4:30. Takayuki, mano kelių savaičių stažuotės kolega, išjungia žadintuvą ir sunkiai, bet užtikrintai keldamas galvą, ruošiasi naujos dienos nuotykiams vienoje didžiausių Japonijos finansinių institucijų. Takayukis myli kalnus, todėl gyvena Tokijo vakaruose, bet rytais už tai turi susimokėti valanda kelio iki darbo dangoraižių kvartale.

„Keliuosi pusvalandžiu anksčiau nei reikėtų, kad spėčiau į patį pirmą traukinį, kuriame mažai keleivių ir daug ramybės. Pusryčių nevalgau, nuo virtuvės stalo pasiimu žmonos paruoštus onigirius su tunu“, – apie į jūržolių paplotėlius susuktus ryžių kamuoliukus su įdaru šneka kolega. Būdamas tingus nejaponas ir gyvendamas kiek arčiau, tas kelias savo stažuotės savaites lovą palikdavau valanda vėliau už Takayuki, savo Tokijo „vilniečio kortelę“ nuskenuodavau 6:40 ir su trimis persėdimais traukiniu 6:48 pajudėdavau jau darbo link.

Jei dabar būtų prieš septynias ir būtumėte tame pačiame traukinyje toje pačioje valandos trukmės kelionėje, pamatytumėte mane sulinkusį, įsispraudusį į mėlyną švarką, apsisukusį mėlynu kaklaraiščiu, įsisegusį mėlyną ženkliuką su kompanijos ir olimpinių žaidynių logotipais ir rankoje laikantį nešiojamojo kompiuterio formato juodą rankinę.

Dabar atitolinkime vaizdą keliskart: manęs nebėra. Bet pažiūrėkite geriau – aš ten kažkur dešinėje, įstrigęs po kitų keleivių kojomis, kaip į gelbėjimosi ratą laikausi įsikibęs traukinio sienos. Mane sunku pamatyti, nes stoviu tarp tokios pat išvaizdos ir likimo klonų – jie irgi nuo ankstyvo ryto skausmo pripildytais veidais, vienodais švarkais ir rankinėmis išgyvena tą pačią dramą.

Specialios rytinių tsūkin kaisoku traukinių (rytinių keliautojų ekspreso) linijos perveža maždaug 80 000 tokių švarkuotų keleivių (arba pusę Klaipėdos). Tie traukiniai yra beveik kaip juodosios skylės, kurioms neegzistuoja jokie limitai – į jas kaip į šprotų skardinę sukemšama absoliučiai bet kokio dydžio populiacija. Aš nejuokauju apie sukimšimą: ten pasirodo tie stebuklingi lietuviškuose geografijos vadovėliuose aprašomi geležinkelio stočių darbuotojai, kurie įgrūda vieną ar kitą švarkuotąjį ir padeda užsidaryti durims.

Rytiniai traukiniai būna pripildyti beveik 250 proc., todėl papildomai įgrūstus švarkuotuosius kitoje stotelėje tiesiog iššauna kitų keleivių spaudimas. Ir kai jau atrodo, kad naujus keleivius galėtum tik guldyti ant stogo, toje pačioje stotelėje kelias minutes lenda dar poros šimtų švarkuotųjų banga. Ką tai reiškė man? Labai ribotą kvėpavimą ištisą valandą arba skausmą įvairiose kūno dalyse, artimiausio keleivio laikraštį veide arba skėtį nugaroje.

Žiūrint optimistiškiau, tai yra geriausios sąlygos miegoti stovint, nes būdamas taip suspaustas nepajudėsi ir nenugriūsi net labai norėdamas. Miegodamas, mažai kvėpuodamas ir su muzika ausyse, ilgainiui visas Tokijas skardinėmis importuojamas į miesto centrą.


Pakilęs į 30-ąjį pastato aukštą, pirmąją darbo dieną su didžiuliu pasitikėjimu braukiau kortele ir energingai atidariau duris – atvykau beveik valanda anksčiau, todėl ketinau visiems labai akivaizdžiai įrodyti nenugalimą europiečių atsidavimą darbui.

Į mane, įsidrėskusį pro duris, žiūrėjo jau beveik visas biuro kolektyvas. Tą valandą iki darbo pradžios mano kolegos jau sėdėjo ne tuščiai akis įsmeigę į katinėlius socialiniuose tinkluose, o aktyviai ruošėsi naujai dienai – taip, kad, paskelbus startą, neliktų abejonių, kurion pusėn pulti. Dalis jų jau skaitė elektroninius laiškus, susidarė dienos darbų sąrašus, iš valgyklos nešėsi antrą kavos puodelį ir į lentynas dėliojo savo atneštinius pietus bentō dėžutėse.

Skambutis deklaruoja oficialią darbo dienos pradžia ir ant sienų pakabintuose televizoriuose, beveik kaip Orwello sumanyta, sušvinta kompanijos naujienos, kuriose – naujas sutartis pasirašantis kompanijos vadovas, ateities planų ir vizijų pristatymai, per kalėdinį vakarėlį besijuokiantys bendradarbiai.

Kiekvienąkart ekrane pasirodžius vadovo veidui biure linkteli kelios galvos, išreikšdamos pagarbą. Turinio atžvilgiu laida tokia pat bevertė kaip spalvotas lankstinukas pašto dėžutėje, bet užtat ji sugeba naujos savaitės rytą tuo pačiu veiksmu suvienyti kompanijas Tokijuje nuo pirmo iki paskutinio dangoraižio bokšto ir nuo šiauriausio iki piečiausio Japonijos kranto.

Laidai pasibaigus optimistiška melodija, darbuotojai išsilaksto po savo departamentus, departamento vadovui kolegiškai praneša apie naujienas, problemas, ir visi kaip samurajų kovoje sušukę Ganbarimashō! (stenkimės, sunkiai dirbkim, sėkmės) eina iš tikrųjų sunkiai dirbti. Tokijo dangoraižiuose prasideda dar viena ekonomikos auginimo diena.


Sararī man (nuo angliško „salary man“ – „algos vyras“) – ne šiaip sau kas rytą su saule dangoraižio liftu kylančios ir vėlyvą vakarą jau pavargusio šešėlio pavidalu grįžtančios figūros, o tiksliai įvardyta ir dokumentuota, šaliai gyvybę sugrąžinusi galinga žmonių grupė.

Po Antrojo pasaulinio karo rasti pačią Japoniją tarp dūmų ir nuolaužų buvo beveik neįmanoma. Japonija prarado viską, ką uždirbo XIX amžiuje, ekonomika smigo žemiau grindų – už šalies sienų jau mažai kas tikėjo, kad per artimiausią šimtmetį situacija galėtų smarkiai pasikeisti. Užuot nirę į depresiją ir ėję į kampą apraudoti griuvėsių, japonai nelaukę pirmadienio išėjo į darbą. Sukurti naują Japoniją buvo ne Vyriausybės problema, o visos šalies kolektyvinė pareiga.

Iš naujo mokyti bendradarbiavimo, susitelkimo ir produktyvumo nereikėjo – tokią save Japonija sukūrė per šimtmečius ir tai jau laikė akivaizdžiais, kertiniais savo tautinio tapatumo principais. Meidži laikotarpio modernizuota švietimo sistema buvo nuosekli ir pritaikyta visuomenės poreikiams – jaunąją Japoniją tais laikais ji mokė profesinių žinių, technologinio suvokimo ir visko, kas galėtų kelti ekonomiką. Atsigaunančiai Europai didinant darbuotojų skaičių ir darbo rinkoje atveriant naujus kelius moterims, Japonija to daryti nesiruošė ir tų pačių tikslų siekė mažesniais ištekliais – keliskart gręžė tuos pačius darbuotojus vyrus, o moteris paliko nuošalėje rūpintis šeimos gyvenimu ir auginti naują darbo jėgą.

Mirdami ir nemiegodami, aktyviai užsiimdami gamyba, augindami kompanijas ir traukdami investicijas, japonai iki šeštojo dešimtmečio vidurio jau susigrąžino prieškarinę ekonomiką, aštuntojo pradžioje stovėjo ten pat, kur ir Didžioji Britanija, o iki dešimtojo 20% aplenkė Didžiąją Britaniją ir tiek pat atsiliko nuo JAV. Ačiū, sararī man – tau pavyko.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt