Manęs žmonės klausia, ar yra prasmė vykti atostogauti į Jordaniją? Kito atsakymo kaip “vienareikšmiškai taip” aš net nesurasčiau. Ir mažų mažiausiai savaitei! Aš ten praleidau beveik dvi savaites, ir vis dar gailiuosi, kad nepabuvau ten dar ilgiau. Kelionė buvo visiškai neplanuota, todėl „susipakavau“ per pusdienį ir išskridau nieko per daug iš tos šalies nesitikėdamas. O galų gale, man tai tapo pačiomis nuostabiausiomis atostogomis!
Pagrindiniai patarimai ir rekomendacijos patiems kantriausiems skaitytojams bus rašinėlio pabaigoje.
Pradžiai pabandysiu įvardinti kelis aspektus, kurie lydės Jus visą kelionės Jordanijoje laikotarpį ir, su kuriais Jūs tiesiog turėsite susitaikyti. Norėčiau akcentuoti, jog kalbu apie aktualią šiam straipsniui datą: 2019 žiema-pavasaris. Situacija, bet kuriais kitais metais gali keistis.
Ne naujiena, kad daugelis šalių tapo masinėmis turistų traukos vietomis ir iš vietinio natūralaus svetingumo liko tik komercinis naudos siekimas. Liūdna, bet neretai tai lenkia bet kokias padorumo ribas.
Jordanija yra karalystė! Ir panašu, kad yra išleistas karaliaus įsakymas, jog kiekvienas, net ką tik gimęs kūdikis turi išmokti kelias frazes kaip priimti turistus:
– Vie rą jų from?
– Jų ąr velkom!
Tam kas to neišmoks ir nepriims turisto kaip priklauso – karaliaus įsakymu bus nukirsdinta galva! Žinoma, tai juokas, bet šituos žodžius girdėsite „ant kiekvieno kampo“.
Ir dar vienas pastebėjimas šita tema. Kai bandai į jų anglišką „Vie rą jų from?“ atsakyti angliškai „Lifiueinia“, staiga stojusioje tyloje ir jų sumišusiuose veiduose matai, kad tokios šalies neradę mūsų gaublio teritorijoje, jie mintyse pradeda jos ieškoti kažkur toli, už mūsų galaktikos ribų. Jie nesupranta tokių sąvokų kaip Litva, Lietuva, Litauen, Litvanija ar pan. Mes Jiems - „Lituania“. Ir kaip bebūtų keista, tą žodį supranta beveik visi. Retas kuris išgirdęs tokį mūsų gimtinės vardą perklausė, kur ir kas tai per šalis?
Neigiamiausias dalykas, su kuriuo turėsite apsiprasti tai šiukšlės. Perdirbimo kultūra pas juos lygi nuliui. „Bambaliai“ ir plastikiniai maišeliai Jus lydės vos ne visoje šalyje. Yra regionų kur šiek tiek švariau, bet visumoje, netgi nekalbant, kad šalis stengiasi apsivalyti ( kiekvieną dieną matai geltonas liemenes vilkinčius žmones ir renkančius šiukšles kelkraščiuose), šiukšlių vis tiek pilna visur. Nenuostabu, kai važiuodamas automobiliu matai, kaip iš prieš tave važiuojančio automobilio visos šiukšlės metamos tiesiog pro langą.
Kodėl verta vykti į Jordaniją? Pabandysiu paaiškinti, kas ten tokio įspūdingo ir kodėl ten verta apsilankyti nors kartą gyvenime:
1. Architektūrinis palikimas: netgi žinant, kad pati didžiausia jo dalis archeologų vis dar neatkasta ir glūdo po storu žemės sluoksniu, bet vis dėlto stebina:
a) Jerash – geriausiai pasaulyje išsilaikęs senovės Graikijos miestas. Be jo dar yra nuostabi Pella ir daug kitų senovės graikų palikimų išsibarsčiusių po visą Jordaniją.
b) Senosios gynybinės arabų tvirtovės kaip Shawbak, Karak, Amman citadelė ir kt. nepaliks abejingų savo dydžiu, architektūriniais bei konstrukciniais sprendimais. Būtų viskas dar įspūdingiau, jei archeologai tęstu savo darbus. Azraq fortas gal ir nėra itin įspūdingas, bet jį drąsiai galima įvardinti kaip „Flinstounų“ statinį. Viskas iš akmens: durys, laiptai, perdangos...
c) Dykumų pilys kaip Qasr Amra su savo unikaliomis freskomis, Hammam Assarah , Al Kharanah ir kitos, išsibarsčiusios po dykumą, paliks išties savotišką jausmą viduje. Jas visas galima aplankyti per vieną dieną, nes išsidėsčiusios ratu rytinėje Jordanijos dalyje.
d) Ir kaip gi be pačios Petros su mažąja Petra? Apie šitų objektų „Och ir Ach“ primargintas visas internetas.
2. Gamta.
Mums, lygumų ir miškų broliams, ji yra visiškai kitokia, turinti „kosmoso“ prieskonį. Kalnų didybė neretai gniaužią kvapą. Jais keliaujant ausis „užgula“ dar bjauriau nei lėktuvui leidžiantis. Ir, žinoma, tarpekliai, kurių pradžia atrodo nieko žadanti, bet kuo toliau jais eini, tuo labiau pradedi jaustis kaip Alisa stebūklų šalyje: kuo giliau į urvą, tuo daugiau stebuklų.
a) Būtina aplankyti nacionalinius parkus kaip Mujib, Rum, Dana, Petra. Ten Jus sups kalnai, kurių formos, uolienų įvairovė ir spalvų gama tiesiog negali palikti abejingų. Ten gyvybė kovoja už vietą po saule ir kabinasi į kiekvieną uolos plyšelį. Negaliu pasakyti kaip kitais metų laikais, bet mūsų lietuviškos žiemos metu gamta ten iš ties gyva. Paukščiai čiulba, žolė želia nusidažydama sodria salotine spalva, kaip pas mus ankstyvą pavasarį.
b) Jei turite užtektinai drąsos, ryžto ir laiko – pažinkite tarpeklius ir kanjonus, kurių čia apstu! Vaizdas ir jausmas jais keliaujant paliks iš atminties neišdildomus atsiminimus. Kaip ir minėjau aukščiau, pradžia gali pasirodyti nieko nežadanti, bet kuo giliau ir arčiau ištakų...
Tiesiog tą reikia pajausti. Jais reikia pasivaikščioti, patirti tą kliūčių įveikimo jausmą neretai pakeliantį adrenalino lygį. Neįmanoma tų vaizdų nei įamžinti, nei nupasakoti. Gaila tik, kad pats didžiausias ir įspūdingiausias kanjonas žiemos metu (nuo spalio iki balandžio mėn.) turistams uždarytas ir į jį patekti beveik neįmanoma. O antras pagal dydį akylai saugomas „Guard“ tarnybos, o pro jų užkardą prasiveržti neradau galimybės, nors bandžiau tris kartus.
c) Dykumos, nuo smėlynų iki akimi neaprėpiamų vėjo ir saulės išdegintų plynių. Labiausiai žavi, tai kad vienoje akimi aprėpiamoje plynėje gali pamatyti pačius įvairiausius atspalvius: raudoną, baltą, geltoną, tamsiai pilką ar vos ne juodą. Kažkas nerealaus!
d) Slėniai – čia mano leksikone atitinkamai „gražių“ žodžių tiesiog neegzistuoja. Tai reikia pamatyti pačiam. Pastovėti ant kalno viršūnės atbrailos ir nužvelgiant apačioje atsivėrusius vaizdus, pagalvoti apie savo rūpesčius, kuriuos dažniausiai mes patys sau ir susikuriame. Kokie jie beverčiai tada pasirodys.
e) Ir, žinoma, Negyvoji jūra. Labai liūdna istorija. Ji kiekvienais metais senka vis labiau ir labiau. Per praėjusį šimtmetį ji nusėdo per 30 metrų. Žiūrint į ją, krūtinę drasko patys prieštaringiausi jausmai, bet to ką joje patirsite, pamiršti galimybės paprasčiausiai nebebus.
3. Žmonės:
a) Kas visiškai neįprasta šių regionų turistinėse kryptyse, jie čia neįkyrūs, yra išties nuoširdūs ir nesistengia tavęs kaip turisto „išmaudyti“ pasitaikius pirmai galimybei. Turistas šioje šalyje yra labai gerbiamas, į jį dar kol kas nežiūrima kaip į „piniginę ant dviejų kojų“, ir tai labai jaučiasi. Nors retas šneka angliškai, bet dialogai kažkaip vyksta, ir iš jų pasilieka tik teigiamos emocijos.
b) Be galo vargana ir skurdi šalis, bet per dvi savaites mačiau tik du išmaldos prašančius žmones. Žmonės priims ir pavaišins viskuo ką dar kažkur turi. Ir tai darys išties nuoširdžiai, be akyse pastebimų „besisukančių pinigų skaitliukų“.
c) Totalus saugumo jausmas, kas nėra įprasta varganuose artimuosiuose rytuose. Galima vidury nakties klaidžioti miestelių skersgatviuose visiškai nesibaiminant dėl savo likimo. Apie turistų lankomas vietas net nekalbėsiu. Ten visur stovi „tourist police“ būdelės ir visur matysite tvarkos sergėtojus.
d) Jei prie tavęs „prilips“ koks nors vietinis, tai labiau iš smalsumo ir noro pabendrauti su „baltu“ žmogumi nei tave „išdurti“ ar „pamauti ant pinigų“.
Keli paprasti situacijų aprašymai:
Važiuojame per kažkokį eilinį „Al no name“ kaimelį, kuriame gyvena ne daugiau kaip 20 šeimų, ir kuris susideda iš vienos vienintelės pagrindinės gatvės. Joje susigrūdę visi: tiek ūkininkai, tiek servisiukai (jei juos galima taip apibūdinti), tiek „maityklos“ su parduotuvėlėmis...
Labai norisi arabiškos kavos, kuri jau spėjo tapti savotišku narkotiku (nors pirmą kartą paragavęs maniau, kad už kampo ją „atpilsiu“). Ir staiga, tarp visų mano smegenims nesuvokiamų hieroglifų, matau pažystamą užrašą „coffee“. Kertu per stabdžius ir dar nespėjus nusėsti dulkėms jau veržiuosi pro duris į kavinės vidų.
Įėjęs į vidų sutrinku. Nieko panašaus į mums „europoidams“ įprastą kavinės aplinką. Stovi kažkoks vos ne ofisinis staliukas, kelios knygelės ant jo, užrašinė. Už jo nužvelgiu spintą, kurioje nieko panašaus į kavos aparatus neaptinku. Permetu žvilgsnį per visą patalpą: nei staliukų, nei kėdžių, baro ar kažko panašaus. Tik ant sienos kabančių paukštukų narvelių begalė, kai kuriuose netgi su čiulbančiu turiniu.
Matyt, ne taip mano smegenys suprato žodį coffee, gal čia turi kiek kitokią reikšmę. Patalpoje nė gyvos dvasios, išskyrus narvelių turinį. Apsisukęs išeinu lauk. Kur buvęs kur nebuvęs prieš mane išdygo vaikio siluetas. Standartinis jordaniškas:
– Vie rą jų from?
– Lituania.
– Jų ąr velkom!
Toliau prasideda dialogas iš mano pusės angliškai, iš vaikio pusės – arabiškai. Sunkiai „stumiantis“ į priekį, abu „įjungiame“ pirštų ir gestų kalbas. Į šitą košę įmaišome įvairiausių pantomimos judesių, šiek tiek nuoširdumo ir šypsenos prieskonių.
Ir galiausiai rezultatas pasiektas – pradedame vienas kitą suprasti. Supratęs, kad kažkoks pravažiuojantis turistas užsimanė arabiškos kavos, vaikis pradėjo savo vietiniu dialektu kažką rėkti, ir taip garsiai, kad net kaimo kurtieji senoliai to neišgirsti nebūtų turėję jokių galimybių.
Staiga iš visų pakampių, kaip kokiam siaubo filme, link manęs pradėjo masiškai artintis šešėliai. Na va, galvoju – eilinį kartą papuoliau! Cirkas prasideda! Pats pirmasis prisistatė „kavinės“ šeimininkas. Tradicinis „Vie rą jų from“ ir toliau su dar kelių prisistačiusių vietinių „vertėjų“ pagalba užsisakau dvi arabiškos kavos porcijas. Kai pamatau, kad įstaigos šeimininkas ruošiasi gaminti kavą pagal visas tradicijas „turkoje“, mintyse pradedu skaičiuoti kelintą kailį man kaip turistui už tokį servisą nuners.
Kadangi procesas nėra trumpas, o ir nenorėjau išsiduoti apspitusiems vietiniams, kad nerimauju, išsitraukiu cigaretę ir gąšliai ją traukdamas linkčioju galvą ir kartoju „yes, fine, wow“ ir kažką panašaus, stebėdamas jų emocingas kalbas ir reakcijas mano adresu. Dialogas „į vienus vartus“ trunka apie dešimt minučių. Iki šiol nesuprantu, kas turi dėtis vietinių galvose, kad jie buvo taip giliai įsitikinę, kad aš galiu bent kiek suprasti ką jie man sako arabiškai.
Jie taip emocingai man kažką aiškino, rankomis braižė ore įvairiausias trajektorijas ir kryptis, kuriomis aš mielai būčiau išėjęs tuo metu ir pats. Bet turėjau sulaukti savo užgaidos ir tęsti „dialogą“.
Galiausiai du garuojantys karštos kavos puodeliai pasirodo iš už kilimu dengtos nišos. Aš kaip nudiegtas pašoku, linkteliu atsisveikindamas galvą savo pašnekovams ir strimgalviais lekiu link mašinos. Kol pakuoju kavos puodelius patogiai vidun (nes norėjosi sprukti iš tos vietos kaip įmanoma greičiau, kol dar neprasidėjo reketas ir reikalavimai), kavinės šeimininkas kaip žaibas atsidūrė už mano nugaros rankose laikydamas du indelius gėlo vandens ir du šokoladukus.
Dar geriau! Pagalvojau aš, ir noromis nenoromis mano pasąmonės skaitliukas pradėjo kaip pamišęs draskyti mintyse ir taip skurdų mano biudžetą. Bet trauktis jau vėlu, paslauga užsakyta, servisas gautas, laikas plačiai atverti piniginę. Giliai atsidūstu ir pasiėmęs iš mašinos tą daiktą, kuriame guli mano kruvino darbo rezultatai, einu savo negailestingo likimo link. „Hau mač?“ – klausiu linktelėdamas galvą ir duodamas suprasti, kad lemtingam verdiktui aš jau pasiruošęs.
Ir tai ką aš matau toliau, mano galvoje paprasčiausiai nebetelpa. Kavinės šeimininkas uždėjęs ranką ant širdies toliau vienareikšmiškais judesiais duoda man suprasti, kad jis mane vaišina.
Manęs iki tol dar niekada nėra „surakinusi“ stabligė. Bet tuo metu trumpam kritau į komą. Galvoje kompiuteris pradėjo vykdyti pačias įvairiausias skaičiavimo, situacijos vertinimo ir kitokias operacijas kvantiniais greičiais. Ką tai turėtų reikšti? Kur spąstai? Kas manęs laukia toliau? Pala pala, - kaip tai vaišinu?! Kavinės savininkas vaišiną turistą? Kur Jūs tai matėte? Na suprantu, paprasti žmonės pavaišina, būna, pasitaiko. Bet ne KAVINĖ!
Įprastai artimieji rytai ir šiaurės Afrika yra tie regionai, kur už „nieką“ turistą išrengs iki „triusikų“, ar net ir tuos numaus. Kur tavo kaip turisto „spyruoklės“ taip įtemptos, besisaugant turistams paruoštų spąstų, kad bet kuriuo metu gali trūkti. O čia – vaišinu! Pirmą ir paskutinį kartą mane mato. Dar sakyčiau smagiai paplepėjome, dar suprasčiau. O dabar... Dvi dienas negalėjau nuo to mane ištikusio šoko atsitokėti. Atvirai pasakius, dar ir dabar daugiau nei savaitei prabėgus negaliu suprasti, kas ir kodėl tada nutiko.
Kitas atvejis. Atvykome į Danos rezervatą. Kraštovaizdis tiesiog kvapą gniaužiantis. Kalnų didybė! Tarpeklių ir slėnių vaizdas nerealus! Grožis neapsakomas, neaprašomas. Bent jau aš jaučiuosi totalus „primityvas“ tokioje situacijoje ir mano leksikonas susitraukia iki Aločkos Ščukinos lygio. Bandau kažką įamžinti fotoaparato pagalba, bet puikiai suprantu, kad to ką mato mano akis ir apdoroja smegenų pilkosios ląstelės, jokia kamera neįamžins ir neperteiks to kitam nė keliais procentais.
Stoviu ant Danos kaimelio pakraščio, žiūriu į slėnį, negaliu atsigrožėti vaizdais, bet čia eilinį kartą mano vidinis „aš“ pradeda mane stumti eilinės aferos link - „nusileisk skardžiu iki kalno vidurio – pamatysi dar geresnę panoramą!“.
Kadangi esu tokios natūros žmogus, kuris su niekuo nesiginčija, juo labiau su savo vidiniais demonais, ilgai nelaukęs sėdu į savo KIA Picanto ir leidžiuosi žvyrkeliu, kuris iš viršaus žiūrint atrodė ganėtinai saugiai. Tada eilinį kartą supratau, kad esu totalus idiotas pasiryždamas tokiam iššūkiui su tokia transporto priemone.
Kalno žvyrkelio statumą galima išreikšti tik taip: jei nuspausi stabdį, mašina toliau čiuoš savavališkai ir tai gresia tapti tavo paskutine kelione. Nes tiesaus kelio nėra, 180 laipsnių serpantinas kas 20-30 metrų. Žemyn tai žemyn, į viršų kopti tai tapo dar didesniu iššūkiu. Kad ratai neprasisuktų ir TP liptų į viršų, o ne slystu žemyn ar į šoną skardžio link. Tiesiog tai buvo beprotiška ir kvaila. Netgi nežiūrint į mano savisaugos nebuvimą, aš to nekartočiau ir kitiems nepatarčiau. Nebent išsinuomotumėte 4x4 su normaliais ratais, o ne „slikais“, kokius gavau aš.
Na bet ne apie tai norėjau papasakoti, nukrypau, atsiprašau. Tai va, kažkokiu būdu įsikibęs į vairą rankomis, dantimis, nagais ir ragais pasiekiu kažkokią niekingą aikštelę, jei ją būtų galima apskritai taip pavadinti. Išlipu drebančiomis „kinkomis“ pasigrožėti pasiekto tikslo rezultatu. Kažko trūksta. Pažiūriu žemiau, ideali aikštelė su idealiu apžvalgos kampu. Bet ten sėdi kažkokie arabai atvykę su dviem galingais visureigiais. Na negi lipsi žmonėms ant galvų tik tam kad patenkintum savo užgaidas?
Bandau atsipalaiduoti ir pasitenkinti tuo vaizdu kurį „užsidirbau“. Bet ne, eilinį kartą mano vidinis demonas netyla: „Eik žemyn, kur arabai sėdi, ten nerealus apžvalgos kampas, vaizdai, kurie „išnešios“ tavo smegeninę! Dievas sukūrė grožį ne kažkokiems arabams, o visiems savo vaikams. Ir tu esi vienas iš Jų! Eik žemyn ir pasiimk, kas tau priklauso!“
Atspėkite, koks mano sprendimas? Žinoma! Einu žemyn. Galvoju, ką čia tiems arabams pasakyti, kokį „durnių įjungti“, kad nors akies krašteliu pasigrožėti nerealiais vaizdais. Bet jau kelio pusiaukelėje mane pamatę jie pradėjo mojuoti ir kviesti mane prie lauželio arbatos. Aš dar pavaizdavau, kad „laužausi“: „Ne, na ką Jūs, aš čia ne tam ir pan.“, bet galiausiai aš jau jų „teritorijoje“.
Trumpas pasilabinimas, nustebinęs standartinio jordaniško „Vie rą jų from?“ nebuvimu. Vėliau paaiškėjo, jog tai Saudo Arabijos gyventojai atvykę Jordanijon į Danos draustinį tiesiog praleisti savaitgalį idealioje aplinkoje. Aš paaiškinau, kad noriu tik padaryti kelias nuotraukas ir nors kelias minutes pasigrožėti nerealiais vaizdais. Bet tai, panašu, jiems yra paprasčiausiai nesuvokiama.
Matyt, jei žmogus atėjo – tai jis svečias. Sąjūdis stovykloje prasidėjo toks, tartum aš būčiau pats Saudo Arabijos karalius. Pačios įvairiausios vaišės pradėjo klotis man tiesiog po kojomis. Ir atsisakymas būtų buvęs priimtas kaip pats didžiausias įžeidimas. Maroke už tokias „vaišes“ greičiausiai būčiau pusę savo biudžeto paklojęs. O čia išsiskirstėme kaip seni geri pažystami.
Ir Jordanijoje tai ne vieninteliai tokie nutikimai. Vietinių žmonių paprastumas, nuoširdumas ir svetingumas tiesiog griauna visus kitose šalyse susidariusius stereotipus „vietinis VS turistas“.
Kainos
Visų pirma, būtinai nusipirkite internete Jordan Pass, tai padės Jums išties nemažai sutaupyti. Nekeiskite pinigų oro uoste! Būtinumui esant, keiskite kuo mažiau.
Mitas tai, kad tai yra brangi šalis. Bet tiesa, kad jų valiuta „aukštesnė“ nei euras. Tiesa, kad turistų lankomose zonose nėra pigu. Bet jei važinėsite „periferiniais“ keliais, ne kartą galite būti nustebinti.
Štai Jums keletas pavyzdžių:
Važiuojame per kaimelį kuris randasi vos 4,5km nuo turistinės Petros, kurioje kainos lenkia net mūsiškes. Sustojame vienintelėje „maitykloje“. Tradiciniai jordanietiški - „vier ar jų from“ pasisveikinimai ir toliau vėl vyksta dialogas pirštų kalba. Badydami į ingredientus užsisakome du kebabus-shawarmas. Klausimas „hou mač“ eilinį kartą liko nesuprastas, tad nieko kito neliko kaip ištraukti 5 JD banknotą ir tikėtis, kad to pakaks.
Staiga į saują gaunu netikėtos grąžos – 4JD ir kelias monetas. Stoviu nieko nesuprasdamas ir kišdamas jam po nosimi saujos turinį – „tu pažiūrėk ką čia padėjai, kažkas ne taip!“ Jis man rodo, kad viskas čia gerai. Na tada nebūčiau Lietuvis! – duok dar tris kebabus, ir tą, ir aną! Prisikrovę du maišus maisto dviem dienoms ir už viską sumokėję nepilnus 5 JD, nusprendėme patikrinti kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvę.
„Supermarket‘as“ savo dydžiu priminė mano garažą. Bet mus iš karto pasitiko išdidžiai krūtinę atstatęs šios įstaigos šeimininkas ir gana nebloga angliška kalba pareiškė: „Pas mus kainos kiek vietiniams, tiek turistams – vienodos!“ Aha, girdėjau aš tokių pareiškimų savo gyvenime, ir ne kartą! Galvoju sau mintyse. Skeptiškai nusiteikęs neimu daug produktų. Padedu ant prekystalio savo pamėgtas šviežias sultis, ir paprašau dviejų pakelių cigarečių. Kai išgirstu kiek turiu susimokėti, jo perklausiu ar tikrai viską suskaičiavo. Kai jis mane patikino, kad viskas čia gerai, man iškilo klausimas, kiek kainuoja cigaretės?
Ir štai galiausiai paaiškėja, kad beveik visą savaitę tiek už rūkalus, tiek už sultis ir aplamai už visą kitą aš tiesiog permokėdavau. Tada vėl tradiciškai prisiminiau, kad esu Lietuvis, prisikroviau visko ko širdis tuo metu geidė ir išėjau keisto jausmo kankinamas laukan. Bet visa tai yra natūralu, kai vyksti pirmą kartą „kažkur“, kai niekas tavęs nėra „paprotinęs“ ką, kur ir kaip turi daryti, tada mokaisi iš savų klaidų.
Jei nesate „susireikšminę“ ir galite gyventi „spartietiškai“, tai 25 Eur dienos biudžeto maistui ir nakvynei bus daugiau nei reikia. Dar vienas patarimas: telefoną su Lietuvos operatorių kortele Jordanijoje galite pamiršti, nebent turite daug pinigų. Nusipirkite paprastą išankstinio apmokėjimo kortelę internetui ir vietiniams skambučiams.
Vairavimo Jordanijoje ypatumai
Visų pirma, teks pamiršti, kad galite nuspausti akseleratorių iki dugno. Na nebent važiuosite šiaurinės Jordanijos dykumų dalimi. „Gulinčių policininkų“ čia priguldyta ko gero daugiau nei gyventojų yra šitoje šalyje. Kas blogiausia, tik trečdalis iš jų yra paženklinti. Kiti paprasčiausiai yra absoliučiai nematomi ir guli tokiose vietose, kur jų net nesitiki. Nei gyvenviečių ar kažkokių kitokio pobūdžio kliūčių. Tik staiga nei iš šio nei iš to pajauti, kaip tavo „kaušas“ automobilio stoge bando pramušti liuką, o važiuoklė „pareiškia“: dar vienas toks kartas ir ji su tavimi „atsisveikins“. O ir ožkos, avys ir kiti gyviai nevaikšto per perėjas, ant jų „užšokti“ gali už bet kurio posūkio.
Kitas neigiamas potyris: naktį vairuoti išties keistas jausmas. Panašu, kad jordaniečiai teisių išlaikymo mokyklų neturi. Jie paprasčiausiai sėda už vairo ir važiuoja. Jie net žalio supratimo neturi, kad automobilyje yra posūkių svirtelė (kas mūsuose būdinga BMW vairuotojams), kad šalia ilgųjų šviesų egzistuoja dar ir trumposios.
Kur prieš žiedą yra tik dvi kelio juostos, jie sugeba sugrūsti iki penkių automobilių. O judėjimas žiedu tai iš viso kažkokia mistika. Taip ir nesupratau per tą laiką kam jų šalyje yra pirmumas žiede. Bet supratau tik vieną – žinai kur signalo mygtukas, matai kur „skylė“ sraute, ten ir važiuoji. Ir viskas tampa paprasta kaip du kart du.
Tokiose eismo sąlygose Lietuvoje tu matytum tūkstantį kartų ištiesintą vidurinį pirštą, matytum, kaip nuo visokių keiksmų apsispjaudo priekiniai langai ir avarijas vos ne kiekvienoje sankryžoje. Bet ten viskas vyksta ramiai ir solidariai. Kažkokia mums sunkiai suvokiama vairavimo kultūra. Bet faktas yra tas, kad per 14 dienų, mačiau tik vieną avariją. Ir ta jokio įspūdžio nepaliko. Tiesiog švelniai bakstelėjo vienas kitam ir tiek.
O šiaip keliai visoje Jordanijoje apytuščiai, važinėtis galima be jokio streso, tik miestų centruose reikia būti šiek tiek daugiau dėmesingiems. Ir labai svarbu gera navigacija. „Google offline maps“ Jordanijos miestuose galima pamiršti.
Gyvenimo sąlygos
Su nakvynėmis šioje šalyje yra išties nemaža problema. Keliaudamas savarankiškai ir rinkdamasis nakvynes tiek per booking.com, tiek per AirBnb, turi būti be galo dėmesingas ir skaityti tiek atsiliepimus, tiek komentarus, tiek „feedback‘us“. Nes tikrai neretai galite patekti į aplinką, kur iš krano nebėga vanduo, nebus švarios patalynės, nebus šildymo ar pan. Jie kažkaip nesureikšmina šitų elementarių gyvenimo sąlygų. Galbūt dėl to, kad jie yra klajoklių genetinio fondo palikuonys.
Visos kelionės metu matysite mases žmonių gyvenančių tiesiog dykumose. O gal tiesiog jų kultūroje tokie dalykai kaip nakvynė yra supaprastinti iki nulinės reikšmės. Mes europiečiai to paprasčiausiai nebesuprantame. Bet, bet kuriuo atveju, Jūs būsite širdingai priimti. Gausite bet kokią jums reikiamą informaciją, patarimus ir reikalui esant – servisą, kurio Jums reikia. Reikia tik kalbėti, o ne reikšti nepasitenkinimą.
Žinoma, jei Jums nerūpi vietinės buities pažinimas, bendravimas prie arbatos puodelio ir biudžetas Jums leidžia imti prabangius viešbučius, problemų nebus. Vis dėlto patarčiau įsidėti vieną adapterį iš angliškos rozetės į mūsų europinę, nes su elektra pas juos totalus chaosas, matysite visus įmanomus kištukinius lizdus pasaulyje. Kažkokio vieno standarto pas juos tiesiog nėra.
Ir pabaigai: neskubėkite lauktuvėms pirkti jų nacionalinio pasididžiavimo gėrimo ARAK „žemėje“. Oro uoste jį įsigysite visu trečdaliu pigiau.
Ir pabaigai patarimas nuo ko pradėti ir kuo užbaigti, kad kelionė nenuviltų.
1. Dykumų pilys
2. Amanas
3. Jerash
4. Nacionaliniai parkai
5. Ir be abejo, desertui – Petra. Jei ją aplankysite anksčiau, po jos visa kita gali pasirodyti nuobodu ir neverta dėmesio.
Sėkmės kelionėse visiems!
