Kai atėjome į Inari stotį labai gerai matėme, kokie sklidini traukiniai važiuoja į Narą. Žmonių minios kaip darbo dienomis per piko valandas. Tik laikas pasislenka – darbo dienomis nuo 7.30 iki 9.00 , o poilsio dienomis pats pikas tarp 9.30-11.00. Žmonės darbštus, sunkiai dirba, tad savaitgalį nusipelnė pamiegoti ilgiau ir gyventi geriau.

Savaitgalio eismas yra visiška priešingybė mūsų didmiesčiams, kurie laisvadieniais yra tarsi išmirę, o vasaros metu išvis žmonių nepamatysi, nebent turistus. Tokia dykynė net pačiame miesto centre. Laimei mes važiavome į priešingą pusę link centrinės Kioto stoties. Pačioje stotyje didžiulis šurmulys, daugybė žmonių juda visomis kryptimis. Naros kryptimi judančiuose traukiniuose spūstys formuojasi jau 10 min. iki išvykimo. Šeštadienio išvykos tikslas buvo šiaurinis Kiotas, neva tai netoli Arashiyamos.

Tą vietą planavome aplankyti pirmąją vizito Kiote diena, bet nepavyko dėl laiko stokos, o iš tikrųjų dėl neteisingo planavimo, realiai neįvertinant atstumų ir laiko jiems įveikti. Iš centrinės Kioto stoties sėdome į vietinį traukinį, važiuoti teko su dar vienu persėdimu.

Persėsti teko į labai įdomią, tokią gana neįprastą transporto priemone – traukinį-tramvajų. Traukinys-tramvajus nedidelis, dviejų vagonų, bilietus nusiperki pats, vairuotojas sėdi savo kabinoje ir nelabai domisi tuo kas vyksta viduje. Visų įdomiausias yra traukinio vidus – įlipus į jį, atrodo, kad įžengei į 20 a. pradžia, na kokius 1920-1925, kai prieš keletą metų baigėsi I-asis pasaulinis, Japonijos protektoratui atiteko Vokietijos kolonijos Rytų Azijoje (per Pirmą pasaulinį Japonija ir Vokietija buvo priešininkės, jeigu ką), šalis sparčiai vystėsi, industrializavosi ir modernizavo infrastruktūrą.

Vagonas nėra nei apšepęs, nei nusidėvėjęs, atrodo puikiai, kaip retas antikvarinis automobilis kruopščiai atnaujintas preciziškai nagingo automobilių meistro. Mediniai vagono turėklai lakuoti ne kartą ir liečiantis prie jų atrodo, kad atrandi beveik šimtmečio trukmės industrinę istoriją, kiekvienas nuostabiai gelstelėjusio lako potėpis saugiai paslėpė ne vienerius metus, o pridėjęs delną savo viduje pajauti ištisą šalies epochą.

Net ir bendrakeleiviai padėjo sukurti ypatingą istorinę aurą – dauguma buvo ganėtinai pagyvenę žmonės, matyt važinėjo tuo traukiniu nuo pat ankstyvos kūdikystės, gulėdami vėžimėlyje ir nevalingai gniaužydami savo kūdikiškas kojytes ir rankytes.

Kelionė istoriniu traukiniu truko neilgai. Išlipome reikiamoje stotelėje ir patraukėme apžiūrėti dar gilesnių istorijos klodų – aplankyti 3 šventyklų Ninnaji, Ryoanji ir Kinkakuji. Budistinės Ninnaji šventyklos kompleksas originaliai pastatyta 888 metais. Laikui bėgant kompleksas plėtėsi, geriausiais laikais kompleksą sudarė apie 60 šventyklų bei kitų pastatų.

Viduramžiai buvo neramūs laikai ir Japonijoje, 15-16 a. Ninnaji labai stipriai nukentėjo nuo gaisrų ir praktiškai nieko iš pradinių statinių neliko. Dabartiniai pastatai ir vaizdas susiformavo 17 a. , nuo to laiko buvo atliekami sistemingi priežiūros darbai. O 1994 m. Ninnaji buvo įtraukta į Unesco paveldo sąrašą. Jei tai būtų viena iš pirmųjų aplankytų šventyklų, tuomet būtų padariusi didelį įspūdį, bet dabar įspūdis buvo santūrus – na taip, aukšta 33 m. , penkių aukštų, senokai pastatyta – 1637 m., dar be viso ko – rūpestingai prižiūrėta.

Viskas gerai, bet šventyklos Kiote ilgainiui pasidaro kasdieniško vartojimo objektais. O tuo tarpu Ryoanji šventykla garsėja savo neįtikėtinu akmeniniu sodu. Dzen sodas yra nepaprastas. Ir visa aplinka vedanti nuo gatvės vartų iki sodo gilumoje yra užburianti. Sodriai žalia augalija, riebūs ir dideli, tarsi mėsininko katinai medžių lapai. Aplinka, nepaisant japoniško santūrumo, rėkte rėkia kaip čia viskas derlinga ir vaisinga, kaip čia viskas puikiai auga, klesti ir bujoja.

Visas tas augalijos klestėjimas itin kruopščiai puoselėjimas. Nepaisant, kad buvo šeštadienis, teritorijoje matėsi visai nemažai sodo (gyvojo, dar ne akmeninio Zen sodo) prižiūrėtojų. Tam, kad prižiūrėti tokį ūkį, reikia daug ir sunkiai dirbti. Ir toks darbas, matosi, teikia malonumą. Sodo prižiūrėtojų veidai patenkinti, nesurūgę ir nesusisukę, kaip daugelio mūsų senolių, kurių didelė dalis natūraliai atspindi posakius – „pykčio sutrauktas“ arba „šūdo kandęs“.

Vešli sodo augalija suformuoja natūralius pavėsius, vėsumos oazes ir kaip ne sykį teko pastebėti, puikiai atlieka natūralių kondicionierių vaidmenį. Iš gatvės karščio, kai jau reikia eiti su skėčiu nuo saulės, patekus į tokią žaismingai žaliai vėsią aplinką, nuotaika iš karto tampa pakili, emociškai pasiruoši susitikimui su vienu gražiausiu pasaulyje Zen sodu.

Tiesa, po pasiskaitymo kelionių vadovuose kirbėjo mintis, kad šeštadienį Zen sode gali būti labai daug žmonių ir neva tuomet labai sunku ką pamatyti. Kai kurie kelionių patarimų autoriai spūsčių metu rekomenduoja apžiūrėti sodą pro tualeto langą. Gal ir geras patarimas, kai tualetas Japonijoje prižiūrimas atitinkamai. Tačiau nieko panašaus neatsitiko, kelionių patarėjų prognozuoto antplūdžio nebuvo. Kaip ir visose patalpose, reikėjo nusiimti batus ir eiti basam arba su kojinėmis.

Kai važiuosite į Japoniją visuomet nešiokite švarias ir tvarkingas kojines, nes nežinia kur reikės nusiauti batus ir vaikščioti su kojinėmis. Jeigu nesilaikysite rekomendacijų, apturėsite gėdos, panašiai kaip vieno iš Deutshe Bank viceprezidento sarmata, kai teko nusiimti batus lankant mečetę Artimuosiuose Rytuose ir, o varge, kojinės buvo skylėtos, pirštai, matyt, buvo pakankamai naguoti.

Miklus operatoriai greitai viską užfiksavo ir nuotraukos buvo ištransliuotos visam pasauliui. Jūs tokio globalaus dėmesio nesulauksite, bet ir vietinio mastelio gėda nebus labai jau malonus prisiminimas. O reikia ne tiek ir daug – nei kosminių pastangų, nei kažin kokio sudėtingumo. Būsite tvarkingi – džiaugsis jumis ir pasaulis, ir artimieji.

Vaikščioti po šventykla basam iš tiesų yra didelis malonumas. Per basas pėdas sugebi geriau pajausti šventyklos dvasią, gilią istoriją ir gerą aurą. Taip, tarsi medis, įleidęs gilias šaknis, gertų gėrio ir amžinos gerybės syvus. Ir pasijauti dvasiškai pakylėtas, toks visas lengvas ir skaidrus sklandantis virš kasdieniuose rūpesčiuose paskendusios žemės. Kad labai daug neprisiskraidytum, reikia prisėsti ir pasigerėti neįtikėtinais Zen vaizdais. Ryoanji Zen sodas yra absoliuti tobulybė, perfekcionizmo viršūnė, grynakraujis posakio „Mažiau yra geriau“ įsikūnijimas.

Stebint ir gėrintis šiuo vaizdu organiškai, visiškai natūraliai, be jokių papildomų vaizdo, kvapų ar garsų dirgiklių pradedi galvoti apie tai, kad kasdieninio gyvenimo problemos yra smulkmenos, kad savęs realizavimo nereikia įsivaizduoti kaip primityvaus tikslo siekiant daiktų gausos, kad gyvenimą reikia suvokti ir subalansuoti pagal realias savo galimybes, kurių nereikia pervertinti, o ypač tų galimybių nuvertinti. Va tuomet ir atsiras tikroji išmintis bei apims dvasinė harmonija.

Deja, tai gali pakankamai nedaug žmonių. Todėl ir tempia namo visokį šūdą ir perka 15 metų senumo BMW X5, vadina jį šlykščiu rusišku žodžiu „bumer“ ir pasistato savo – sutrūnijusios chruščiovkės, prie Lentvario geležinkelio stoties, kieme. Tai kad namiškiai negali maitintis pilnavertišku maistu, ir kad vaikai neturės geresnio išsilavinimo kaip bendrasis-privalomasis, o atostogų viršūnė – ežeras prie Trakų, jiems nė motais. Jų savirealizacijos viršūnė – pasirodymas kelyje, žvilgsnis į pasaulį pro niauktus, gausiai dūmijančio X5 langus.

Slegiantį Lentvarį, nors jo geležinkelio stotis visai nieko, protingiau būtų palikti nuošalyje. Ženkliai maloniau sugrįžti į Zen sodą, pasimėgauti tyla, akmenine jūra ir sunkiai suvokiamos tobulybės vaizdu. Kai kitą kartą būsiu Kiote, iš aplankytų vietų būtinai vėl nuvyksiu į Ryoanji Zen sodą. Nuo Ryoanj, visai netoliese yra vadinamasis Auksinis paviljonas – Kinkakuji. Kitame miesto gale esantis Sidabrinis paviljonas vadinasi Ginkakuji. Tarp aukso ir sidabro – vienos raidės skirtumas.

Žmonių, įvairaus plauko turistų, iš viso pasaulio yra be galo daug. Kinkakuji paviljonas pastatytas 14 a. pabaigoje, pagal tuomet valdžiusio šioguno užsakymą. Po mirties, pagal Šioguno valią Kinkakuji buvo perduotas šventikams ir nuo laiko tapo Dzen šventykla. Gamtinės negandos ir stichija kaip ir beveik visiems mediniams pastatams padarė savo juodą darbą – šventyklos pastatų kompleksas buvo ne vieną sykį perstatytas ir atstatytas. Paskutinį sykį Auksinis paviljonas buvo atstatytas 1955 m. ir jis iš tiesų yra labai įspūdingas. Auksu padengtas fasadas sukelia neapsakomą susižavėjimo pojūtį, netgi sakyčiau tokia euforija. Paviljonas pastatytas ant tvenkinio krašto.

Besifotografuojančių asmenų labai daug, tiesiog krūvos, bet tokioje harmonijoje ir ypatingos auros vietoje žmonių minios visiškai nemaišo, iš tiesų jos labai harmoningai įsipaišo į bendrą šventyklos kontekstą, kaip sodas, kaip tvenkinys ir jame augantis karpiai. Auksinis paviljonas turi vieną ypatingą savybę – truputį paėjus į šalį, pažiūrėjus į paviljoną kitu kampu, visuomet pamatysi tarsi naują šedevrą.

Fotografuoti galima iš bet kurios vietos, praktiškai bet kokiu kampu, na ir gausis atvirukui tinkanti nuotrauka. Tarsi tai nebūtų vienas pastatas, o šimtai skirtingų. Net jei fotografuotų dėdė Bronius, paskutinį sykį fotografavęs fotoaparatu Lomo per jaunųjų turistų sąskrydį 1967 m. pavasarį, net ir jam gautųsi nuotrauka verta personalinės parodos. Prieiti prie pačio pastato, pačiupinėti aukso folija dengtų sienų negalima – turistai ten neprileidžiami, matyt, dėl to pačio aukso.

Jei vizituotų vien tik japonai, matyt, problemų nekiltų, galėtų vaikščioti drąsiai. Bet dėl užsieniečių patekimas ribojamas. Labai graži vieta, labai rekomenduojama aplankyti. O kad neatrodytų , kad viskas kas gražu ir blizga yra tik uždarose šventyklų ir muziejų teritorijose, išėjus iš Kinkakuji, kaip gyvas įrodymas gatve pravažiavo Kioto vietinio komunalinio ūkio šiukšlių išvežimo mašina. Mašina graži, švari, blizganti. Jei ne būdinga šiukšliavežėms forma, su tokia mašina drąsiai būtų galima važiuoti į priėmimą Daukanto aikštėje.

Kadangi mes važiavome ne į Daukanto aikštę, o apžiūrėti paskutinės Tokugawos šiogunų dinastijos rezidencijos Nijo pilies, pasinaudojome kuklesniu visuomeniniu transportu – autobusu. Galima buvo važiuoti ir taksi, bet Kioto taksi yra ypatingas savo vairuotojais. Jie praktiškai visi pagyvenusio amžiaus, panašu, kad vairuotojų sąstatą maždaug 80 proc. sudaro pensininkai. Tvarkingai apsirengę, baltomis pirštinėmis, orios senatvės ženklu pažymėti ir labai liesi, tokie išdžiūvę, sausi. Gal juos specialiai tokius samdo, kad būtų kuo lengvesni, o ir racijos tame yra – ir vietos mažiau užima, ir kuro mažiau sunaudojama.

Nijo pilis, kurioje gyveno faktiniai Japonijos valdovai – karo vadai šiogūnai, neatrodo kažkuo itin išskirtinė ar pribloškianti. Išorinės sienos paprastos, dažytos baltais dažais. Iki sienų iškastas gilus griovys su balzganai žalsvu vandeniu, kuriame tingiai vartėsi karpiai. Anie mosuoja pelekais labai jau iš lėto, tik tiek, kad visai dugne neatsidurtų ir dumble nereikėtų skęsti. Visa Nijo pilies prabanga iš esmės sukoncentruota ties įėjimo vartais, aukšti , auksu apdailinti, labai gražūs, saikingai prabangus japoniški-imperiniai vartai.

Praėjus vartus iš karto atsiveria šiogūno vieno aukšto, medinis pagrindinis pastatas. Viduje viskas itin kuklu, pagrindinis dekoro elementas – įžymių japonų viduramžių dailininkų piešiniai ant sienų. Eksponuojamos tik reprodukcijos, originalai laikomi saugioje, meno kūrinius saugoti pritaikytoje vietoje.

Kaip ir kiekvienuose namuose, įėjus pas šiogūną į svečius, reikia nusiimti batus. Vaikščioti basam po patalpas kur kas maloniau. Kaip ir kituose istoriniuose pastatuose atrodo, kad grindyse susikaupė šimtmečių istoriją, tos medinės grindis, tarsi emocinis filtras, pašalino iš ilgaamžės istorijos visas neigiamas emocijas ir potyrius, palikdamas tik optimizmą ir gerą aurą. Jomis galima vaikščioti amžinybę. Grindys, beje, turi ir apsaugos funkciją, lentos specialiai suklotos taip, kad girgždėtų. Jei naktį eis koks nors samdytas žudikas, girgždėjimas tuoj pakels budrius sargus ir nusikaltėliui labai greitai bus įvykdytas jo paties sugalvotas užmanymas.

Nors lauke ir buvo labai šilta karšta, viduje to nesijautė, nepaisant , kad kondicionierių ten nėra ir niekados nebuvo. Lauko temperatūra buvo nemaža, tai per parką ir sodą pasivaikščiojome saikingai. Vizitą Kiote baigiame, ryt laukia kelias iki Tokijo, su nemariuoju greituoju šinkansenu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt