„Kur jūsų viza?“ - paklausė mamos juodaodis pasienietis. „Man nereikia vizos, mano pasas amerikietiškas, negi nematote?“ - nusistebėjo ponia Dženkins. „Tai čia aš nuspręsiu reikia jums ar nereikia“, - nusivaipė pareigūnas ir pridėjo: „Sveiki atvykę į Afriką“. Tai buvo pirmasis pokštas tik nusileidus Afrikoje. Netrukus pasirodė, kad afrikiečiai pokštauti labai mėgsta ir, sakyčiau, gana skoningai. Kalbu ypač apie juodąją šalies populiaciją, kuriai humoro jausmas atsiranda turbūt jau su motinos pienu.
Praėjusioje dalyje pasakojau apie įspūdžius iš Johanesburgo. Tai didelis miestas, kurio centrinė dalis vizualiai gana panaši į JAV didmiesčius, tačiau nieko per daug įdomaus pasiūlyti neturįs, dėl ko dauguma keliautojų jame ilgiau neužsibūna, o dažniausiai išvis nevyksta į Johanesburgą.
Dauguma turistinio judesio vyksta šalies pietuose palei pakrantės liniją. Čia ir turistinė infrastruktūra išvystyta labiausiai, ir dalinai yra saugiau, ir šiaip yra daug vertų dėmesio dalykų, įskaitant ir vietą be kurios neapsieina nė vienas šalies lankytojas, nes dažniausiai į ją atskrenda – Keiptauno miestą.
Jis visai kitoks nei Johanesburgas. Pirmiausia vizualiai. Mano nuomone, jis yra labiau panašesnis Australijos ar Naujosios Zelandijos nei į JAV ar juolab likusios Afrikos miestus. Čia žinoma, kalbant apie centrinę miesto dalį. Priemiesčiai arba lūšnynai verti atskiros istorijos.
Beje, apie lūšnynus. PAR jie yra šalia kiekvieno svarbesnio ar turtingesnio miesto. Jų gali būti vienas ar keli. Vietiniai juos vadina anglišku terminu reiškiančiu neregistruotas gyvenvietes. Jie tarsi yra, bet niekur nėra įforminti. Piktesni vietiniai juos vadina tiesiog getais. Getus lengva pamatyti išvažiuojant iš miestų, nes jie standartiškai yra šalia didžiųjų kelių. Teko matyti ir visai padorių gyvenviečių, bet mačiau ir iš kartono suręstų pašiūrių. Didžiąją daugumą tokių gyvenviečių gyventojų sudaro juodaodžiai.
Ar į jas galima užsukti? Kaip pasakytų senas kaip pasaulis pokštas – galima, bet tik vieną kartą. Tai nėra saugios kaimynystės. Vietiniai baltieji draugai Keiptaune naudodami bjaurius keiksmažodžius pasakojo, kad jei ten pateksite jus apiplėš, išprievartaus ir nužudys. Eiliškumo tvarka nesvarbi. Kiti mano draugai kartu su vietiniais bičiuliais sykį ryžosi nuvykti į tokias gyvenvietes pasižvalgyti. Sakė, kad ten tarsi ištisi miestai su savo parduotuvėmis, kirpyklomis ir panašioms įstaigomis. Nieko jiems neatsitiko. Gal dėl to, kad jie nelipo iš automobilių, o prievarta niekas jų iš ten ir nekrapštė. Jei būtų išlipę pasivaikščioti, gal dabar mes kalbėtume kitaip.
Grįžkime prie Keiptauno. Po ypatingai ilgos kelionės iš Johanesburgo, į Keiptauną atvykome šiek tiek po vidurnakčio. Tik išlipus tuštutėlėje stoties teritorijoje prie mūsų momentaliai prisistatė du apsaugos darbuotojai ir pasakė, kad nė žingsnio nežengtume iš stoties. Jie mums tuoj pat iškviesią taksi, kuris mus nuvešiąs į viešbutį. „Mūsų viešbutis tik už pusės kilometro“, - bandžiau ginčytis, - „Mes gal nueisime“. „Jokiais būdais“, - įsiterpė tame pačiame autobuse važiavusi pagyvenusi juodaodė. „It is very dangerous out there“, - mostelėjo ranka autobusų stoties tvoros link. Mostelėjo ir tuoj pat nuėjo ten kur very dangerous, o mes kaip našlaičiai likome laukti taksi.
Važiuoju aš juo, matau gražiai šviečiantį, palmėmis apaugusį Keiptauno centrą, daug gražių automobilių (tiesa, nėra pėsčiųjų) ir mąstau, kad mus turbūt apgavo. Negali būti pavojinga ten kur taip gražu. Taip mąsčiau, kol baigėsi kelionė, už kurią taksistas nepasidrovėjo paprašyti trigubai daugiau nei buvo reali kelionės kaina (ačiū Uberiui už informaciją). Užbadėm jį pirštais, bet vis tiek davėme kiek prašė.
Iš tiesų, Keiptaune viskas kitaip nei Johanesburge. Čia pozityvus judesys, gausybė turistų, labai daug baltųjų ir barų ant kiekvieno kampo. Man Keiptaunas patiko iš pirmo žvilgsnio. Per pirmą viešnagės jame dieną net pamiršau, kad čia nesaugi šalis ir reikia būti budriam. Viskas atrodo taip gražu, žalia, mėlyna, taiku, kad net užsinori čia gyventi.
Visgi ne šiaip sau praeitoje pasakojimo dalyje užsiminiau, kad Keiptaunas lyginant su Johanesburgu gali sudaryti apgaulingą įspūdį. Johanesburge viskas tarsi aišku, nes jau nuo pat pradžių jis neatrodo nei jaukus, nei saugus ir dvimetrinės gerųjų rajonų tvoros tą akivaizdžiai patvirtina. Jame būni budrus ir tuomet viskas yra gerai. Keiptaune gi, galima atsipalaiduoti ir dėl to stipriai nudegti. Neįtikėtina, bet niekas kitas, o būtent Keiptaunas yra šalies lyderis pagal žmogžudysčių dažnumą.
Nepaisant to, Keiptaunas yra puikus. Ir gali būti visai saugus jei laikysitės kelių bazinių saugumo taisyklių. O dar geriau – vienos taisyklės, kuri sako – nesitrink gatvėse sutemus. Kodėl? Nes temstant į gatves lenda gaivalas, ieškantis lengvo būdo užsidirbti. O koks gali būti lengvesnis būdas nei apiplėšti apgirtusį ir atsipalaidavusį baltąjį turistą. Mes šią taisyklę suvokėme momentaliai, nes po turiningos pirmos dienos mieste iš tikrųjų atsipalaidavome ir jau temstant prisėdome pailsėti žaliame skverelyje.
Tada ir pajutome, kad ramiai nepasėdėsime, nes prasidėjo vis dažnesnis mūsų juodųjų draugų noras bendrauti nuvedantis iki prašymų skirti dolerį ar du. Taip pat pastebėjome, kad nepastebėjome kaip iš gatvių dingo turistai ir baltieji. Dar geriau apsidairius pamatėme, kad dingo ne tik jie, bet ir apskritai žmonės ir liko tik tarpuvartėse šmirinėjantis gaivalas. Paskubėjome grįžti į viešbutį ir eiti nebuvo labai jauku.
Tada ir apsižiūrėjome, kad vakarais Keiptauno centre dūzgia barai ir restoranai, prie kurių durų stovintys apsauginiai taiko „face control“ metodą. Visur važinėja automobiliai su linksmais žmonėmis, bet niekas nevaikšto pėsčiomis. Sakoma, jei linksminiesi bare, išėjęs sėsk į taksi ir važiuok su Dievu. Aišku, nieko neatsitiks, jei iš vieno baro nueisi į kitą esantį kitapus gatvės arba į šalia esančius namus, tačiau kiekviena papildoma minutė praleista gatvėje didina nuotykio ir labiausiai tikėtina – nesmagaus nuotykio riziką.
Dienos metu vaikščioti Keiptauno centre, skirtingai nei Johanesburge yra visiškai saugu. Vėl gi, kalbu tik apie centrinę miesto dalį. Kalbant apie kitas teritorijas mano patarimai negalioja. Tam reikia atskiros analizės priklausomai į kokį rajoną norite eiti. Jei reikia kur pavažiuoti, siūlau naudotis „Uberiu“ net ir dieną. Jie čia nepadoriai pigūs ir labai paplitę.
Keiptaunas turi ne tik pavojingąjį, bet ir kitus veidus, tokius kaip įdomusis, istorinis, paplūdimių ir panašius. Apie juos ir kodėl vietiniai baltieji yra pikti, bus kitoje dalyje. Nenutolsim ir nuo blogojo Keiptauno temos, nes blogis visada traukia.
