Kioto geležinkelio stotis išties labai didelė. Šioje kelionėje įsitikinau, kad didžiųjų Japonijos miestų stotys yra didingos, primenančios kosmines stotis. Matyt, geležinkelio stotis yra kiekvieno japono svajonė, prilygstanti svajonei išskristi į kosmosą, tačiau šiai svajonei lemta greičiau išsipildyti nei metų metus svajoti apie kosmonautiką.

Tik vietoje kosminio laivo jie sukūrė šinkanseną, kitaip vadinamą greitųjų traukinių tinklu, jungiantį Japonijos Honšiu ir Kinšiū salas. Pirmiausia japonai susirenka vietinėse geležinkelio stotyse bei stotelėse, o iš jų, kaip mažutės maldininkų grupelės, traukia į miesto traukinius, kuriais pasiekia didžiąsias stotis ir iš jų iškeliauja į vietinį kosmosą.

Dar viena įspūdinga vieta Kioto stotyje yra prekybos centras, išsidėstęs per vienuolika pastato aukštų. Viršutiniame aukšte įrengta malūnsparnių nusileidimo aikštelė. Kaip sakydavo senovės patarlė, tiems, kas prieš kelionę pamatys pakilimo-nutūpimo aikštelę, tam kelionė bus sėkminga ir įdomi, o pamačiusieji stovintį malūnsparnį, bus apdovanoti nesibaigiančiais turtais iki gyvenimo galo. Deja, mes malūnsparnio neišvydome.

Bet už tai mes apsirūpinome bento dėžutėmis (traukiniui skirtas bento variantas vadinasi Ekiben) ir keliavome taip kaip pridera – užkandžiaudami greitajame traukinyje. Bento dėžutės (taip vadinamos pietų dėžutės) paprastai pardavinėjamos geležinkelio stotyse. Kaip ir įprasta visuose savo vertę žinančiuose restoranuose ir užkandinėse, prie bento kioskų yra sudėti maisto manekenai, atrodantys itin tikroviškai ir žymiai estetiškiau nei tikrieji patiekiami patiekalai. Bento dėžučių kaina svyruoja nuo 700 iki 1200 jenų (mūsų pinigais kainuotų 6,20-10,62 EUR). Argi ši kaina didelė, jei už ją gauname kokybišką ir skanų maistą? Kaip matome, japoniško maisto aukštų kainų mitas toliau sklaidosi.

Visi apsirūpinę bento dėžutėmis ir puikaus skonio gaivinančiais gėrimais Calpis, pagamintais iš pieno, patraukėme prie šinkansenų išvykimo kelio. Šinkansenas Hikaris Nr. 522 atvyko iš Osakos kaip ir buvo numatyta – 13.31 valandą. Kelias iki Tokijo – 513,6 km., o kelionė trunka nepilnas 3 valandas. Kelionės kaina, jeigu neturite Japan Rail paso, jums kainuos 13.600 JPY (120 EUR). Kaip pastebėjome, Kiote įlipo nedaug žmonių, tad mūsų vagonas buvo apytuštis. Vežantysis traukinys buvo naujesnis, patogesnis nei tas, su kuriuo atvykome iš Tokijo į Kiotą.

Sėdimų vietų traukiniuose buvo labai daug, todėl galėjome nieko netrukdomi mėgautis maistu. Palengva užkandžiaudami ir besigrožėdami pro langą žaibo greitumu besikeičiančiais žaliosios Japonijos vaizdais, net nepastebėjome kaip pasiekėme Fudži kalną (važiuojant iš Tokijo dėl per daug vienoje vietoje susikaupusių debesų kalno visiškai nesimatė). Prisiartinę pamatėme, kad šis kalnas didingas, bet nelabai apsnigtas, o jo keliai gerokai išvažinėti.

Mes įsitikinome, jog Tokijas tai išties gigantiškas megapolis, prasidedantis nuo Jokohamos priemiesčių. Panašiai atrodytų, jei miestas prasidėtų nuo Palemono (šalia Kauno) ir pasibaigtų ties Naująja Vilnia. Toks tai didelis miestas. Mes aiškiai supratome, kad Tokijuje, kaip ir Kiote, nepavyks visko aplankyti kaip buvome suplanavę.

Deja, Tokijo stoties mes taip ir nepasiekėme, nes išlipome mažesnėje ir geresnį susisiekimą turinčioje Shinagawa stotyje. Shinagawos stotis ypatinga tuo, kad joje yra visame pasaulyje žinoma Tokijo žiedinė traukinių linija Yamanote. Mes apsistojome Ikebukuro rajone, kurios stotis yra antra pagal dydį po Tokijo – vidutiniškai per dieną čia pravažiuoja apie milijoną keleivių. Užtai čionai galime išvysti žmonių jūrą, nes jų čia labai daug – kai kuriose vietose žmonių tiek, kiek jų būna per didžiausius karščius Lietuvoje, po algų dienos arba per ilgiausią savaitgalį Palangoje, Basanavičiaus gatvėje ir dar tada, kai visi emigrantai sugrįžta pasilinksminti.

Tačiau skirtingai nuo Palangos, čionai neišvysi besistumdančių alkūnėmis žmonių, nebūsi apdaužytas, o taip pat čia neišgirsi visa kakarine bliaunamų rusiškų dainų ar parausti verčiančių keiksmų. Dėl milžiniško žmonių kiekio, aplinkui yra įsikūrę daug prekybos centrų, o vienas, išsiskiriantis iš visų, yra Sunshine City, turintis savo didžiausią Pokemon krautuvę. Žmonių šioje parduotuvėje daug, o kasų dar daugiau nei galėtume surasti vidutiniame Vilniaus prekybos centre. Dar viena prekybinė įžymybė – didžiausia elektronikos parduotuvė Bic Camera. Berods, yra išsidėsčiusi per 10 aukštų.

Naująjį mūsų būstą, kuriame įsikūrėme, mums nuomojo malonusis pono Yujio. Šis butas įsikūręs nedidelio namo trečiame aukšte, o pirmame aukšte buvo įsikūrusi gardžiais kepiniais prekiaujanti kepykla. Jau antrame aukšte yra vienas butas, o kitame – mūsų laikinas, palyginus su Kijoto apartamentu, mažiukas, bet labai jaukus būstas. Aplink puiki infrastruktūra – daug prekybcentrių ir įvairių restoranų.

Tokijo metro sustojimą Senkawa (Fukutoshin ir Yurakucho linijos) galima pasiekti per 5 minutes, kulniuojant pėsčiomis, o tai reiškia, kad visą Tokijo miestą pasieksite ranka. Prieš rinkdamiesi būstą Japonijoje, išsiaiškinkite, ar netoliese yra metro arba traukinių stotis. Tada Jūs galėsite laisvai ir patogiai pasiekti miesto centrą. O kai netoliese dar yra tokia didelė stotis kaip Ikebukuro, tai susiekimas bus labai paprastas ir dėl nieko nesuksite galvos. Taip pat svarbu viską iš anksto ir kruopščiai susiplanuoti.

Ir dar – WC. Šis rodiklis yra kaip lakmuso popierėlis, parodantis šalies kultūrą ir išsivystymo lygį. Palyginkite Rusijos, Lietuvos, kitų Rytų Europos šalių tualetus (taip pat šiose šalyse vis dar pilna lauko išviečių) su Skandinavijos ir Šveicarijos WC. Ir Jums nekils jokių klausimų. Naujuosiuose Tokijo apartamentuose buvo įrengtas išmanusis tualetas. Labai patogus įrenginys ir tuo labai džiaugėmės. Naudotis juo reikia atsargiai, ypač pasirenkant skalaujančios srovės stiprumą. Neįgudusiam keliautojui rekomenduojama pradėti nuo mažos arba vidutinės srovės. Taip pat dar galite pasirinkti norimą vandens temperatūrą ir dangčio šilumą.

Vėlgi, neįgudusiam žmogui pradedant naudotis šiuo didžiuoju civilizacijos išradimu, geriausia būtų pradėti nuo vidutinių parametrų, o įgijus reikiamą kompetenciją, dydžius galima susireguliuoti pagal norimą patogumo lygį. Atsisėdus ant dangčio įsijungia ventiliacija, kad pašalintų nereikalingus kvapus ir negadintų malonaus buvimo tualete. Atlikus reikalus Jums belieka nuspausti reikiamą mygtuką. Beliks nusisausinti plonu tualetiniu popieriumi.

Kitą kelionės dieną nusprendėme aplankyti Ramiojo vandenyno pakrantę. Atostogos yra atostogos, o jos dažniausiai siejasi su jūra, paplūdimiais, šiltu ar šaltu vandeniu. Japonai ne itin mėgsta beach holidays, todėl paplūdimiuose nėra gerai išvystytos atostogų pramonės. Tokijuje yra dirbtinis Odaiba paplūdimys, o netoli jo yra įsikūręs Kasai Kaihin Park Beach. Abejuose draudžiama maudytis, nes jie skirti tik pramogoms.

Aplink Tokijo miestą yra daug paplūdimių, bet aš pasirinkau būtent Kamakuros miesto pliažus. Kamakura tai sena istorija pasižymintis, XIII-XIV amžiaus, miestas, anksčiau buvęs Japonijos sostine, tuomet kai ji dar nebuvo perkelta į Kiotą. Kamakuroje yra nemažai įdomių istorinių vietų, kurias verta aplankyti. Pavyzdžiui, antrą pagal dydį (13,35 m) bronzinę Budos statulą, pastatytą 1252 metais (Naroje yra didžiausia, kokią teko matyti). Įdomu tai, kad tikroji Kamakuros Buda buvo pastatyta didelėje šventykloje, bet dėl nuolatinių taifūnų ir cunamių ji buvo suniokota, o jau 1495 m. buvo nuspręsta daugiau jų neatstatyti ir palikti Budą tiesiog lauke.
Kelionė iki Senkavavos sustojimo metro truks 1.11 val.. Taip pat persėsite Ikebukuro stotyje (kaip jau ir minėjau, gerai turėti didelę stotį greta), bilieto kaina į vieną pusę –1.090 JPY (9,65 EUR).

Neturėdami daug laiko ir dėl brangių bilietų, negalėsite kiekvieną dieną važinėtis pirmyn ir atgal, bet vieną kartą šią vietą vis tiek turėtumėte aplankyti. Atvažiavę į Kamakuros stotį nusprendėme, kad šįkart neapžiūrėsime istorinių įžymybių, (Kiote visgi prisižiūrėjome užtenkamai), tad pakanka mums tų istorinių datų. Visgi, stotis nedidelė, miesto žemėlapiai yra, tad susirasti reikiamas vietas išties nesunku. Išėjus į centrinę aikštę, pasukite link KFC su išlindusia į gatvę skulptūra, dėde Džo, o iš jos pateksite į didelę gatvę, vedančią link pajūrio.

Miestas išties sudaro kurortinio miestelio įspūdį: nedideli pastatai, visur švara ir tvarka. Pakeliui į paplūdimį galite pastebėti iškabintas skelbimų lentas su jų naudojimosi taisyklėmis. Taip pat atsiminkite, kad paplūdimyje negalima vartoti alkoholio ir rūkyti, taip pat draudžiama kepti ar degti ugnį, būtina prisidengti tatuiruotes. Ant stulpų kabantys skelbimai, esantys netoli vandenyno, nurodo, kokiame aukštyje virš jūros lygio yra pažymėtos vietos. Pavyzdžiui, geležinkelio stotis yra 5,2 m virš jūros lygio. Tad, būdamas pirmame aukšte, neišvengsi fatališko likimo, o užlipęs į antrą aukštą ˗ išsigelbėsi nuo gamtos stichijų.

Tąkart, lankydamasis šioje vietoje, žinojau, kad Japonijoje orų prognozės bus neprastos, tad eidamas į pajūrį nesijaudinau, tačiau vis tiek įsidėmėjau, kur yra aukščiausias pastatas – Kamakuros gaisrinė, labiau primenanti naują viešbutį nei pastatą. 
Kamakuros paplūdimys yra gana didelis, tad vietos užtenka visiems poilsiautojams.

Prie įėjimo į paplūdimį stovėjo didelė žmonių eilė, kurioje buvo daug jaunų žmonių. ,,Na nieko sau,“ - pagalvojau, - apmokestinamas pliažas ir dar tokia eilė prie kasų, kas gi čia dabar?“ Ogi pasirodo, vietinis jaunimas rinkosi į paplūdimyje esančią palapinę, į kurią traukė iš jos sklindanti muzika. Na va, pirmadienis, vidudienis, 12 valanda, o žmonių, susirinkusių į diskoteką, keli tūkstančiai. Tai man buvo nesuprantama. Tačiau pats paplūdimys buvo apytuštis, gulinčių ir besideginančių beveik nebuvo.

Aišku, galima tik įsivaizduoti, kiek žmonių šioje vietoje susirenka savaitgaliais. Šio paplūdimio smėlis yra pilkas. Vis dėlto, tiesą sako žmonės, kad balto smėliuko pliažai yra tik Baltijos pajūryje. Vandenynas buvo ramus, todėl galima buvo pasimaudyti. Vanduo šiltas, sūrus, o jo temperatūra siekė apie 26-28 laipsnius šilumos. Nepaisant apsiniaukusio dangaus, saulė karštai šildė. Pasėdėjus vos keletą valandų, jau saulelė, vėl atkopdama, mūsų blyškią ir pabalusią odelę paskrudino iš peties. Pasikaitinę ir maloniai pavargę nuo saulės bei vandens vonių (yra toks keistas posakis – saulės vonios), neskubėdami patraukėme atgal į Ikebukuro stotį.

Po savaitės klajonių miestuose, trumpas poilsis prie vandenyno buvo tikra atgaiva sielai. Rodos, tik to ir trūko, kad būtų tikros atostogos – buvimo paplūdimyje ir galimybės pasimaudyti jūroje. Bus geras užtaisas prieš akis ateinančiai ekspedicijai po Tokijo. Tad poilsis prie jūros tikrai nenuėjo veltui.

Važiuodami atgal išvengėme piko valandų (rush hours), o tuo pačiu aplankėme ir Ikebukuro apylinkes bei jos prekybos centrus. Daugiausiai laiko teko praleisti Pokemon centre, kuri yra ne parduotuvė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o visas muziejus su parduodamaisiais eksponatais.

Nors ir nesu didelis elektronikos gerbėjas, tačiau susigundžiau galimybe pasižvalgyti po vieną didžiausių elektronikos parduotuvių, pavadintą Bic Camera. Ši parduotuvė yra įsikūrusi 8 pastato aukštuose, dirba kiekvieną dieną, be išeiginių, visą parą. Asortimentas yra stulbinantis –užteko pasivaikščioti po kelis aukštus ir suvokiau, kad tokios gausos man dar niekad neteko matyti. Deja, mūsų elektronikos parduotuvės, palyginus su šios parduotuvės siūlomomis prekėmis, atrodo pakankamai skurdžiai. Na, čia panašiai kaip Kaimo maisto ir buities prekių parduotuvę palyginus su sostinės Akropoliu.

Bic Camera sėkmingai nusipirkau būsimai ekspedicijai po Tokijo – ten, naudojantis užsienio piliečių pasu, parduodami daugkartiniai Tokijo metro bilietai – po 1500 JPY ( 13,27 EUR) trijų dienų nelimituotoms kelionėms. Vadinasi, vienai dienai išleidžiu 4,42 EUR.. Nors, reikės pirkti mažiausiai 4 keliones metro traukiniu, vis vien viena kelionė kainuos vos 1,10 EUR. Taigi, sugriuvo mano įsitikinimas, jog Tokijuje yra aukštos bilietų kainos.

Aišku, vietiniai gyventojai tuo negali pasinaudoti, bet mes, turistai, juk galime, todėl atidžiai ieškokite gerų kainų. Atkreipkite dėmesį ir planuokite savo maršrutus taip, kad galima būtų važiuoti tik metro, o ne Japan Rail traukiniais, kurie irgi dažnai važiuoja po Tokiją.
O vakare, grįžus namo, panašiai susidėliokite ir kitos dienos maršrutą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt