Vakar nuovargis liepė eiti miegoti, o dar ir laiko skirtumas unisonu švelniai patarė pailsėti. Paklausiau šios porelės ir patraukiau lovon. Ryte atsikėlus, pasinaudojus išmaniuoju WC ir nusipraus po gaivia dušo čiurkšle sugrįžo visos jėgos ir su malonumu patraukiau japoniškų pusryčių.
Kelionė į Japoniją (antra dalis)

Naritos miesto viešbutis (aišku ne vienintelis) paprastas, 3 žvaigždučių, pusrytis mišrus – vienoje pusėje įprastas omletas, kepti kiaušiniai, dešrelės, sūriai, kitoje stalų pusėje tradiciniai japoniški ryžiai, būtinoji miso sriuba, kelių rūšių onigiriai, marinuotos daržovės visokios, pastarųjų skonis gana vidutiniškas, prie žalios žuvies labiau tinka, bent jau man pačiam toji skonių sintezė ateityje pasidarė net labai priimtina. Na ir rezultatas – tradiciniai patiekalai su gerąja miso sriuba pabaigai. Derinys puikus. Lietuvoje miso sriubą reikėtų valgyti per kiekvienus savaitgalio pusryčius, vaikų draželiuose miso turi būti įtraukta į privalomus pusryčių patiekalus (taip iš lietuvio išmušime kaimietį nuo mažumės). Geriausias ir gaiviausias japoniškas pusrytis: pora onigirių ir dubenėlis miso. Taip daro dauguma čiabuvių.
Po pusryčio pasinaudojome viešbučio mielaširdingumu, t.y nemokamu autobusu ir išvykome atgal į NRT I-ą terminalą. Naritos mieste nestoja N‘EX (Narita express traukinys), todėl teko grįžti ir pradėti kelionę nuo pirminio taško.

Kelionė nuo NRT pirmojo terminalo iki Tokijo centrinės stoties reguliariai, be akcijų, kainuoja 3.020 jenų (~27 eurų), su JR pass‘u lyg ir „nieko nekainuoja“ ir trunka 53 minutės. Ir jeigu japonų geležinkeliai pasako, kad kelionė truks 53 minutes, vadinasi, būtent tiek ir reikės važiuoti. Nei minutės mažiau, nei minutės daugiau. Geležinkeliečių punktualumas yra kosminio tikslumo. Kaip teigia statistika, japonų greitųjų traukinių vidutinis metinis vėlavimas per 2013 metus sudarė 0,9 minutės. Indijoje, šventoje šalyje, nieko nestebina po pusę paros vėluojantys traukiniai. Užtat kaip ten viskas dvasinga ir tauru, o ypač tauru miegoti po apšlapintu suoliuku. 
Šios dienos kelionės tikslas buvo Kiotas, o Tokijuje reikėjo persėsti į greitaeigį traukinį. Persėdimui pasirinkome ne Tokijo centrinę stotį, kuri yra didelė ir paini, o tam reikalui patogesnę Šinagavos (Shinagawa) stotį.

Persėdimo greitis ir patogumas buvo itin aktualus, nes tai buvo pirmas persėdimas Japonijos traukinių stotyje, laikas tik 12 min. ir tikslas – nieko nelaukiantis greitasis traukinys Hikari 471. Pradinis jaudulys dėl persėdimo buvo kiek perdėtas. Jeigu šiek tiek supranti anglų kalbą, bent kelis sykius skridai su persėdimais Frankfurto, Kopenhagos, Amsterdamo oro uostuose, jokios bėdos nėra. Eini ir žiūri kas parašyta, kur veda nuorodos, tuomet pasiklysti labai sudėtinga. Japonijos stotyse geležinkelio ar metro stotyse gerokai sudėtingiau pasiklysti nei surasti teisingą traukinio platformą. Su įšėjimais iš stočių kiek kitaip, ten jau kebliau. Bet čia atskira istorija.

Kelionė į Japoniją (antra dalis)
Kelionė į Japoniją (antra dalis)
© Tomas Pauliukonis

Platformose sužymėtos vagonų sustojimo ir durų atsidarymo vietos, pasižiūri į vietų rezervacijos bilietą ir ramiai lauki savo traukinio atvykimo laiko tiksliai toje vietoje kur reikia. Taigi įdėmiai sekdami nuorodomis, be jokių galvos skausmų persėdome į Kioto greitąjį Hikari 471. 
Tai buvo tokia traukinių diena. Greitasis traukinys atrodo įspūdingai, susideda iš 16 vagonų, tačiau į stotį šmurkšteli žaibiškai, nepastebimai, kaip kokia mikli gyvatė. Stovi stoties platformoje ramiai stebėdamas aplinką ir net nepastebi kaip už nugaros staiga privažiuoja, girdisi tik čiuožiantis metalinis cypimas.

Žalčio traukinys – taip greitąjį traukinį vadintų žemaičiai, jeigu toks būtų Lietuvoje. Viduje vaizdas šiek tiek kitoks, jau matosi pagyvenęs daiktas, bet savo funkcijas atlieka idealiai: iš Tokijo į Kiotą nuveža per 2 val. 45 min., atstumas apie 514 km, kaina 13.080 jenų (~116 EUR). Greitis toks, kad kartais užgula ausis, o lietaus lašai nenukrenta ant lango, tiesiog nespėja, vietomis lijo lietus, kuris pasimatė tik traukiniui sustojus.

Aptarnaujantis personalas Japonijoje, kaip plačiai žinoma, yra be galo mandagus. Traukinio darbuotojai pateisina ir tiesiog gyvai iliustruoja šį įvaizdį: kiekvienas traukinio darbuotojas išeidamas/įeidamas į vagoną, tarpduryje būtinai pasveikina keleivius: sukalba tokia kaip pasveikinimo maldelę ir nusilenkia maždaug 30 laipsnių kampu. Personalas uniformuotas, japonai labai mėgsta uniformas, pavyzdžiui, prie Fresco supermarketo (artimiausia krautuvė šalia mūsų būsimojo būsto Kiote) pirkinių krepšelį mums padavė pagyvenęs dėdė su mėlyna uniforma, antpečiais, betrūko tik auksinių pečiajuosčių ir jau būtų tikęs generolo vaidmeniui lietuviškame seriale. Galėtų vaidinti pagrindinės herojės meilužio draugą – buvusi aukšto rango kariškį iš Japonijos, kurį dėl įtartinų ryšių su jakudzomis pašalino iš armijos ir nūnai jis atvyko kaip verslininkas megzti ekonominių ryšių su Lietuvos įmonėmis. 


Kelionė į Japoniją (antra dalis)
Kelionė į Japoniją (antra dalis)
© Tomas Pauliukonis

Pro traukinio langa Japonija atrodo puikiai, tiesiog įspūdingai – labai žalia, labai tvarkinga, viskas harmoninga: gamta, miestai, gamybiniai kombinatai, dirbami žemės plotai. Matyt, čia didžiausia reikšmę turi Šintoizmo religija, pagal kuria tiek gyvi, tiek negyvi daiktai yra tarpusavyje susiję ir turi glaudžiai sugyventi. Pirmasis įspūdis apie šalį – labai pozityvus. Iš matytų kraštų gal tik Šveicarija galėtų prilygti. Kraštovaizdis žavi, bet kartu ir trikdo. Stebi aplinką ir jauti, kad pasąmonėje kaži ko trūksta, kažkas ne taip, kaip įprasta. Ypač važiuojant traukinių.

Po gero pusvalandžio kelio supratau kur pasislėpė dalis sąmonės, tuo sukeldama deficitą – nebuvo šlykščiųjų grafičių, kurių turime apsčiai mūsų kraštuose, ypač po tiltais, estakadomis bei pravažiavimais. Nei vieno! Turbūt visi Japonijos grafičiai sutilptų į vieną požeminį praėjimą prie Lazdynų greitosios pagalbos ligoninės. Idėja Lietuvai – „Šalis be grafičių – didi šalis!!!“. Toks turėtų būti Lietuvos šūkis ir siekiamybė. 
Važiuojant greituoju traukiniu 514 km. atstumo praktiškai nesijautė. Nepaprasti vaizdai pro langus, trumpas numigimas ir kelionės kaip nebūta.

Atvažiavome į Kioto stotį, be jokios painiavos suradome persėdimą į vietinį traukinį JR Naros liniją iki Inari sustojimo. Inari sustojimas yra šalia gana įžymios Fushimi Inari šventyklos, vienos iš seniausių Šintoistinių šventyklų, tūkstančiai Tori vartų dažytų raudonai-oranžine spalva veda į 233 metrų aukščio kalną. Tori vartai yra labai gražūs. Nuo stoties iki mūsų laikinojo buto viso labo 5-7 min. kelio, pakeliui supermarketas „Fresco“(čia tas pats, kuriame dirba generolas, paminėtas reportaže aukščiau).

Kelionė į Japoniją (antra dalis)
Kelionė į Japoniją (antra dalis)
© Tomas Pauliukonis

Didžiuosiuose Japonijos miestuose gyvenimas šalia metro ar traukinių stočių yra labai didelis privalumas, itin patogu keliaujant, tai sutaupo daug brangaus laiko, kas savaime aišku atsiliepia turto nuomos bei pardavimo kainoms. Įsikūrėme vietinio geraširdžio Tojyo bute-name per 2 aukštus. Butas-namas pagal japoniškus mastelius buvo įtin didelis.

Turėjome du miegamuosius, sąlyginai didelį valgomąjį su virtuve, du tualetus, deja paprastus, neišmaniuosius bei du dušus su voniomis aprūpintomis elektroniniu valdymu (nuėjus į dušą ir paspaudus temperatūros mygtuką prabildavo malonus moteriškas balsas, pirmą sykį ta išgąsdino, vėliau apsipratome). Tradiciškai japonai virtuvei skiria nedaug dėmesio. Paprastai tai būna tiesiog baldo dalis. Viryklės dažniausiai būna dviejų vietų arba net vienos. Maisto gaminimui namuose skiriama nedaug dėmesio. Visai kitas reikalas karštos vonios. Jos skirtos pasimėgauti karštos vonios malonumais, sveikatos atgavimui ypač šaltuoju metų laiku. Pasikaitinti į vonią lendama tik esant švariam, gerai išsiprausus po dušu. Iš esmės tai naminiai onsenai (karštieji šaltiniai). Kai pas mus šaltoje Lietuvoje atsiranda dogmatinių sektantų visas ligas gydančių eketėmis, ten žmonės supranta, kad šiluma yra didysis gėris ir gydytojas, ypatingai, kai žiemomis klimatas tikrai nelepina.

Su žmona įsikūrėme pirmame aukšte miegoti ant tradicinių futonu. Futonas yra toks čiužinys patiestas ant tatamio grindų. Tradiciniai tatamiai gaminami iš vikšrių ar ryžių šiaudų, gerai sugeria drėgmę, basos kojos labai gerai jaučiasi ir puikiai pailsi. Tatamio grindys šventos – ant jų galima vaikščioti tik su kojinėmis arba basomis. Net ir su šlepetėmis šiukštu negalima. Gavosi toks tradicinis miegojimas, truputį kietoka, bet iš esmės gerai, plius nauja patirtis, kaip sako liaudies išmintis – ko išmoksi ant pečių nenešiosi, o pelningai parduosi. Dukros, pamačiusios tatamį ir jo skleidžiamą keistoką kvapą, miegoti griežtai atsisakė ir apsigyveno antrame aukšte ant įprastų lovų.

Geraširdis Tojyo buvo surastas per visiems gerai žinomą AirBNB sistemą. Pagalvojau, ar AirBNB steigėjai piešė verslo planus kavinėse ilgesingai svajodami, lėtai gerdami kavą ar tiesiog sunkiai dirbo prie naudingo produkto, kol galiausiai jį ir padarė. 
Įsikūrimas, daiktų iškrovimas, vietinių gėrybių apsipirkimas supermarkete „Fresco“ užėmė pakankamai daug laiko. Beje kas pribloškė, tai pribloškė – daržovių ir vaisių kainos: pavyzdžiui: vyšninių pomidorų 150 gr – 2 EUR, 3 nedideli agurkai – 3 EUR, 4 bananai – 2,5 EUR, o viena vidutinio dydžio bulvę – 0,30 EUR. Bet bala nematė tokių kainų, ne agurkų su pomidorais atvažiavome valgyti.

Kelionė į Japoniją (antra dalis)
Kelionė į Japoniją (antra dalis)
© Tomas Pauliukonis

Į Kiotą išėjome jau sutemus. Japonijoje ir šiaip greitai temsta, po 19.00 val. prieblanda, o 19.30 jau žiūrėk visiškai tamsu. Pasinaudojome turimais gyvenamos vietos privalumais – iki JR linijos 5-7 min., o iki privataus geležinkelio Kintetsu linijos irgi panašus kelias pėsčiomis. Su Kintetsu linija labai patogu nuvažiuoti iki Kioto centrinės dalis, senojo miesto Gion rajono. Fusihimi Inari – Gion kelias viso labo 12 min., bilietas kaštuoja 150 jenų (1,33 EUR). Planavome aplankyti Nisihiki market ir šiaip apsidairyti po prekybines gatves. Nishiki turgus jau buvo uždarytas, nedirba ten naktinė-vakarinė pamaina, tačiau prekybinėse gatvėse įsikūrę prekybcentriai dūzgė ir šurmuliavo.

Japonų išradingumas lydi kiekviename žingsnyje, šiame žingsnyje maloniai nustebino prie pastato fasado privirtinti stogai nuo lietaus, uždengiantis visą šaligatvį. Žmonių srautas labai didelis, einant su skėčiais nebūtų kaip prasilenkti, o čia štai, va jums ir prašom – centrinėse miesto gatvėse nelyja. Dieną tie patys stogai puikiai užstoja nuo kaitrios saulės.

Pratęsdamas japoniškos harmonijos tematika lietus irgi įnešė savo svarų indėlį – lyja harmoningai, nešalta, vėsos nėra, lyja ir šiek tiek šlapia, bet didelio diskomforto nesukelia. Visi žmonės nešiojasi skėčius, taip reikia. 
Tačiau grįžtant namo, užklupo labai rimta liūtis – teko beveik kiaurai peršlapti, na ir grįžus visu rimtumu buvo galima įvertinti išmaniąją vonią. Puikus išradimas net ir vasaros metu. O į eketę tegu lenda jie patys su Kepeniu priekyje. Sveikam žmogui to tikrai nereikia.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvių atostogos Indonezijoje vos nesibaigė tragiškai: norėjome, kad ta naktis kuo greičiau baigtųsi (13)

Esame iš Klaipėdos ir kiekvieną vasarą keliaujame po Azijos salas. Taip jau sutapo, kad šiais...

Filipinai – šalis, kurioje kalbėti apie moteris reikia atsargiai (21)

Filipinai – tai balta varna tarp ryškiaveidžių Azijos valstybių. Vienintelė šalis katalikė...

Gruzijoje atostogavusią lietuvę sužavėjo visiškai kitokia „viskas įskaičiuota“ forma (80)

Sakartvelas , arba Gruzija , – tikras keliautojų rojus. „Tai, ką girdite apie Sakartvelą –...

Kitokia Turkija: kur atostogauja vietiniai ir ką veikti ieškantiems naujų potyrių? (8)

Pamažu trumpėjančios dienos primena, kad vasara Lietuvoje tęsis nebeilgai, tad norintiems ir...

Mitais apipintas Iranas: suvaržymų iranietės jaučia mažiau nei lietuvės (55)

Kai kurioms šalims jų vardas – tarsi prakeiksmas. Gali būti seniai pasibaigę civiliniai...

Top naujienos

DELFI DIENA. Įtakingiausi popkultūros atstovai ir kaip įveikti pardavėjų godumą (3)

Kaip įveikti pardavėjų godumą? Valdžia atlikusi tyrimą skelbia, kad drabužius ir batus perkame...

Tėvų pasirinkimas lemia visos žmonijos ateitį: kuo tikėti – žmonių pasakojimais ar moksliniais tyrimais (175)

Vilnietis Algirdas savo antrojo sūnaus nusprendė visai neskiepyti , nes pirmajam po vakcinos neva...

Emilis Vėlyvis pasisakė apie incidentą bažnyčioje: didelis ačiū jums visiems už nepakartojamą nemokamą ZERO Šou reklamą

Penktadienį naujienų portalo DELFI redakcija sulaukė režisieriaus Emilio Vėlyvio komentaro dėl...

Iš LFF stadiono išsišaipęs ispanas: yra ir kitas, garsesnis „Žalgiris“ (124)

Ispanijos futbolo grandų gretoms priskiriama „Sevilla“ komanda santykius su Vilniaus...

Po juodų dulkių skandalo Klaipėdoje – skubus pasitarimas (6)

Klaipėdoje tvyrant nepasitenkinimo nuotaikoms dėl taršos sušauktas skubus pasitarimas.

„Kasko“ atsisakiusi policija patikino: pareigūnams automobilių remonto apmokėti nereikės (13)

Paaiškėjus, kad šiemet policijos įsigyti „ Volkswagen Transporter “ ir „ Opel Insignia “...

Neįvertinta Balkanų šalis, kurioje nėra turistų: paplūdimiai nuostabūs, o kainos juokingos (115)

Atsidūręs Albanijoje pasijunti tarsi patekęs ne į kitą šalį, o į kitą žemyną. Didingi...

Policija tiria Eugenijaus Ostapenko veiksmus feisbuke: tiesioginėje transliacijoje – nuoga moteris (66)

Skandalingai pagarsėjęs dainininkas Eugenijus Ostapenko (41) pastaruoju metu garsėja ne savo...

Nufilmavo nematytą gyvį: ar Lietuvoje jau gyvena kolibriai? (3)

DELFI skaitytojas Valdas nufilmavo jam iki šiol nematytą gyvį. „Kas čia per vabzdys? Kažkoks...

Vienintelis suknelės siluetas, kuris padailins bet kokią figūrą (1)

Rasti tobulą suknelės formą, kuri papildytų ir padailintų jūsų figūros tipą, atrodo sunki...