, vėliau savo veiklą išvystė iki regioninio turizmo vystymo ir aplinkos apsaugos klausimų, susijusių su šalia esančio Sevano ežero ekosistema.
Kas trejus metus jaunimo klubas peržiūri savo strategiją, nusistato naujas gaires pagal tai, kas aktualu ir reikalinga miestui ir jo gyventojams. Šiais metais jaunimo klubas daug dėmesio skyrė turizmo vystymo projektams, įrengė žaismingas nuorodas mieste, spausdino keliavimą po regioną skatinančių atvirlaiškių seriją. Žinoma, reaguojant į pastaruosius įvykius, dabar savanoriai organizuoja humanitarinę paramą nukentėjusiems Kalnų Karabache. Kaip tik lankantis Sevane, savanoriai turėjo pradėti organizuotą kepurių, liemenių bei apsauginių veido kaukių mezgimą ir siuvimą.
