aA
Iš Skovorodino traukiniu kilome į Šiaurę, į Jakutijos miestą Neriungri. Pakeliui kirtome BAM-ą per jo sostinę Tyndą. Sprendžiant pagal žemėlapį, iš Neriungri per Tyndą, Chabarovską ir Vladivostoką galima pasiekti BAM-u, tačiau geležinkelio stoties darbuotoja, išgirdusi mūsų pageidavimą, žiūrėjo kaip į nevispročius – vienintelis variantas iš Neriungri buvo grįžti atgal į Skovorodino ir toliau į rytus keliauti Transibiro magistrale.
Kelionė į Sibirą
© Vidmantas Šmigelskas

Grįžęs į Lietuvą daugiau pasiskaitinėjau apie BAM-ą, pasirodo legendinis geležinkelis keleiviniais traukiniais labai jau menkai apkrautas. Iš Tyndos į Komsomolską prie Amūro važiuoja vienintelis traukinys per parą, o Chabarovsko atšaka nuo BAM-o nesuka joks keleivinis traukinys.

60 tūkstančių gyventojų turintis Jakutijos miestas Neriungri kelionės maršrute atsirado todėl, kad vieną vasarą iš šio miesto gaudavau laiškus – brolis su studentų statybiniu būriu kėlė Tarybų Sąjungos ekonomiką. Atsimenu, kad pradinėse klasėse buvau kietas, žinau net antro pagal dydį Jakutijos miesto pavadinimą. Brolis prieš gerus 35-erius metus, išvažiuodamas iš Neriungri, užmiršo padžiautus džinsus. Brangus daiktas, gal kokį šimtą rublių kainavęs, tad važiavau jų ieškoti.
Iš Skovorodino į Neriungri atvažiavome per naktį, dieną pavaikščioję Jakutijos žeme vakare tuo pačiu traukiniu išvažiavome į Chabarovską.

Ieškodami, ką iš ryto nuveikus Neriungri, elgiamės panašiai kaip Skovorodino – einame į svečius. Tiesa, didesniame mieste į valdžios rūmus brautis nedrįsome, pasirinkome laikraščio „Prosto Niurka“ redakciją. „Niurka“ – Neriungri trumpinys, taip vietiniai vadina savo miestą. Laikraščio redakcija įsikūrusi bute kartu su apsaugos firmos kontora. Pirmoji redakcijos darbuotoja įstaigoje pasirodė po dešimtos, kol jos laukėme – rūkėme su apsauginiu. Tas pasakojo, kad Neriungri su Jakutijos sostine Jakutsku nelabai sujungtas – geležinkelio tarp šių miestų dar nėra, šiltuoju metų laiku galima bandyti važiuoti automobiliu, nes kelias „vietomis asfaltuotas“, tarp Neriungri ir Jakutsko skraido ir maži keleiviniai lėktuvėliai. Apsauginis ironizavo, kad „dažniausiai jie kelionės tikslą pasiekia sėkmingai“.

Kelionė į Sibirą
Kelionė į Sibirą
© Vidmantas Šmigelskas

Darbe pasirodžiusi „Prosto Niurka“ darbuotoja stebėjosi, ką mes veikiame tokioje skylėje kaip Neriungri. Dėstė, kad laukia vietos valdžios rinkimų – redakcija gaus solidžių pajamų. Mergina neslėpė, kad laikraštis „sėdi valdžios kišenėje“ ir tikino, kad nėra pas juos demokratijos. Tiesa, pradėjus domėtis, kokios konkrečios tos nedemokratijos apraiškos, ji pasakojo, kad redaktorė neleidžia rašyti slengu. Paskaitinėjau patį laikraštį, valdžios kritikos užuomazgų nematyti, kaip, beje, ir kituose Rusijos regioniniuose laikraščiuose. Tačiau spėju, kad valdžios kritikavimas, tiksliau nekritikavimas, apskritai nėra diskusijų objektas, seniai suvokta, jog to daryti negalima ir tai priimta kaip norma.

Rugpjūčio 2-ąją Neriungri temperatūra kilo iki 30 laipsnių, tačiau klimatas sausas, žemyninis ir karštis nealino. Beje, nors buvo karšta, žmogus, dėvintis šortais, retenybė. Juokavome, jog kai šortų prireikia kartą per dešimt metų, Jakutijos gyventojai neberanda spintoje tinkamos „išmieros“ drabužių. Bet iš tiesų vasaros Neriungri šiltos - liepos mėnesio temperatūros vidurkis 16 laipsnių. O žiemos ten smagios – lapkričio temperatūros vidurkis žemiau 20 laipsnių šalčio, gruodžio ir sausio – žemiau 30.

Neriungri gatvės erdvios, o automobiliai retai kada jose pasirodo. Jakutijoje pirmą kartą išvydau įstrižai sankryžos nupieštas pėsčiųjų perėjas.

Ilgai ir atraktyviai ieškojome autobusų stoties. Svarstėme, jog vietiniu reisu spėsime nuvažiuoti į netolimą kaimą. Dar laikraščio redakcijoje paklausėme, kur yra autobusų stotis – mums paaiškino, parodė kryptį. Ėjome, ėjome, ėjome... Nėra stoties. Vėl klausėme, vėl ėjome. Kol galų gale apie stotį pradėjome klausinėti jau būdami... stotyje. Pasirodo, kad „stotis“ – tai autobusų sustojimo lentelė. Grafiko nėra, kažkada galbūt kažkoks autobusas atvažiuos...

Kelionė į Sibirą
Kelionė į Sibirą
© Vidmantas Šmigelskas



Balius su būriu rusų

Kelionė iš Neriungrio į Chabarovską truko beveik pusantros paros – dvi naktis ir vieną dieną. Bilietus gavome tik skirtinguose „plackarto“ vagonuose, o vietas – pačiuose blogiausiuose šoniniuose viršutiniuose gultuose. Viršuje beprotiškai tvanku, o ir įsirangyti į šoninį viršutinį „plackarto“ gultą nėra paprasta. Sveriu vos 70 kilogramų, bet, regis, ir kompaktišką kūną įkišti į siaurą plyšį tarp dviejų „padėklų“ – gulto ir virš jo esančios lentynos patalynei – yra sunku. O ką jau kalbėti apie rimtai įmitusį asmenį. Kai koks perpus už mane sunkesnis žmogus braunasi į viršutinį gultą, atrakciją stebi pusė vagono, tiesa, niekas nesijuokia, daugumos stebėtojų veiduose – nerimas ir užuojauta.

Laimei, kad šiame traukinyje buvo baras. Pasirodo, būna ne tik vagonų restoranų, bet ir vagonų barų. Taigi, vagonas baras – tai toks vagonas, kurio pusė skirta valgymui ir gėrimui, o kitoje dalyje įrengti kupė. Bent vieną mūsų „priebario“ kupė buvo užėmę policijos pareigūnai.

Tik traukiniui pradėjus važiuoti, patraukiau į barą, tikėdamasis, kad netrukus prisijungs ir mano bendražygiai, bet jie nusprendė palošti kortomis bendrajame vagone. Man begeriant alų, baras pamažu ėmė pilnėti. Girtų rusų kompanija, žinoma, ėmė kabinėtis: „Kas toks? Kodėl nepažįstame?“. Sakau, kad esu didis lietuvių žurnalistas, rašytojas, keliautojas... Neironizuoju.

Kelionė į Sibirą
Kelionė į Sibirą
© Vidmantas Šmigelskas

Panašiai taip ir aiškinau. Bet čia ne iš pasipūtimo, o iš baimės. Neva, jei mane papjausit – bus tarptautinis skandalas. Pradėjęs girtis, sukėliau dar didesnį susidomėjimą. Tačiau greičiausiai į „chebrą“ būčiau neįsiliejęs, o gal ir galvon būčiau gavęs, jeigu ne girtų rusų lyderis. Pilna geltono metalo dantų burna trisdešimtmetis vyras pliaukštelėjo per petį ir sako: „Mes – žvėrys, galim ir papjauti.“ „Jei negyvai, tai negerai... Tai man nepatinka. Bet šiokias tokias muštynes galime organizuoti. Turėsiu apie ką grįžęs papasakoti“, – priėmiau iššūkį. „Kodėl jūs, lietuviai, taip mūsų nekenčiate?“ – regis, toliau spaudė. „Esi girdėjęs, kad degtinės ir politikos maišymas sukelia labai nemalonias pagirias?“ – paklausiau. Vyras geltono metalo dantimis šyptelėjo ir, regis, nusprendė, kad esu tinkamas į „chebrą“.

Po kurio laiko, kai rusai įsisavino dar vieną kitą butelį degtinės, mano naujasis bičiulis sakė, kad be reikalo nešneku apie politiką – jis aštuonerius metus buvęs samdomu kareiviu, tikru šautuvu šaudęs į tikrus žmones. Galėtų daug papasakoti, bet dabar jau nepasakosiąs. Vyriškis aiškino, jog kontraktą nutraukė ne todėl, kad jam buvę baisu ar gaila tų, į kuriuos šaudė, o dėl nuolatinių vadų išdavysčių. Jis priminė necenzūrinę Boriso Grebenščikovo dainą apie kareivius, kurios pavadinimas normine kalba būtų kažkas panašaus į „Pamylėjo“...

Girtam baro chaose buvo pakankamai keblu daryti nuoseklius interviu: pokalbiai fragmentiški. Tačiau išsiaiškinau tiek, kad Neriungris Sibirui – kaip Norvegija Lietuvai. Į Neriungrio akmens anglies kasyklas vyrai važiuoja uždarbiauti iš Irkutsko, Chabarovsko, Blagovieščensko ir, žinoma, mažesnių Sibiro miestelių. Šalia Neriungrio yra ir aukso kasyklos. Gerai apmokami darbai ir geležinkelyje, elektrinėje. Vyrai čia atidirba kelis mėnesius, tada važiuoja pas šeimas. Paskui vėl grįžta. „Aš turiu keturis vaikus. Kaip man gyventi? Man nepatinka taip gyventi, kaip dabar. Aš nematau, kaip vaikai auga", – ašarodamas pasakojo jaunas irkutskietis. Vyras tikino, kad atviroje akmens anglies kasykloje Neriungryje dirbo vairuotoju, gaudavo apie 1,5 tūkst. eurų algą, bet neištvėrė, perėjo į kitą darbą. Dabar jis sakė uždirbantis perpus mažiau, tačiau Irkutske ir tiek negautų.

Kelionė į Sibirą
Kelionė į Sibirą
© Vidmantas Šmigelskas

Trys vyrai stovėjo kiek atokiau ir ginčijosi. Dviese įrodinėjo, kad trečiasis privaląs leisti vogti kurą. Tas sakė, kad neleisiąs. Įsiklausiau. Paaiškėjo, kad tas, kuris neleidžia vogti, yra traukinio mašinistas. Kalba ėjo apie kažkokį formalų kuro kiekį, na, kažką panašaus į „bambalį“ dyzelino, kurį po darbo prisipili ir išsineši. Tas dvejetas aiškino, kad principo reikalas yra ką nors pavogti, o mašinistas – jog jo principas yra neleisti vogti.

Dalis rusų gėrė alų, dalis degtinę. Degtinę geriantieji ją pilstė į stiklinę ir suko ratu. Niekas niekam primygtinai gerti nesiūlė. Mano bičiulis metaliniais dantimis atnešė man alaus. Po kurio laiko revanšavau, „pastačiau“ kokį penketą skardinių. „Tu dabar degtinės nupirk!“ – primygtinai paprašė pats nesimpatiškiausias sugėrovas. „Vaikine, tu manęs lochu nelaikyk,“ – mestelėjau jam. Metalinių dantų savininkas po šios frazės ėmė klykti iš juoko. Sakė, jog mano intuicija labai gera. „Būtent taip jis rytoj būtų pasakojęs: „Radom vakar tokį lochą lietuvį – jis visą vakarą mums statė degtinę“, – savo bendrakeleivį charakterizavo buvęs kareivis.

Visa kompanija pabandė tambure parūkyti. Kilo triukšmas, policininkai dūmus užuodė. Paskui barmenė barė, kad tokio didelio būrio kvailių nėra regėjusi – galima juk rūkyti paeiliui, o ne visu būriu. Naktį traukiniui kiek ilgiau stabtelėjus, ta pati barmenė pakvietė išeiti parūkyti į lauką – mūsų vagonui perono neužteko, vienas po kito ritomės į pievą nuo bėgių sankasos.

Man regėjosi, kad sugėrovų kompanija – mano bendraamžiai (man 46-eri). Na, plius minus... Bet paklausę, kiek man metų, ėmė kreiptis „died“ („seni, seneli“) arba „batia" („tėvai“). Pasirodo, beveik visi man į sūnus tinka...

Ne mažesnė atrakcija – bare degtinė parduodama legaliai, tačiau jos bare gerti negalima. Barmenė, kai tik pamatydavo butelį ant stalo, barė ir prašė jį paslėpti.

Chabarovsko traukinyje siautėjo policininkai. Tikrąja to žodžio prasme. Jie nuolat zujo pirmyn atgal po traukinį, kartais dviese, kartais visas ketvertas. Rūkantieji ir geriantieji jiems nebuvo labai įdomūs, tačiau iš traukinio jie išsivedė gal 10, gal 15 keleivių. Tradiciškai pareigūnai prie asmens prieina traukiniui jau pradėjus prieš geležinkelio stotį stabdyti, paprašo dokumento, žmogui pataria susirinkti daiktus ir mandagiai pakviečia eiti kartu. Neturėjau galimybės įsitikinti, ar tai tiesa, bet spėlioju, kad iš traukinių policija „susirenka“ ieškomus žmones.

Na, iš mūsų nei traukiniuose, nei gatvėse policininkai dokumentų neprašė, net ir akių kontaktu nedemonstravo spaudimo. Minėjau, kad keliauti Rusijos geležinkeliais gali tik identifikuotas. Bilietas parduodamas tik pateikus pasą, ant bilieto tavo asmens duomenys, įlipant į traukinį vėlgi ilgai tyrinėjamas tavo pasas ir bilietas. Bent jau teoriškai Rusijos geležinkelių duomenų bazė gali veikti kaip koks „Google“, pasitikrini ir matai, kurią dieną kurioje stotyje išlips recidyvistas S.R., trečius metus ieškomas dėl dviejų motininių avių vagystės. Žinia iš taško A į tašką B Sibire alternatyvaus geležinkeliams transporto dažniausiai nėra ir recidyvistas avių vagis anksčiau ar vėliau įkliūva...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Kalbomis apie Mongolijos žmones ir gyvūnus, lietuviai patikėjo tik atsidūrę šalies stepėse (1)

Rytą išvažiavome prie Liepsnojančių uolų – Bajanzago. Pakeliui mus lenkė uigūrų...

Maroke lietuviai nustebo išvydę maišais alkoholį perkančius vietinius: jiems nepadeda jokie draudimai (114)

Nedidelis Saviros miestas yra viena populiariausių turistų krypčių Maroke. Tai yra kurortinė...

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą: čia laisvai keliauti draudžiama, bet patekę nesigailėsite (39)

Kaip žinote, 1950 m. Tibetą okupavo Kinija . Nuo to laiko, tibetiečiai gyvena priespaudoje, o jų...

Kadaise po vandeniu buvusių Marmuro kalnų grožis abejingų nepalieka (4)

Taroko tarpeklis , dar žinomas kaip „Marmuro tarpeklis“, yra įspūdingas 19 metrų ilgio...

Prieš 15 metų lietuvių atrasta atostogų kryptis šiandien vilioja dar labiau (67)

Visuomet geras oras, puikios pakrantės, išskirtinis istorinis palikimas, prabangūs viešbučiai bei...

Top naujienos

Nausėda ėmė piešti niūrius scenarijus: jei taip toliau – valstybė ateities neturi (276)

Galimas kandidatas prezidento rinkimuose Gitanas Nausėda šiandieną pristatė savo programines...

Lietuvis pasidalijo atrasta pigių kelionių schema: aplink pasaulį per dvi savaites už juokingai mažą sumą (36)

„Aplink pasaulį per 14 dienų“. Skamba neįtikėtinai? Taip pasirodė ir mums, kai gavome taip...

Buvusių alkoholikų nėra: devintą abstinencijos mėnesį dantimis bandė atidaryti butelį (32)

„Devintą abstinencijos mėnesį laikiau butelį rankose. Buvau išsekusi fiziškai, o psichologinė...

Gavo baudą už stovėjimą, bet kai paprašė nuotraukų, išgirdo absurdišką pasiūlymą (128)

Gaunate baudą už tai, kad pažeidėte kelių eismo taisykles ( KET ), tačiau ką tiksliai padarėte...

Suomija įtaria Rusiją panaudojus slaptą ginklą: buvo kilusi grėsmė paprastų žmonių saugumui (229)

Suomijos ministras pirmininkas Juha Sipila teigia, kad per pastarąsias NATO pratybas...

Ušackas įvardijo galimus prezidentus: Šimonytė ir tas žmogus, kurį parems Karbauskis (75)

Pirmadienį oficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Tiesa, tai tik metas procedūroms –...

Po pergalės Šaras pasidžiaugė ir 17-mečiu „Žalgirio“ talentu: smagu už Roką (4)

Alytuje „Betsafe-LKL“ rungtynėse pirmadienį intriga gyvavo tik pirmose mačo minutėse. Pirmame...

Kaip žinoti, kad kai kuriuos žmones „išaugote“: užteks atsakyti į septynis klausimus (3)

Mums keičiantis ir aplinkiniai turi išmokti su mumis bendrauti kitaip, tačiau kartais bendraudami...

Ekspertai: Mozambiko sukčiai taikėsi į tuos, kurie gali susimokėti (61)

„Žmonės prigąsdinti, kad vien už praleistą skambutį, kaip iš kokio siaubo filmo, dings...

Liūdna žinia tūkstančiams jo talento gerbėjų: mirė žymus JAV kūrėjas Stan Lee (8)

Liūdna žinia tūkstančiams komiksų kūrėjo, režisieriaus ir rašytojo Stan Lee gerbėjams. Kaip...