Knygą „Kaip veikia Japonija“ parašęs Andrius Kleiva papasakojo apie tokį japonišką gyvenimą, į kokį turistai nedrįsta arba neturi laiko pažiūrėti. Po ilgos pertraukos į Lietuvą grįžęs vaikinas pasidalino savo patirtimi iš kasdienio Japonijos gyvenimo bei pažėrė patarimų tiems, kurie ruošiasi šią šalį patirti savo kailiu.
- Kokie keliai Jus nuvedė į Japoniją? Ar mokėjote kalbėti japoniškai?
- Prancūzijos universitete studijavau politinius mokslus ir japonų kalbą, todėl pagal mainų programą išvykau į Japoniją tam, kad visas teorines žinias galėčiau išmokti ir praktiškai. Išvykau turėdamas teorinių japonų kalbos žinių, bet kai reikėjo pradėti kalbėti buvo gana sunku.
- Kokie buvo įspūdžiai pirmosiomis gyvenimo Japonijoje dienomis?
- Prieš vykdamas į Japoniją aš ją įsivaizdavau labai stereotipiškai – tokią apie kokią dažniausiai kalba europiečiai. Maniau, kad visi japonai žiūri anime, skaito mangas, kad kiekvieną dieną valgo sušius, o savaitgaliais vilki kimono. Tik atvykęs čia pamačiau, kad Japonija yra visai kitokia nei daugelis įsivaizduoja. Nuo pat pirmos dienos Japonija ėmė mane stebinti, ir stebino kasdien iki pat paskutinės dienos.
- Kaip atrodydavo Jūsų kasdienė diena?
- Greitai pripratau prie japoniško gerai suplanuotos dienos rėžimo, todėl keldavausi ir eidavau miegoti gana anksti. Rytais iki universiteto važiuodavau dviračiu. Japonai kaip ir skandinavai labai mėgsta važinėti dviračiais, tad savo dviratį pasistatydavau tarp tūkstančio kitų dviračių ir keliaudavau į paskaitas. Jos su pertraukomis trukdavo iki pat vakaro, o po jų bendraudavau su draugais, bandžiau pažinti šalį.
- Japonai apibūdinami kaip darboholikai – ar galima taip vadinti ir studentus?
- Daugeliui japonų universitetas yra savotiška poilsio stotelė. Tiek pradinėje, tiek vidurinėje mokykloje, jie nuolat jaučia į nugarą alsuojantį egzaminų pavojų. Japonai įnirtingai ruošiasi egzaminams ir jei sėkmingai juos išlaiko patenka į universitetą. Universitete yra kur kas daugiau laisvės, kur kas mažiau spaudimo ir tai tęsiasi iki trečio kurso, kuomet prasideda darbu medžiokles sezonas, kuris nulemia didžiąją dalį japonų gyvenimo.
Aš ir kiti studentai iš užsienio, matyt, atrodėme labai įžūlūs tarp ramių japonų studentų, kurie nesistengė lankyti paskaitų, o jei ir ateidavo, nebūdavo labai aktyvus paskaitų dalyviai ir dažniausiai miegodavo. Paskaitų metų dažniausiai kalbėdavo dėstytojas ir koks vienas kitas užsienietis studentas. Japonai labai mėgsta miegoti ir tai yra ganėtinai įprastas dalykas. Jei žmogus miega darbe, jei žmogus miega universitete ar traukinyje, vadinasi, kad jis dirbo labai sunkiai ir tai yra to sunkaus darbo išraiška.
- Tarp gausybės japoniškų etiketo taisyklių miegas darbo metu neatrodo keistai?
- Tai yra išimtis, nes miegas yra ne įžeidimas, o pastangos ir netingėjimo išraiška.
- Ar su japonais lengva susidraugauti?
- Pasiekti japono širdį yra gana sudėtinga, bet vieną kartą ją pasiekus – užsimegs draugystė visam gyvenimui. Reikia stengtis kuo daugiau bendrauti, rodyti iniciatyvą, stengtis kalbėti japoniškai. Nebijoti apsimesti kvailiu ir laužyta kalba kalbėti japoniškai. Taip pat kaip lietuviui smagu išgirsti lietuviškai kalbantį užsienietį, taip pat ir japonui smagu išgirsti gimtąją kalbą iš užsieniečio lūpų. Japonai yra labai nuoširdūs ir draugiški, ir kai pavyksta su jais susidraugauti tampi draugais visam laikui.
- Kelionių vadovuose rašoma, kad tai taisyklių šalis, tačiau joje nemažai ir laisvių. Pavyzdžiui, kavinėse iki šiol galima rūkyti. Ar tai tiesa?
- Japonija yra gana konservatyvi šalis, jos taisyklės nusigulėjusios per labai daug metų ir yra tokių išimčių, kurios jiems yra priimtinos. Mums tai atrodo nemandagu ir neįprasta, o pas juos – harmonijos dalis. Kavinėse visuomet rasite dvi patalpas, viena jų skirta nerūkantiems klientams, o kita, esanti už stiklinių durų, skirta rūkantiems.
- Kiek kainuoja gyvenimas Japonijoje?
- Kadangi gyvenau Tokijuje sunku kalbėti apie visos šalies kainas, tačiau mažo buto nuoma šalies sostinėje kainuoja apie 700-800 eurų. Tuo tarpų drabužių ir maisto kainos nėra didelės, jos kartais stebina savo mažumu. Tokijuje galima suvalgyti dienos pietus už 2 ar 3 eurus, kai, pavyzdžiui, Paryžiuje tenka mokėti 12-14 eurų.
