Na, vaikai visur gražūs, o Skovorodino ypač gražios moterys. Iš traukinio Skovorodino išlipome penktą valandą ryto. Nusipirkome bilietus į naktinį traukinį Skovorodino - Neriungri bei bilietus į kitą vakarą iš Neriungri išvažiuosiantį traukinį iki Chabarovsko. Ketinome Chabarovske nestoti, važiuoti iki pat Vladivostoko, tačiau bilietų už normalią kainą iki paskutinio mūsų kelionės taško negavome. Buvo tik bilietų firminiame traukinyje. Nusprendėme, kad iš Chabarovsko iki Vladivostoko kaip nors nusikapstysime, juk atstumas – tik keli šimtai kilometrų – smulkmena Sibiro masteliais.

Taigi penktą ryto iš geležinkelio stoties patraukėme į Skovorodino, Anykščių dydžio miestelį. Miestelyje vyrauja penkiaaukščiai daugiabučiai. Jo centre monumentas kariams. Ant jo užrašas: ,,Šlovė didvyriams! Nemirtingas žygdarbis kritusių už laisvę ir laimę liaudies!“ Šalia monumento ant namo ištrupėjusių plytų sienos didžiulis užrašas – ,,Šlovė darbui!“. Rugpjūčio pradžioje Skovorodino dar šventė gegužės 9-ąją, Pergalės dieną – miestelyje gausybė plakatų: ,,Jūs nugalėjote – mes išsaugosime“.

Skovorodino turbūt sunku rasti vietą, iš kurios nesimatytų kokio nors patriotinio transparanto. Bet tas ,,Šlovė darbui!” – pats geriausias. Turbūt tik paminklai ir geležinkelio stoties pastatas Skovorodino tiesus – visa kita kreiva. Ypač efektinga šaligatvių danga. Suprantu – amžinas įšalas, temperatūrų svyravimai, bet ir žmonių pasistengta. Na vien gamta tokio reljefiškumo ir duobių grožio nepajėgs sukurti... Vidury vieno neva šaligatvio styro du geležinkelio bėgiai, statmenai į žemę įbetonuoti ir 30-40 centimetrų aukštyje nupjauti. Kokia jų paskirtis – mistika, kiek ši konstrukcija padėjo medikams gauti papildomų lėšų iš ligonių kasų – taip pat nenurodoma...

Žavu, jog moterys ir tokioje skylėje išlieka gražios. Prieš aštuntą ryto į gatves pasipylė damos su aukštakulniais, mini sijonukais... Kaip dresuotos pumos, elegantiškai vinguriavo suklypusiais šaligatviais, per duobes, balas ir visas kitas gamtines ir žmogaus sutvertas kliūtis.

Nors viskas, kas gali būti kreiva, Skovorodino yra kreiva ir, žinoma, nėra jokių šienavimo požymių, tačiau šiukšlių miestelyje nesimato. Daugelio daugiabučių gyventojai yra meniškos širdies. Menui naudojamos dvi medžiagos – padangos ir bambaliai. Iš jų nagingieji sibiriečiai gamina įvairų grožį – nuo bortelių gėlių darželiams iki gulbių.

Tiesa, vietinių gyventojų užrašai ant sienų neįtikino, kad jie gyvena gerai. Kelionės etape nuo Skovorodino iki Chabarovsko rusai mūsų nuolat klausė, ką mes čia veikiame. Mandagesni sakydavo: ,,Ką jūs veikiate šioje mūsų skylėje?“, o grubesni šiame sakinyje vartojo viena papildomą necenzūrinį žodį.

Priėmė rajono meras

Nuo penktos iki aštuntos ryto nuosekliai apžiūrėjome miestelį, o maitinimo įstaigos dar nedirbo. Kilo problemėlė, ką gudresnio Skovorodino nuveikus. Žiūrime – pastatas, ant kurio lenta, kad čia rajono valdžios kontora. Įeiname. Pasitinka narvelyje sėdinti ,,vieno langelio“ darbuotoja ir turniketas. Moteriškė paklausė, pas ką mes, kokiais reikalais. Sakau: ,,Žurnalistai, keliautojai iš Lietuvos. Domimės, kaip Skovorodino valdžia dirba.“ Kol ji svarstė, kaip elgtis, koridoriuje pasirodė keturiasdešimtmetis vyrukas, prisistatė esąs rajono vadovas ir pakvietė į kabinetą.

Aleksejus Viktorovičius Prochorovas, tiesiogiai išrinktas Skovorodino rajono vadovas, taigi, lyg ir meras. Skovorodino miestas turi miesto savivaldybę. A. V. Prochorovas stebino savo dalykiškumu, žmogiškai atsakinėjo į klausimus, internete susirado, kur yra Anykščiai, kas yra ,,Anykšta“ ir drauge nerodė perdėto lipšnumo. Paklausėme, kur iš Skovorodino galima nuvažiuoti, sakė, jog tik į Neverą iki vakaro spėsime, tačiau pats pridūrė, kad prasmės ten važiuoti nėra. Sekretorei šūktelėjo, kad ši mums atspausdintų autobusų grafiką, ir ši tą užduotį atliko per kelias minutes, lyg iš anksto būtų pasiruošusi, kad bus toks pageidavimas. Mero kompiuterio monitorius – didžiausias iš man matytų, o visos savivaldybės pastate sutiktos moterys – manekenių išvaizdos. Daugiau nieko išskirtinio – kontora kaip kontora.

Meilės spynelės ant lūžtančio tilto...

Skovorodino miestelis geležinkelio bėgių perskirtas į dvi dalis. Vienoje bėgių pusėje – „chruščioviniai“ daugiabučiai, kitoje – kaimo trobelės.

Kaimiškoji Skovorodino dalis, tokia, kokios ir dera tikėtis Sibiro užkampyje, – gatvės be asfalto, išraižytos giliomis duobėmis. Automobiliai ten retas reiškinys. Dažniau gatvėje sutiksi perkarusių karvių komandą... „Mūūūū. Čia mano kaimas!“ – karvės piktokai nuo kelio gena svetimus. Sodybų teritorijos aptvertos, šalia daugumos vartelių prie gatvės stovi statinės vandeniui, kurias užpildo kartkartėmis pravažiuojantis vandenvežis.

Skylių, kuriose gyvena liūdesys, gausu ir Lietuvoje. Vis dėlto Skovorodino tiltas per upę sukrėtė. Beždžionių tiltas – suklypęs, einant juo reikia saugotis, kad neprasmegtum. Žvelgiant nuo tilto būtų gražu, jei nematytum iškankinto kaimo, jei regėtum tik upę ir skardį. Purvas, duobės, karvių mėšlas... O ant vargano tilto: jaunavedžių spynelės – amžinos meilės priesaika. Kaip turi nepasisekti, kad tavo spynelė atsidurtų ant Skovorodino tilto!?

Vijo iš miesto parko

Iki Nevero gyvenvietės, nors meras patarė nevažiuoti, vis dėlto nuvažiavome. Tačiau vienintelis iš tos kelionės rimtesnis įspūdis, jog grįžtant į Skovorodino autobuso vairuotojas paklausė, ar niekur neskubame, pasakėme, jog mums skubėti nėra kur. Atsiklausęs mūsų leidimo jis parvažiavo namo, paėmė namą remontuojančius statybininkus, juos nuvežė papietauti, o tada mus užvežė į stotį.

Skovorodino yra gal dešimt viešbučių. Ką ten gali veikti turistai? Pasirodo, ne turistams tie viešbučiai skirti, o darbininkams – kažkur šalia miesto klojamas dujotiekio vamzdynas, atliekamas grandiozinis dujotiekio Rytų Sibiras - Ramusis vandenynas projektas.

Aplankėme kelias Skovorodino kavines. Viena originali tuo, jog ji „municipalinė“, įsikūrusi „municipalinio“ viešbučio patalpose. Kitaip tariant, ir kavinė, ir viešbutis priklauso savivaldybei. Kitam pasėdėjimui išsirinkome pačią prabangiausią kavinę. Gal todėl, jog į ją atėjome dieną, barmenė buvo žiauriai nepatenkinta. „Tsss. Srėbk tyliau, nes visus bars!", – vienas kitą tildėme atsargiai valgydami barščius.

Aplankėme Skovorodino muziejų. Linksmas, tarybine atributika išpuoštas muziejus. Ironiška ir paties Afanasijaus Skovorodino istorija. Kai jį, kovotoją už laisvę, „japonai“ sušaudė, A. Skovorodinas buvo palaidotas prie cerkvės. Cerkvė netrukus sudegė, o miesto gyventojai nusprendė vietoje cerkvės pastatyti klubą ir todėl herojaus kūną iškasė ir perlaidojo už trijų metrų.

Buvome ir Skovorodino „pramogų parke“. Aptvertoje teritorijoje kelios tarybinės karuselės, kurios jau šimtą metų neveikia, bet ant jų pakankamai švieži rašteliai „Atsiprašome, laikinai nedirba“.

Parke kreivos šaligatvių plytelės, kreivi suoleliai, kreivos šiukšliadėžės. Žolė lyg ir šienauta, bet turbūt sausio mėnesį. Veiklos parke nėra jokios – galima nebent ant suolelio pasėdėti, tačiau teritorija aptverta, ant pravirų vartelių kabo raštelis, kuriame nurodytas darbo laikas. Įėjusius pro pravirus vartelius mus pasitinka ragana su šluota. Rėkia: „Ką, akli, nematot, kad nedirbame". Klusniai sukamės atgal link vartelių, tad ta pati ragana vėl rėkia: „Ką, nė žodžio negalima pasakyti, vaikščiokit, negi gaila". Apsisukame dar kartą ir einame į teritorijos gilumą. Greit pasirodo dar viena pikta moteriškė. Ta taip pat linksmina rėkimu, jog mes chamiškai elgiamės vaikščiodami po neveikiantį parką.