Turiu įtarimą, kad galiu būt pirma lietuvė, kuriai taip nutiko.

Sekmadienį su vienu mielu draugu iš LSE (Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykla) prieš jam išvykstant nusprendėm greituoju būdu aplankyti Macau (Makao, - liet.). Macau yra speciali nuo 1999 m. Kinijai priklausanti teritorija, buvusi Portugalijos kolonija, o dabar garsėjanti lošimų namais ir dar didesnėmis pajamomis iš gamblinimo (lošimo, - liet.) nei Las Vegasas. Žodžiu, Azijos Las Vegasas, valanda nuo Honkongo. Diena kaip diena, viskas normaliai, užsukam apsižvalgyti į garsiausią kazino, nes kaip ir must see dalykas.

Trumpai – mano rankinė su visais dokumentais, kortelėmis, telefonu, kosmetine (su viskuo god damn it) ir net striukė buvo pavogti. Kazino. Nuo kėdės man už nugaros, kažkur tuo metu, kai mano fokusas buvo ant „ne ne, statyk ant juodos, nes raudona visada bloga spalva“. Atsisuku – o daiktų nėra. Pirminis šokas aišku, vidutinio lygio panika, kai savo lūkesčius turi suvaldyti pradedant nuo „tai grįšim į Honkongą, palydėsiu Gediminą į skrydį, užeisiu į Sephorą dar, tada mamai pasuksiu namie, gal kokių dim sumų vakarienei reik pasiimt“ iki „nebėra jokių tavo daiktų, jokių dokumentų, niekam negali skambinti, pinigų neturi, nėra kaip tau jų pervesti, iš šalies išvažiuoti negali, Cantonese (Kinų kalbos Kantono tarmė, - liet.) nekalbi, Gedimino keltas ir tada lėktuvas už kelių valandų, ir tu dar be striukės“.

Aišku tame etape dar atrodo, kad su CCTV kiekviename kvadratiniame metre ir apsauginiu kas 10 metrų tikrai čia jie pratę sugaudyti tuos vagis. Nepraeina nei 2,5 val., kai jie ateina man pranešti trijų išvadų:


1. Rankinė tikrai buvo pavogta


2. Rankinę pavogė moteris


3. Moteris jau yra palikusi pastatą (oh nu no shit Sherlock (negali būti Šerlokai, - liet.), per dvi valandas).

Jau mintyse perskaičiavus, kiek čia reikės paaukoti smagių tripų (kelionių, - liet.) po Aziją, kad reiks vėl nusipirkti rankinę, telefoną ir supildyti kosmetinę, pradedu rūpintis labiau einamomis problemomis – kaip išvažiuoti iš Macau ir grįžti namo į Hong Kongą. Mano draugas turi išvykti anksčiau, nes jau vėluoja ir į keltą ir į lėktuvą, tad palieka man Didžiosios Britanijos SIM kortelę ir telefoną (su mygtukais, Blackberry, o tu viešpatie, bet it saved my life, nors ir su 20% baterijos) ir 1000 HKD, kas yra apie 100 eurų ir turėtų užtekti taksi, keltui ir dar taksi iki namų Honkonge. Viskas gerai, atsisveikinam, aš lieku kazino aiškintis, kaip čia su policija greičiau susiforminti reikalus. Tada man duoda dvi opcijas – eiti į gatvę ir random (tiesiog, - liet.) policininkui sakyti, kad aš pamečiau dokumentus ir man reikia leidimo išvykti iš šalies, arba įforminti, kad įvyko vagystė kazino teritorijoje, užfiksuoti, kas pavogta ir perduoti visą footage (filmuotą medžiagą, - liet.) policijai. Aš žinoma kaip tvarkinga pilietė renkuosi antrą variantą rizikuodama užtrukti ilgiau, bet pilna entuziazmo viską padaryti teisingai.

Iš to puikaus Venetian Hotel kazino su kiniškomis mikelandželo imitacijomis, marmurais ir su baltomis servetėlėmis bei šluotelėmis nuolat blizginamų patalpų mane pasiveda į apsaugos punktą. Ir tada aš suprantu, kodėl footage peržiūrėjimas užtrunka virš dviejų valandų – visi tie šimtai CCTV perduoda vaizdą į vieną nuskurdusį mažą kambarėlį, kur net ne visada sėdi koks darbuotojas. Kad suprasti viešbučio dydį – tai ten apie 3000 kambarių ir atitinkamai tokio dydžio ir tas kazino. Žodžiu, man pasiūlo prisėsti koridoriuje – kaip kokiame sode suvežtos keturios skirtingos kėdės, sako pick whichever you like (rinkitės, kuri jums patinka, - liet.). Kiliminė danga ir atsilupę popieriniai tapetai iš kokių 2002 metų, bet ir tada nebuvo, kad gerai skaitėsi įrengta. Toks kontrastas truputį, gal net keista, kai prabangiausias viešbutis turi tokį apsaugos punktą.

Anyway (bet kokiu atveju, - liet.), mano laimei apsauginių šefukas kalba angliškai ir noriai padeda. Matosi suktesnis toks, bet kadangi viskas vyksta Cantonese kalba, tai aš neturiu pasirinkimo tik draugauti su šiuo žmogumi. Man neša formas, aš visur rašau tą pačią informaciją, registruoju, kas pavogta, spellinu (tariu paraidžiui, - liet.) savo pavardę gal tūkstantį kartų, tada spellinu mamos pavardę, tada tėčio, tada spellinu valstybės pavadinimą, tada aiškinu, kad tai nėra Pietų Amerika. Sakau jiems, truputį jausdama, kad cheatinu (sukčiauju, - liet.), jog tai Šiaurės Europa. Visada jaučiuosi truputį meluojanti, kai taip sakau.

Tada seka klausimų eilė:
- Ar Lietuva turi ambasadą Macau? Ne. Ar Lietuva turi konsulatą Macau? Ne. Ar Lietuva turi ambasadą Honkonge? Ne. Ar turi konsulatą Honkonge? Ne. Tai kur po velnių yra artimiausias taškas? Pekine. Matau nusivylimą veiduose ir dar ant smagumo papasakoja, kaip paprasta būna su amerikiečiais, nes jie visur turi ambasadas ir konsulatus. Na good for them (pasisekė jiems, - liet.). Anyway, po kiekvienos valandos jie man vis sako, kad dar valanda. Tarpuose pasakoja, kaip tai nutinka kasdien ir kaip jie turi daug patirties šituose reikaluose. Tuo pačiu, ateina ir su tokiomis genialiomis idėjomis, kad gal paskambink mamai, gal ji sugalvos, kaip tau padėti. Na jo, šiaip toks universalus patarimas.

Galiausiai palaukus apie 4 valandas man pasako, kad galimai šiandien man išvykti iš Macau nebeišeis ir tada aš pusiau vaidindama ir darydama jiems spaudimą, pusiau iš tiesų išsigandus, nes neturiu pinigų nakvynei, pradedu jiems kelti isteriją, kad jie ketina mane paleisti į gatvę vidury nakties. Ir kame jie turi patirties – tai akių dūmime. Pamatę reakciją, temą uždaro, dar dvi valandas mane laiko, tada atneša naujų formų užpildyti, visą tą laiką aš kalbuosi su tuo vieninteliu angliškai kalbančiu biču ir paprašau parašyti iš jo messengerio Justui. Justas aišku kaip normalus žmogus, gavęs Facebook Others žinutes nuo kontakto vardu Ramesh tai tikrai nepuola atidarinėti (jei kyla klausimų kodėl ne iš savo rašau – tai nu meskit į mane akmenį, bet o jūs labai savo passwordus (slaptažodžius, - liet.) prisimintumėt, kai nėra galimybės verification code (patvirtinimo kodo, - liet.) į telefoną atsisiųsti?:D).

Anyway, vyrukas bent kažkiek turi empatijos, nuperka man Happy meal’ą ir vis sako, kad aš jo draugė, tai jis man padės. Tai turbūt viena iš nedaugelio situacijų, kai padeda tai, jog esi pana, nes jei būčiau bičas, šimtas metų išvis ten būtų jiems rūpėję, kur aš nakvočiau. Po visų 8 valandų laukimo atvažiuoja policijos pareigūnas, aš visa happy (laiminga, - liet.), pasirašo popierių, jau galvoju tuoj važiuoju į keltą – duoda man lapelį, sako čia dar užvažiuok, gauk parašą ir tada į keltą.

Lapelis su Cantonese užrašu, no idea (neįsivaizduoju, - liet.) kas ten, sakė parodyti taksi. Jau gerokai po vidurnakčio, padėkoju ir einu kuo greičiau. Bet mano naujasis draugas sako žinok tu palauk manęs fojė, aš tuoj ateisiu. Pirma mintis tai aišku buvo lėkti greičiau, galvoju prisikabinęs jau čia blemba beautiful you, beautiful angel, bet kažkaip nujaučiau, kad gali man prireikti jo pagalbos. Sulaukiu jo fojė po valandos, sako niekas tau nepasirašys tų dokumentų, tave nukreipė į Migracijos tarnybą, o jie dirbs tik pirmadienį nuo 10 val. Apsauga tiesiog tavimi nusikratė, bet aš draugas tai padėsiu. Gerai, tada aš tikrai esu in trouble (bėdoje, - liet). Nes net jei rasiu viešbutį Macau, kuris nebus brangus, tai vis tiek sumokėjus už nakvynę aš nebeturiu keltui pinigų ir neturiu jokio būdo pinigų gauti. Tad pagalbą imti sutinku, bet tas pagalbos ėmimas įtraukia dar ir drinkus (gėrimus, - liet.). Ir kad ir kaip aš norėčiau po tokios dienos tiesiog griūti miegoti, suprantu, kad pagalba man kainuos ir čia bus kažkoks pasimaivymas prieš draugus, kad su baltąja atėjo šitas mano nepalietis draugas. Bet jis suorganizuoja man pakrovėją telefonui – ir tai šiaip esminis gelbėjimo punktas.

Baras normalus, aš viską tyriu nuodugniai, geriu alų iš skardinės, kad būtų mažiau šansų man kažko pripilti. Išeinu į WC, grįžus jau tik imituoju, kad geriu, nes maža ko jau bus pripylę.: Visi apsaugos sensoriai įsijungę, galvoju blemba koks dabar aš easy (lengvas, - liet.) taikinys, jis gi žino, kad aš nieko neturiu, negaliu paskambinti, neturiu kur kreiptis. Ateina jo draugai. Prasideda šnekos, kad gal nakvok pas mus, kam čia tas viešbutis. Ir tada jau idėja parašyti mamai (nes tik jos numerį žinau mintinai) nebeatrodo bloga. Rašau mamai, ar gali atsiųsti Justo numerį. Mama nebūtų mama jei nesuuostų, kad kažkas blogai, klausia, ar viskas gerai.

Aš galvoju tekstą mintyse „Ačiū už numerį, viskas ok, tik iš manęs pavogė visus daiktus, aš esu Kinijos specialioje teritorijoje, lošimų mieste Macau be pinigų, telefono, dokumentų, ir net be striukės, neturiu kur nakvoti ir dabar 4 nepaliečiai vyrai man siūlo pas juos nakvoti. Saldžių“. Blogiau turbūt galėtų būti koks sulaikymas už kokainą. Aš savo mamą myliu, dėl to jai tiesiog nieko nerašau.

Anyway, gaunu Justo numerį. Skambinu. Nekelia, rašo paskambinsiu už 40 min. Sakau paskaityk Facebook others žinutes. Skambina iškart, sako aš tau pervesiu bitcoinais. Aš sužavėta žmogaus dedication (atsidavimu, - liet.), bet idėja ne visai. Tada šauna geresnė mintis – užsakyti viešbutį internetu mano vardu ir apmokėti kortele. Taip ir padarome. Mano nepaliečiai liūdnai mane palydi link viešbučio, aš visą laiką įtariai juos stebiu, ar nelydės iki kambario, bet panašu gal tikrai padorūs buvo, gražiai atsisveikino ir viskas. Anyway, viešbutis aišku ten turėjo irgi krūvą reikalų, ne ta dieną užbookinta (rezervuota, - liet.), bet sistema kitaip neleidžia, nes jau po vidurnakčio, kita diena skaitosi, bet tada aš papasakoju visą savo istoriją, pasiūlau savo laikrodį kaip užstatą ir jie iš geros širdies man leidžia pernakvoti, net upgradina (pagerina, - liet.) į kambarį su terasą 18 aukšte, bet užrakina minibarą, nes neturiu užstato.

Naktis rami, kaip niekad pasidžiaugiu duodamu dantų šepetėliu ir šukomis. Iš viešbučio kambario pirmą kartą gyvenime išeinu be to jausmo, kad gal kažką palikau – nes tiesiog neturiu, ką palikti. Ir judu link Migracijos. Tvarkingai viskas, atrodo kaip kokia Regitra, su numeriuku laukiu. Ateina mano eilė, paduodu policijos raštą, laukiu antspaudo ir jau svajoju varyti namo. Spellinu pavardę. Užpildau formą portugalų kalba, formą Cantonese, tada dar porą dokumentų. Tada darbuotojas nueina pasitarti su kitais, ir aš matau jo kolegų veidai sako vieną „oh shit“. Laukiu. Ateina du policijos pareigūnai ir palydi mane iki Investigation office. Atsidūriu salėje kartu su taip suprantu illegalsais (nelegalais, - liet.) ir esu vienintelė baltoji patalpoje. Fotosesija prie sienos, bet nedavė tos lentelės laikyti, kur būna įtariamiesiems. Pirštų antspaudai. Vėl formos. Vėl Lietuva – Nothern Europe. Daug aiškinimosi, galiausiai duoda kompiuterį prisijungti prie gmail, kur turiu paso kopiją.

Aišku passwordo (slaptažodžio, - liet.) aš prisiminti negaliu, bandau visus usual ones (įprastus, - liet.) – neveikia, telefonu patvirtinti negaliu. Ir tada man pasiūlo tai padaryti per maždaug 8 klasėje naudotą emailą. To my huge surprise (mano dideliam nustebimui, - liet.), aš atsimenu passwordą ir net kai aštuntokė ieva man iš praeities paserviruoja saugumo klausimus, aš galvodama, kad ji buvo šelmė, tuos atsakymus surašau ir pasijungiu. Bam, atblokuoju savo current account (dabartinę paskyrą, - liet.) ir turiu paso kopiją. Ta kopija mane išgelbėjo nuo dar vienos paros Macau. Tada seka dar viena fotosesija, dar kelios formos, ir po 4 valandų aš gaunu portugališką leidimą išvykti iš šalies.

Einu į keltą, perku cheesburgerį Makde už 20 hk dolerių ir dėkoju dievui, kad jis ten yra. Pasų kontrolė vėl mane stabdo, užpildau dar dvi formas, paspellinu pavardę, suprasdami, kad keltas už pusvalandžio, vyrukai sukasi greitai, praleidžia. Kelte pasidžiaugiu, kad tai efektyviausios 45 min visos šitos kelionės nuo Macau iki Honkongo. Ir tokia visai nesvarbi detalė, bet ferry attendant(?) (keltų palydovas, - liet.) man pasiūlo kavos ir week special (savaitės specialaus, - liet.) – rankų darbo bankucheno. Na gi aleliuja galvoju, šakotis visoj šitoj istorijoj įsipainiojęs bus, nu globalizacija ne kitaip. Vis tik neperku – nežinau, kas dar laukia, laikau užspaudus savo dolerius.

Atvykstu į Honkongą. Paduodu dokumentus. Pirma reakcija – kodėl Macau tave čia atsiuntė, važiuok atgal. Ilgai aiškinu, kokia situacija, kad aš studentė, ir dar neturiu Honkongo ID, nes ką tik atvykau čia gyventi. Sako, tai neturi Honkongo ID, bet jau varai gamblinti į Macau? Nu ir ką aš galiu pasakyti. Nu jo. Tada vėl fotosesija. Tada ilgas interviu – apie įvairias detales, adresus, mano buvusius universitetus, ką ten mokiausi, kokiais metais, kokią mokyklą baigiau, visokie telefono numeriai ir t.t. Pirštų antspaudai. Žodžiu, tikrina, ar čia aš tas žmogus. Per dvi valandas susisukame, duoda tokį ant ryžių popieriaus atspausdintą popierėlį, kad va čia yra Ieva, lietuvė, atvykus iš Macau. Ir čia yra rimčiausias dokumentas, kurį aš turiu šiandien. Įleido, bet išvykti dabar negaliu niekur.

I am safe and sound in my room (esu gyva ir sveika savo kambaryje, - liet.). Bet tik norėjau pasigirti, kad nei karto neapsiverkiau per visas 26 valandas kelionėje be striukės, telefono (kas reiškia, kad daugumą tu valandų užsiėmiau tokia įdomia veikla, kaip pūkelių nurinkinėjimas nuo kelnių) ir beveik be maisto, ir išlieku moterimi iki paskutinio – man gailiausia visoj šitoj istorijoj yra rankinės.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt