Kelionė dar nesibaigia, nes mūsų laukia apsilankymas Port Elizabeto mieste ir šalia jo esančiame Ado dramblių nacionaliniame safari parke, nes kokia gi Afrika be safario. Port Elizabetas gal ir nebūtų buvęs mūsų planuose, jei ne Ado parkas, kuris laikomas vienu geriausiu šalyje. Mes jį tyčia pasilikome kelionės pabaigai kaip desertą.

O kaip gi garsusis Kriugerio nacionalinis parkas, paklausite jūs. Žinoma, jam PAR neprilygsta niekas, tačiau jis yra labai atokus, į jį reikia specialiai skristi. Dar blogiau, kad jame yra maliariją platinančių uodų. Šis faktas man buvo didžiausia atgrasymo priemonė. Tiek jau jo galvojau, man mano sveikata brangesnė. O Ado dramblių parko interneto svetainėje didelėmis raidėmis parašyta, kad pas juos nėra maliarijos.

Port Elizabetas yra maždaug Kauno dydžio miestas ir PAR laikomas vieta, kurioje gyvena atsipalaidavę ir į problemas paprasčiau žiūrintys žmonės. Vizualiai jis labai primena vidutinio dydžio JAV miestus. Yra ilga vandenyno krantinė su paplūdimiais, tačiau jie man nepasirodė nei patrauklūs, nei švarūs, o ir pats vandenynas čia neramus, nes nuolat pučia vėjas. Port Elizabetas neoficialiai ir vadinamas vėjų miestu. Visgi, kad ir koks atsipūtimas tvyrotų ore, turistams raginama per daug neįsijausti į apsirūkiusio miesto atmosferą, nes čia yra PAR, kurioje praradus budrumą, geriausiu atveju liksi tuščiomis kišenėmis.

Port Elizabete išsinuomojame vasarnamį stovintį šalia nuosavo gyvenamojo namo. Prie vyno bendraujame su jauna baltųjų afrikiečių šeima ir vėl išklausome tas pačias istorijas, kad baltiesiems šioje šalyje gyventi darosi vis sunkiau. Tačiau šįkart išgirdome ir apie prošvaistes.

Kadangi šalyje artėja rinkimai, Port Elizabete mačiau daug plakatų su balto vyro kandidato nuotrauka. Net pasišaipėme, kad greičiausiai jo šansai ne per didžiausi. Pasirodo, be reikalo, nes šeimininkai paaiškino, kad dabar, praėjus daugiau kaip dvidešimt metų nuo apartheido pabaigos, juodieji afrikiečiai ėmė suvokti, kad per tą laiką jiems gyvenimas nepagerėjo taip, kaip buvo žadėta. Ir negana to, yra požymiai reiškinio, kuris dar prieš kelis metus buvo net sapnuose nesapnuojamas. Juodieji po truputį ima mąstyti, kad gal tikrai prie baltųjų valdžios nebuvo taip blogai.

Taip, sako mūsų naujieji draugai, tai neįvyks nei rytoj, nei poryt, tačiau tikimybė, kad baltieji vėl bus renkami į valdžią nėra jau tokia nereali. Kai po apartheido šalis išsirinko naują, juodųjų valdžią, ši jiems žadėjo ir darbo, ir turtus, ir tvarką, ir teisingumą, bet nė vienas iš šių dalykų taip ir nebuvo įgyvendintas. Žmonės nekvaili, gali jiems daug žadėti, bet kai vargai nesibaigia, tada imama mąstyti jei tik turima kuo.

Bet kol kas žmonių susipriešinimas šalyje didelis ir, anot šeimininkų, baltieji su juodaisiais draugauja mažai. Kitas dalykas yra vaikai, sakė jie. Jau jų vaikai žaisdami kartu vienas kitą vadina vardais, o ne mano juodasis/baltasis draugas, kaip tai buvo dar visai neseniai. „Pas mus namus tvarko juodaodės moterys“, - pasakojo jie. „Mes stengiamės, kad jos pasijustų tarsi mūsų šeimos nariai, bet ir jos pačios dar negali savęs perlaužti ir vadina mus ponais“, - pasakojo jie. Pagal tai kiek per visą kelionę girdėjau pasakojimų, manau, kad šiai šaliai dar reikia labai daug laiko, kad skirtingos rasės imtų vienodai žiūrėti tiek į savo šalį, tiek vieni į kitus.

Ado dramblių nacionalinis parkas yra maždaug už valandos kelio automobiliu nuo Port Elizabeto. Tai yra didelė laukinės gamtos teritorija, kurioje laisvai gyvena Afrikos gyvūnai. Šios teritorijos skersmuo yra maždaug 35 kilometrai. Parke galima važinėti savo automobiliu arba nusipirkti turą, kurio metu jūs per geriausias parko vietas būsite vežiojami autobusiuku.

Jei vyksti savo automobiliu, gauni žemėlapį į rankas ir važinėji savarankiškai. Mokestis už įvažiavimą į parką žmogui yra dvidešimt keli eurai. Bilietas į turą autobusiuku žmogui atsieina apie šimtą eurų. Į turo kainą dar įeina gido pasakojimai, pietūs, gėrimas ir diplomas su rankos paspaudimu. Be to, autobusiuko vairuotojai žino taškus kur vienu ar kitu dienos metu buriuojasi gyvūnai, todėl yra galimybė pamatyti daugiau Afrikos žvėrių. Tiesa, dar galima likti ir nakvoti safario nakvynės namukuose, bet mes nusprendėme, kad mums užteks ir vienos dienos laukinėje gamtoje.

Pasirinkome tyrinėti parką savo automobiliu. Galėčiau teigti, kad taip darėme tik dėl kainos skirtumo, tačiau nemeluosiu – mes atvykome į parką kai paskutinis tos dienos autobusiukas jau buvo išvažiavęs į turą. Mes tiesiog eilinį kartą pavėlavome. Kita vertus, kaip tikri lietuviai, sugalvojome, kad parke pasigavę autobusiuką galėsime važiuoti iš paskos ir ne tik matysime ką jie mato, bet gal net girdėsime jų gido pasakojimą. Nors gal negirdėsime, nes tik įvažiuojant į parką darbuotojas perspėja, kad automobilio langus laikytume tik vos pradarytus, nes čia gyvena laukiniai žvėrys. Išlipti iš automobilio parko teritorijoje yra griežtai draudžiama.

Tiesa, yra pora vietų, kur galima išlipti savo asmenine rizika, tačiau matant pastatytą ženklą perspėjantį būti labai atsargiais, nes aplink gali tūnoti liūtas, patikėkite, išlipti nelabai ir norisi. Jei visgi ryžtiesi, išlipęs greitai nusifotografuoji su labai jau nenatūralia šypsena ir kojos pačios parneša atgal į automobilį. Atrodo, tą liūto grėsmę tu net užuodi ir kiekvienas krūmo virptelėjimas gresia kelnėms tapti pilnomis. Kitą vertus, būk tu atsargus kiek tik nori, jei tas liūtas bus arti ir turės noro pasižaisti, jis tave užpuls nespėjus net susivokti kas čia vyksta.

Su tuo liūtu tai juokingai išėjo. Taip niekur jo ir nepamačius, jau vakare judant link išvažiavimo, privažiavome vietą kur stovėjo daug automobilių ir juose sėdintys žmonės žiūrėjo į vieną pusę. Už krūmo gulėjo liūtas. Nieko jis ten per daug neveikė, tik gulėjo ir maskatavo uodega, bet įdomiau buvo stebėti net ne jį, o žmones stebinčius jį. Vieni pažiūrėję bandydavo išvažiuoti, bet keliukas buvo siauras, jame susidarė grūstis ir žmonės pamiršę liūtą ėmė dairytis, kad jų automobiliai liktų sveiki.

Negana to, liūtas buvo vienas, o automobilių daug, todėl žmonės su savo mašinomis vieni kitiems užstojo vaizdą. Tada tie pyko ir burbuliavo, o tie užstojusieji nebegalėjo pasitraukti, nes iš galo juos užstojo kiti automobiliai. Vaizdas buvo gan komiškas ir mes jau ėmėme modeliuoti situacijas, kad žmonės pamiršę kur yra, išlips iš mašinų aiškintis santykių, tada iš krūmo išlįs liūtas ir juos suvalgys.

Buvo ir nejuokingas epizodas. Per savo žioplumą, tingėjimą ir nežinojimą, kad parkas toks didelis, neužsipylėme pakankamai kuro. Neįvertinome, kad parko žvyrkeliai nebus taip lengvai pravažiuojami, kaip norėtųsi. Ir kai viduryje parko staigiai ėmė kristi kuro rodyklė, su siaubu pamatėme, kad galime nuvažiuoti mažiau kilometrų nei jų liko iki už parko ribų esančios degalinės. Buvo ekstremaliai nejauku.

Paprastai kai baigiasi kuras galima išlipti, stabdyti mašinas ar eiti pėsčiomis, bet juk čia liūtai gyvena, čia išlipti iš automobilio yra literaliai pavojinga gyvybei. Likusias dešimt minučių iki parko ribos važiavome paskendę spengiančioje tyloje ir baimės prakaite. Neberūpėjo nei gyvūnai, nei safaris, o tik tai, kad kelias būtų kuo lygesnis ir ilgiau galėtume pariedėti tuščia eiga. Nuvažiavome mes paskutiniu lašu iki tos degalinės ir tada Vytautas pakomentavo, kad tai buvo turbūt ilgiausios dešimt minučių gyvenime.

Ado dramblių nacionalinio parko pavadinimas jau sufleruoja, kad jame daugiausiai gyvena drambliai. Iš tiesų, jų čia galima pamatyti labai daug ir geriausia įsikurti automobilyje prie vandens telkinių kur drambliai susirenka atsigerti. Čia vienoje vietoje galima pamatyti keliasdešimt dramblių.

Šis parkas buvo paskutinis mūsų kelionės akordas. Kitą rytą, palikę automobilį Port Elizabeto oro uoste, vietinėmis avialinijomis grįžome į Johanesburgą, iš kurio rytojaus dieną visi skirtingomis kryptimis patraukėme kas sau. Aš į Londoną, Vytautas – į Stambulą, o mama – į Tailandą prasitęsti vasaros.

Kryptys skirtingos, tačiau įspūdžiai iš Pietų Afrikos Respublikos labai panašūs. Trumpai, bet tiksliai juos nusakė PAR avialinijų pilotas, ankstų rytą, po beveik dvylikos valandų skrydžio tupdydamas mane skraidinusį lėktuvą Londono oro uoste: „Ačiū, kad lankėtės mūsų šalyje. Atvykite dar, nes ji yra nuostabi.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt