Šioje paliaubų kaimelio statusą turinčioje vietovėje sargybą eina vieni priešais kitus išsirikiavę Šiaurės ir Pietų Korėjų kariai. Jie stovi tarp dviejų nedidelių žydros spalvos pastatų, skirtų KLDR (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos) ir Korėjos Respublikos vyriausybių atstovų diplomatiniams susitikimams.
Demilitarizuotąja, šią zoną, matyt, galima vadinti tik sąlyginai, mat iš tiesų tai bene labiausiai militarizuotas pasaulyje pasienio ruožas, iš abiejų pusių supamas karių ir minų laukų, rašo JAV publicistas Travisas Jeppesenas portale „Insider“ skelbiamoje publikacijoje.
Bendrai kontroliuojamos teritorijos keliamas įspūdis iš esmės priklauso nuo to, iš kurios pusės prie jos atvyksite.
Iš Pietų Korėjos turėtumėte važiuoti su organizuota turistų grupe, paprastai išjudančia iš Seulo. Šios kelionės neapsieina be įtampos, dramatizmo ir bemaž liguisto apdairumo: pirmiausia jos dalyviai supažindinami su griežtais nurodymais, o tada privalo pasirašyti atsisakymo reikšti pretenzijas dokumentus, taip pripažindami tikimybę patirti sužeidimų arba mirti nuo kokių nors priešo veiksmų. (Išvykos pabaigoje atsisakymo dokumentai grąžinami juos pasirašiusiems kaip savotiški suvenyrai.)
Tokia kelionių organizavimo tvarka paaiškinama Pietų Korėjos baime, kad vienui vienas neatsargus turisto veiksmas gali įplieksti konfliktą ir vėl įstumti į dešimtmečiais neišbrendamą aklavietę.
Čia įkurtoje bazėje kartu su sąjungininkais iš Pietų Korėjos dislokuoti JAV kariai būtinai perspės šiukštu nerodyti į kitapus skiriančios linijos stovinčius Šiaurės Korėjos karius, taip pat jiems nemojuoti. (Straipsnio autorius užsimena, kad jo apsilankymo dieną prie tolumoje matomo įėjimo į „Panmungak“ – pagrindinį Šiaurės Korėjos pastatą – stovėjo tik vienas karys.) Bet kokie gestai, pasirodo, draudžiami todėl, kad mojantis turistas gali būti nufotografuotas, o tada, pasitelkus „Photoshop“, jo poza pakeista taip, kad atrodytų, jog jis iškėlęs vidurinį pirštą. Toks kadras juk laisvai galėtų būti puikiu akstinu eilinei į Pietų Korėją nukreiptai propaganda pagrįstai atakai.
Turistams nurodoma išsirikiuoti tvarkinga eilute ir tiesiai nukreiptais rūsčiais žvilgsniais stebėti Šiaurės Korėjos pusę. Rankas jie turi laikyti prispaudus prie šonų. Pakelti jas galima tik tada, kai duodama komanda fotografuoti.
Jei prie demilitarizuotosios zonos važiuosite iš Šiaurės Korėjos, įspūdis susidarys visiškai kitoks: atrodys, tarsi tenai visi neįtikėtinai atsipalaidavę. Žinoma, iš tos pusės vyksta daug mažiau turistų – gal kaip tik jūs ir būsite vienintelis. Tiek daug karių taip pat nematyti.
Autobusas išlaipins jus prie Panmundžome veikiančios suvenyrų parduotuvės. Kai galbūt šį tą nusipirksite, būste pristatyti vienam vieninteliam kareiviui – būsimam jūsų gidui ir sergėtojui.
Jis kuo ramiausiai palydės jus iki KLDR Taikos muziejaus, įrengto rekonstruotame pastate, turinčiame priminti, kaip atrodė Panmundžomo namai, kai vietovė tebuvo kaimas, ir stovinčio toje vietoje, kurioje 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašyta Paliaubų sutartis.
Šioje vietoje karys-gidas labai rimtai papasakos apie tai, kas vyko iki tos dienos. Jo pasakojimas, tiesą sakant, tebus Šiaurės Korėjos propaguojama karo versija – šalies deklaruojama aukos poza – istorija apie JAV agresorių išprovokuotą būtinybę per nenorą įsitraukti į karą ir galiausiai jį laimėti.
Pagaliau, būsite privesti prie bendrai kontroliuojamos teritorijos – čia tikrai galėsite į valias juoktis, moti rankomis ar rodyti į bet kurį Pietų Korėjos pusėje esantį objektą.
Straipsnio autorius pastebi, kad atvykęs prie demilitarizuotosios zonos iš Šiaurės Korėjos jis nė karto nematė bent vieno kario Pietų Korėjos pusėje.
Prie sienos, anot jo, tebuvo tik keli sargybą šiaurinėje pusėje einantys kariai, vilkintys murzinai rudomis KLDR armijos uniformomis. (Galima tik įsivaizduoti, su kokiu pavydų jie žvelgia į stilingą pietinės kaimynės karių aprangą: kulkšnis siekiančias kelnes, tamsius akinius ir baltai apvestus juodus šalmus.)
Ši aplinkybė publicistui pasirodė keik keista, mat dviejų Korėjų konfliktą atskleidžianti dokumentika niekada neapsieina be kaip tik šioje vietoje užfiksuotų kadrų, kuriuose vaizduojami veidas į veidą stovintys priešiškų valstybių kariai – nelygu lig šiol pasidalijusio pusiasalio iliustracija.
Kaip tik toks vaizdas paakstino ankstesnį JAV prezidentą Billą Clintoną demilitarizuotąją zoną pavadinti kraupiausia planetos vieta.
Nors tada pasaulis tikrai buvo kiek mažiau kraupi vieta, palyginti su šiandieniniu, vienintelis nerimą keliantis dalykas dabar yra iš abiejų pusių svaidoma kandi retorika.
Į klausimą, kodėl susidaro įspūdis, kad Pietų Korėjos pusėje nėra nė vieno kario, straipsnio autorių Šiaurės Korėjoje lydėjusi gidė su šypsena atsakė: „Jie pasirodo tik tada, kai yra turistų. Tas pats vyksta ir mūsų pusėje. Kai jūs išvyksite, kariai pasišalins.“
Publicistas atkreipia dėmesį į dar keletą pastebėjimų. Atvykęs į pasienį iš Seulo jis teigia matęs suvenyrų parduotuvėje iš Šiaurės Korėjos atvežtų daiktų, kaip antai sodžu (alkoholinis gėrimas) butelių. O būdamas Šiaurės Korėjos pusėje jis tvirtina pastebėjęs karį geriantį iš imperialistiniu gėrimu pramintos „Coca-Cola“ skardinės. Ar tik nėra pagrindo įtarti, kad abi pusės sugebėjo rasti būdą, kaip įsitraukti į slaptą, tačiau draugišką prekybą?
Taigi, tai, kas kitados buvo įslaptinta vieta, skirta dvipusėms deryboms, galop privedusioms, kad ir ne prie susijungimo, bet bent prie susitaikymo – taikos sutarties, ilgainiui tapo turistų traukos objektu.
