aA
Išskirtinis ir sukrečiantis DELFI Kelionių ambasadoriaus Orijaus Gasanovo trijų dalių pasakojimas iš daugiau nei pusę milijono gyventojų turinčio lūšnyno Kenijoje. Įspėjimas: jautriems ir silpnų nervų žmonėms to geriau neskaityti.
Kiberos lūšnynas
© Orijus Gasanovas

Pirmoji dalis – kas yra Kibera ir kas čia gyvena

Kenijos sostinės pakraštyje rasite Kiberą – didžiausią lūšnyną visame Afrikos žemyne. Tai neįtikėtino skurdo miestas: jie gyvena duobėse po žeme, arba lūšnose iš butelių. Jie tuštinasi į maišus, kuriuos vėliau mėto ant kaimynų. Ten trūksta vandens, o maistą vagia žiurkės. Tūkstančiai ligotų, alkanų, tų, kuriems reikia pagalbos. Tai siaubingai liūdna vieta, bet yra lašelis vilties, kad ateis šviesesnė diena.

Kai sėdi saugiame, švariame Vilniuje tikrai sunku patikėti, kad kažkur pasaulyje tai vyksta. Nors daug straipsnių parašyta, filmų sukurta. Bet kol pats gyvai to nepamatai, atrodo, kad tai taip toli, tarsi kitoje planetoje. O iš tikrųjų nėra toli – lėktuvais vos penkiolika valandų nuo Lietuvos sostinės. Tiek užtenka, kad atsidurtum toje vietoje, kurioje tikrai ne visi atlaikytų. Daug europiečių ten puola į ašaras. Yra dėl ko: vaizdai sukrečiantys, kvapas, na tiksliau smarvė – nenusakoma.

Tačiau tie lietuviai, kurie skundžiasi savo gyvenimu, tie, kurie pastoviai kuo nors nepatenkinti – jie tiesiog privalo nuvykti į Kiberą. Esu tikras, kad ir ką dabar išgyvenate, kad ir kaip jums blogai – ten suprasite, kad esate laimingas žmogus.

Oficialūs šaltiniai skelbia, kad nuolatinių gyventojų čia daugiau nei pusė milijono. Nors kai kur rašoma, kad jų gali būti ir net apie milijoną. Bet kadangi niekas nesivargina prisiregistruoti ar išsiimti tapatybės dokumentų – skaičiuose gali būti nemaža paklaida. Pasas Kiberos gyventojams atrodo visiškai nereikalingas popierius. Žinai savo vardą ir pavardę, žinai, kur galvą priglausti – to gyvenime ir užtenka – tokia jų logika.

Teritorija, kurioje įsikūrusi Kibera (šis žodis reiškia „miškas“ arba „džiunglės“), priklauso Kenijos valdžiai, tik 10 procentų žmonių čia turi nuosavybės teises. Dažnai ne tik savo namo, bet ir kelių kitų, kuriuos nuomoja dar skurdesniems už save.

Gyvenantieji valstybės žemėje neturi jokių teisių – valdininkai bet kada gali juos išvyti, namus nugriauti, sudeginti ar daryti ką tik išmano, neatsiklausę ten gyvenančių žmonių.

Vidutinis lūšnelės dydis yra apie 4 kv. metrai. Dažniausiai jos pastatytos iš molio, su skardiniu stogu ir betono grindimis. Vienoje tokioje lūšnoje neretai gyvena 8 ar daugiau žmonių. Kadangi statybinių medžiagų žmonės neįperka – molį daug kas maišo su tuo, ko gali prisirinkti tarp šiukšlių

Pavyzdžiui, labai daug namų pastatytų iš senų stiklinių butelių. Vis daugiau vietinių apsigyvena pačių išsikastuose urvuose po žeme. Juos uždengia lentomis arba kartono lakštais ir gyvena. Ne tik suaugę, bet ir jų vaikai, žinoma.

Vieniems, savarankiškai čia patartina nevaikščioti. Nors daugelis gatvių yra saugios, jose net budi policijos pareigūnai – vis dėlto tikrai yra tokių vietų, kur galite būti užpultas arba netekti viso savo turto.

Todėl patariu kreiptis į vietinius gidus. Juos užsisakyti galima atvykus į Nairobį, viešbučio registratūroje. Tokiu atveju jus lydės oficialus savivaldybės pareigūnas.

Kiberos lūšnynas
Kiberos lūšnynas
© Orijus Gasanovas

Arba galite internetu rezervuoti vietinio Kiberos gyventojo ekskursiją. Kai kurie būtent taip stengiasi užsidirbti. Ir anot kelis kartus čia apsilankiusių – vietiniai parodo daug įdomesnių vietų, kurios galbūt net turėtų būti nuslėptos nuo turistų. Su vietiniu vaikščioti saugu, nes jį pažįsta kiti lūšnyno gyventojai ir niekas nenori trukdyti kaimyno verslui.

Kad ir kokia laukinė vieta tai būtų – net ir joje egzistuoja savos taisyklės. Gidų Kiberoje kainuos svyruoja nuo 10 iki 50 eurų žmogui. Svarbu žinoti: jeigu sumokėsite daugiau – tai nereiškia, kad pamatysite daugiau. Vadinasi tiesiog papuolėte pas brangininką.

O jeigu vaidinsite drąsuolius ir nuspręsite nesamdyti gido – tada įsiminkite vieną svarbią taisyklę: kai Kiberos gyventojai kviečia pas save į svečius – atsisakykite. Pas nieką neužeikite. Tai pats populiariausias ir dažniausiai naudojamas vagių triukas. Vos jus įžengsite į uždarą teritoriją – išsitrauks peilius arba savadarbį šautuvą, ir pareikalaus visko, ką turite.

Būna, kad pasiima batus ar rūbus. Net jeigu jūsų „United Colors of Benetton” marškinėliai nusiskalbę ir gal net raidės nusilupusios – jeigu vagišiui patiks, pasiliks sau. Nes jam irgi reikia apsirengti, o pinigų žmogus tai neturi.

Mane po Kiberą pavedžioti sutiko vieniša dviejų vaikų mama Tina Christina. Kuri gimė, užaugo ir iki šiol gyvena čia. Ji tikisi, kad tikrai ateis ta diena, kai galės su savo mažyliais išsikraustyti kažkur toliau. Galbūt į saugų ir švarų Nairobio rajoną, o jeigu Dievas duos – gal, į kurią nors Europos šalį. Tai jos svajonė, bet retam taip pasiseka.

Perspėjau Tiną, kad norėsiu pamatyti ne tik tai, kas gražu ir, kad visą tai norėsiu nufotografuoti. Štai kodėl ji pasikvietė kartu eiti dar du vyrus. Vieną apsauginį, kuris visą laiką sekė mums iš paskos, ir pavojingų vietų žinovą, savo kaimyną Nicką Ochin. Šis vyras naudingas tuo, kad pažįsta vietinę mafiją, o jo brolis turi nelegalios „naminukės“ fabrikėlį, kuriame svaiginasi šimtai lūšnyno žmonių.

Turizmas Kiberoje džiugina ne visus. Vos pradėjus turistus vesti į siauras lūšnyno gatveles, kai kurie vietiniai pasijuto įžeisti. Jų manymu, turtingi, išsipustę, švarūs ir prabangia technika apsiginklavę, dažniausiai baltieji, į juos žiūri kaip į gyvūnus zoologijos sode: kaip į kitą rūšį, kaip į laukinius žvėris. Būtent todėl kartais vietiniai su pasipiktinimu sutinka turistus. Jie piktai žiūri ne dėl to, kad nori nuskriausti, ar nekenčia jūsų. Jie tiesiog nesupranta, ko jūs veržiatės į jų pasaulį. Gal norite pasijuokti? Pasibjaurėti?

Kiberos lūšnynas
Kiberos lūšnynas
© Orijus Gasanovas

Vis dėlto skeptikų mažėja. Po truputį žmonės ima suprasti, kad turizmas tai didelė nauda jiems patiems. Dėl turistų buvo pradėtos tvarkyti kai kurios gatvės, įrengti net keli apšvietimo stulpai, atsidarė kelios specialios kavinukės svečiams priimti. Taip pat tai didelė nauda vietos amatininkams, kurie gamina visokius niekučius. Turistai eina pas juos ir perka. Išleidžia tikrai daug pinigų.

Na ir žinoma – iš turistų gali pralobti tie, kas netingi rengti ekskursijas. Tam nereikia jokio mokslo, svarbiausia – kalbėti angliškai. Visi, bent kiek išsilavinę šią kalbą moka. 

Šis rašinys ne apie tai, bet privalau paminėti istorinį faktą – kadaise Kenija buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Įdomią mintį man pasakė mano gidai: „Per anksti mes norėjome nepriklausomybės, per mažai anglai čia visko sutvarkė. Galėjo dar šiek tiek pabūti, galbūt dabar gyventume geriau“.


Pirmasis perspėjimas, kurį išgirdau Kiberoje – čia visada reikia žiūrėti, kas vyksta virš galvos. Nes bet kurią akimirką gali užkristi didelis, išmatomis pripildytas maišas. Kaip jie patys sako: „Careful: flying toillet“ (Atsargiai: „skrendantis tualetas“ - liet.).

Jie ne tik atrodo keistai ir gali supykinti matantį, tačiau ir pridaro gana rimtų problemų patiems Kiberos gyventojams. Krūvos polietileno maišų kaupiasi ant stogų ir tiesiog gatvėse, prie savęs traukia muses ir žiurkes, kai kurie jų išsilieja ir užkemša kanalizacijos vamzdžius. Blogiausiu atveju, jie nukrenta ant pažeistų vandens vamzdžių ir patenka į geriamą vandenį, skirtą šimtams tūkstančių lūšnyno gyventojų.

Be to, neretai gyventojai būna sužeidžiami metamais maišais. Jums galbūt juokinga skaityti, gal net netikite, bet vietiniai gydytojai jums galėtų papasakoti labai daug istorijų apie „skraidančių tualetų“ sužalotus žmones. Praskeltos galvos, smegenų sutrenkimai ir kitokios traumos.

Kiberos lūšnynas
Kiberos lūšnynas
© Orijus Gasanovas

„Skraidantys tualetai“ be abejo neatsirado šiaip sau. Tai tiesiog paprasčiausias, ir jų nuomone patogiausias, būdas atlikti gamtinius reikalus. Nes daugelis žmonių savo privataus tualeto neturi. Aš čia dar švelniai pasakoju. Jeigu visiškai nuoširdžiai – tai kanalizacijos reikalai lūšnyne yra tiesiog siaubingi.

Tvarkingesni žmonės savo gatvelėse išsikasa duobę, apstato ją dėžėmis ir toks dalykas čia vadinamas – „namų tualetu“. Viena „skyle“ neretai dalijasi apie 50 lūšnų. Nepamirškime, kad vienoje jų neretai gyvena aštuoni žmonės. Matematika paprasta ir graudinanti: į vieną „skylę“ tuštintis gali iki 400 žmonių.

Taip ir vyksta: kai „reikalas“ prispaudžia – stovėti eilėje su kaimynais niekas nenori. Ima ir padaro į maišą, o jeigu jau vėlus vakaras ir niekas nemato – tūpia, kur papuola, ir daro. Štai kodėl vaikštant vietinėmis gatvelėmis labai paprasta įžengti į žmogaus paliktą siurprizą.

Liūčių sezonu vanduo su išmatomis lietaus vamzdžiais gali patekti net į žmonių namus. Toks artimas kontaktas su išmatomis didina viduriavimo, odos ligų, maliarijos ir kitų susirgimų riziką.


Įvairios nevyriausybinės organizacijos dirba šiuo klausimu, tačiau kol kas pokyčiai yra lėti. Atsirado keli viešieji tualetai ir prausyklos, bet bėda ta, kad jie nėra nemokami – apsilankymas kainuoja 4 euro centus. Mums tai būtų simbolinis mokestis, bet dažnam Kiberos gyventojui tai per daug dideli pinigai.

Daugelis žmonių čia bedarbiai. Štai kodėl vos įžengus į lūšnyną – visur pilna žmonių. Jie zuja, kaip kokiame bičių avily. Visi kažką veikia, tik nedirba. Dažniausiai malasi prie kioskų, ramsto sienas, kažką tariasi, lyg organizuotų kažką labai rimto ir didelio.

Klausiate, o kodėl nedirba? Štai paaiškinimas: čia tūkstančiai nepilnamečių, tūkstančiai senjorų, ligonių, dėl savo padėties tiesiog negalinčių dirbti, bet yra ir labai daug darbingo amžiaus, sveikų. Tačiau daugelis skundžiasi, kad jų niekas nenori samdyti, nes dažnas nieko nemoka daryti, neturi net pradinės mokyklos išsilavinimo. Sakysite: tegul eina dirbti fizinio darbo, šluoti gatves ar panašiai.

Kiberos lūšnynas
Kiberos lūšnynas
© Orijus Gasanovas

Kenijoje, kur bedarbystės lygis labai aukštas, dėl bet kokios darbo vietos tenka pakovoti. Tie, kas iš lūšnyno – paskutiniai eilėje.

Bet galima sutikti tokių, kurie kasdien pabeldžia į visas kaimynų duris, siūlydami savo skalbimo, statybos ar kitas paslaugas. Kiti dirba mieste – dažniausiai mažai kvalifikuotus darbus, į kuriuos neretai eina pėsčiomis ne vieną dešimtį minučių. Vis dėlto, kad ir kaip besistengtų, jų atlyginimo retai užtenka net menkiausioms reikmėms. Vienas darbingo amžiaus žmogus neretai išlaiko tėvus ir krūvą vaikų.

Šokiruojantis skaičius: vidutinis pragyvenimo lygis Kiberoje – 0,9 euro per dieną. Už tiek jie turi ir prasimaitinti, ir susimokėti nuomą, ir leisti vaikus į mokyklą. Tokia realybė. Paskaičiuota, kiek iš tikrųjų reikėtų vienam čia įsikūrusiam žmogui – svajonių suma 3-4 eurai per dieną. Tiek užtektų būtiniausioms išlaidoms.

Pagrindinis pajamų šaltinis – šiukšlių rūšiavimas, tiksliau rinkimas to, ką galima kažkur priduoti ir iš to gauti bent kažkiek centų. Kiberoje yra kelios gatvės, kurios labiau primena tikrą sąvartyną. Tai yra kalnai įvairiausių atliekų, skleidžiančių neįtikėtiną kvapą. Prisiekiu – žmogui iš Europos norėsis užsidėti dujokaukę.

Įsivaizduokite, ko vertos vien pūvančios žuvų ir galvijų dalys. O tarp jų, žinoma, ir vertingesni daiktai. Tie, kas rausėsi tose šiukšlėse mano gidei paaiškino, kad už 5 kilogramus plastiko galima gauti apie 18 euro centų. O už stiklinį butelį maždaug 2 centus. Negana to, kad tokia suma mums atrodo labai liūdna, net ir dėl jos tenka pasistengti, mat konkurencija – milžiniška. Jeigu ne tu, tuoj viską surinks kaimynai.

Tiesa, aš taip ir nesupratau, kaip tos šiukšlės atkeliauja iki Kiberos. Ar tai jų pačių, galbūt turtingesnių gyventojų atliekos, o gal kažkas specialiai atveža visa tai iš Nairobio centro, kaip į kokį rūšiavimo sandėlį.

Kiberos lūšnynas
Kiberos lūšnynas
© Orijus Gasanovas

Iš dalies – gerai, proga žmonėms uždirbti, bet minusų yra žymiai daugiau. Tose šiukšlių krūvose apsigyveno žiurkės, tarakonai ir kitokie jiems giminingi gyviai, kurie platina sunkias ligas. Ypač vargina žiurkės, kurios lenda į žmonių namus ir vagia jų maistą. Žinant, kad to maisto ir taip nėra daug – tai didžiulė problema. Papildomos išlaidos spąstams ir nuodams. Be to, dažnai į spąstus papuola visai ne žiurkės, o pačių gyventojų vaikai ar naminiai gyvūnai. Daug kas čia augina kates. Tai irgi vienas iš būdų apsisaugoti nuo žiurkių.

Kai mes, Lietuvos vyrai, skutamės barzdą ir tuo metu paliekame atsuktą vandens čiaupą – tai pamatę rūpestingi mūsų šeimynykščiai subara: neeikvok vandens, Afrikos žmonėms jo trūksta. Šitą pabarimą tikrai visi esate girdėję.

Tad kiekvieną kartą, kai be reikalo paliksite bėgantį vandenį, kiekvieną kartą kai turkšitės karštoje vonioje, prisiminkite – tie, kuriems trūksta vandens gyvena būtent čia – šiame lūšnyne.

Kiberoje siaučia vandens mafijos kartelis, užimantis visus vandens šaltinius. Jie parduoda vandenį, neretai užterštą, už didesnę, negu gyventojams įkandama, kainą. Tam pasipriešinti nusprendė Kennedy Odede – aktyvistas, nevyriausybinės organizacijos, kovojančios už Kiberos gyventojų gerovę, vadovas. 

Kennedy vaikystėje turėdavo eiti apie 40 minučių, kad parsineštų vandens, o po to, kai jo atsigerdavo, turėdavo skrandžio bėdų. Todėl vyras puikiai suprato, kaip svarbu kažką daryti.


Susirūpinęs dėl šios situacijos su savo organizacija ėmėsi veiksmų. Jis iš pagrindinio valstybės tiekiamo vamzdžio išvedžiojo smulkesnius, ne žeme, o stogais, einančius vamzdžius. Jo vanduo parduodamas specialiai įsteigtuose kioskuose už 10 kartų mažesnę nei mafijos kainą.

Kai gaujos pradėjo dėl konkurencijos gadinti Kennedžio vamzdžius, jis sugalvojo ne kariauti, o imtis diplomatinių priemonių – pasamdė gaujų narių vaikus ir žmonas dirbti savo kioskuose ir taip užsitikrinti pajamas. Ši iniciatyva įgyvendinta 2016 metais.

Kiberos lūšnynas
Kiberos lūšnynas
© Orijus Gasanovas

Dabar situacija su vandeniu geresnė. Kennedžio stotelės išplito visame lūšnyne. Be to kelios didelės amerikiečių įmonės paremdamos vargšus įrengė „švaros centrus“, kur kartą per savaitę apsiprausti gali kiekvienas Kiberos gyventojas. Ten yra karšto vandens ir net muilo. Jaunoms merginoms išduodami higieniniai įklotai, motinoms auginančioms kūdikius galima gauti sauskelnių. Žinoma ne tiek, kad pilnai pakaktų, bet vis šiokia tokia pagalba.

Lūšnyno žmonės tų įmonių, kurios jiems padarė tokią dovaną pavadinimus mini kaip kokį šventą žodį. Bet galima suprasti juos, juk tai beveik stebuklas.

Su elektra – dar liūdnesni reikalai. Skaičiuojama, kad Kiberoje priėjimą prie elektros energijos turi vos 20-30 procentų žmonių. Tiekimą būtų galima suteikti kiekvienai lūšnai, tačiau gyventojams kaina, kurią reikėtų mokėti, tiesiog neįkandama (gali siekti apie 8 eurus per mėnesį).



Televizorių ar kompiuterį viso labo turi tik apie 5 procentai gyventojų. Vis dėlto kiną, televiziją ir kompiuterinius žaidimus vietiniai labai mėgsta, todėl viena populiariausių paslaugų lūšnyne – šių pramogų nuoma. Čia veikia savotiški nuomos punktai ir net maži kino teatrai. Tačiau apie juos – kitoje šio reportažo dalyje.

Netrukus DELFI Kelionėse taip pat skaitykite: kaip atrodo Kiberos žmonių nameliai ir kas slepiasi jų viduje. Graudi realybė – lūšnyno mokyklos, kur vietoj kuprinių vaikai naudoja kibirus. O vieną knygą dalijasi penki moksleiviai.

Pabaigai – vienas, gražus dalykas, kurio mane išmokė gidė Tina Christina. „Daug kas ateina čia ir stebisi, kodėl mes taip blogai gyvendami tiek daug šypsomės ir taip spalvotai rengiamės.

Atsakymas labai paprastas: mes vis tiek privalome gyventi ir nepasiduoti. Turime tai, ką turime, negalima visą laiką verkti. Todėl pas mus nėra juodų spalvų – visi ryškūs, spalvoti“, – paaiškino ji.

Ar supratote, pesimistai? Kad ir kaip blogai – vis tiek galima rasti priežastį džiaugtis. Kiberoje jie tą moka.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(107 žmonės įvertino)
4.4953
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Atgal į Indiją po 15 metų: šalis, kurioje svečias namuose prilygsta dievų dovanai (3)

Planuojant kelionę į Indiją, nežinai, ko tikėtis – mintyse susimaišo girdėtos istorijos,...

Tailande turistai už asmenukes gali būti baudžiami mirties bausme (29)

Nors Tailandas jau skaičiuoja turistinio sezono pabaigą, egzotiškoji sala keliautojus vis dar...

Egzotišku Afrikos safariu susigundę lietuviai tik per plauką netapo laukinių žvėrių naktipiečiais (19)

Mūsų kelionė po PAR priartėjo prie pabaigos. Dvi savaitės praėjo taip greitai ir taip...

Lavrinovičių šeima sako atradusi slaptą receptą, kuris per atostogas padeda nesusipykti (6)

Atostogos su šeima – laikas, kurio laukiame labiausiai, tačiau ar visada mokame jį išnaudoti?...

Velykų atostogos užsienyje – ar dar galima spėti į išskrendantį lėktuvą?

Atostogauti pavasarį lietuviai pamėgę kone taip pat, kaip ir vasarą. Moksleivių Velykų atostogų...

Top naujienos

Antanas Saulaitis – apie lietuvius, šventes ir nuodėmes: pasižiūri į žmones ir negali žinoti, ar čia laidotuvės, ar Velykos (28)

„Vienoje šeimoje buvo keturios mergytės, jos kiekvieną dieną sutaupė po vieną saldainį per...

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: nedraudžiame muštis, gerti ar rūkyti (11)

Naujininkai, vienas prieštaringiausiai vertinamų sostinės mikrorajonų, pamažu atgimsta....

Orai: pirmąją Velykų dieną gamtą gaivins lietus (3)

Po ilgokai užsitęsusio sausringo laikotarpio, pirmąją Velykų dieną pagaliau žemę drėkins lietus.

Rinkimų kampanija Ukrainoje pranoko visus Kremliaus lūkesčius (517)

Artėjant prezidento rinkimams , kampanijos pačios tapo informacinio karo dalyvėmis, ir tai labai...

Doveika skurdo statistikoje norėtų išskirti dar vieną skaičių: kiek yra tinginių? (450)

Vasarį Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje 75 proc. žmonių teigia esą laimingi,...

80-metis radiologas seniai svajoja apie pensiją, bet išeiti dar negali: turi patarimą, kaip ilgiau gyventi (74)

„Mes, radiologai, juokaujame, kad mūsų tokia profesija, jog reikia turėti geras akis ir vieną...

Siaubingo Paryžiaus katedros gaisro tyrime – pirmosios išvados (247)

Prancūzijos tyrėjai nustatė tikslią vietą, kur kilo Paryžiaus Dievo Motinos katedrą praėjusį...

Maža kaimo krautuvėlė prie didelio kelio: su pirkinių sąrašais čia sugrįžta net iš kitų miestų (11)

Talačkonių parduotuvė , priklausanti tiems patiems šeimininkams, kaip ir Ustukių malūnas ,...

Mokslininkai: protėvių poravimasis su kitomis žmonių rūšimis keitė mūsų genus (42)

Neseniai Naujojoje Gvinėjoje atrasta nauja žmonių giminė, kurios atstovai poravosi su...

Absurdiškiausi patarimai sekso tema kitados pateikti kaip labai rimtos rekomendacijos (15)

Įvairiuose gyvenimo būdo, psichologiniuose ir pramoginiuose žurnaluose galima rasti galybę kartais...