aA
Indijos vandenyno bangoms įnirtingai skalaujant uolas, saulės nutviekstoje ramybės oazėje svajingai stebiu nuo vėjo vos judančias baltas sūpynes. Netrukus pasirodo šios oazės šeimininkė Marija Dominyka Mikšėnaitė.
Marija Dominyka Mikšėnaitė
© Asmeninis albumas

– Mes su draugu jas patys sukalėme, – besišypsodama prasitaria dvidešimt devynerių lietuvė, ranka apimdama šakotą sūpynės ramstį.

Ne tik jas, bet ir ištisą restoraną „Surf's Up“ ant Ahangamos paplūdimio kranto Šri Lankoje buvusi londonietė su savo šrilankiečiu vaikinu Buddika įrengė savomis rankomis. Aplink jį stūkso keletas poros vadovaujamų apartamentų, keliautojams siūlomų „Airbnb“ puslapyje.

Kaip nuo šešiolikos metų Anglijoje gyvenusi lietuvė Londono kultūrinį bruzdesį iškeitė į kaimą Šri Lankos pietuose? Apie tai susėdame pasikalbėti greitai besitraukiančiame palmės šešėlyje.

– Papasakok, ką veikei Londone, kuo gyvenai, ką išvykdama palikai?

– Kai išvažiuoji šešiolikos metų, suaugi toje šalyje. Net kartais žmonės pastebi, jog esu labai sarkastiška, o aš atsakau, kad anglai tokie jau yra. Pabaigusi programavimo ir vadybos studijas, dirbau elektroninės rinkodaros kompanijose, o paskutiniais metais itin mėgavausi darbu ir gavau paaukštinimą. Man buvo labai sunku visa tai palikti. Kiekvieną antradienį nekantriai skaitydavau „Time Out“, rinkdavausi viską – nuo galerijų ir koncertų iki slaptų barų.

Londone yra tiek daug veiklos, kad gali kiekvieną dieną atrasti ką nors nauja. Tačiau aš vieną dieną supratau, kad nors ir smagu kone kasdien eiti į miestą, visa tai kažkuria prasme kartojasi ir virsta rutina. Pakeliavusi Europoje, panorau naujų kultūrinių patirčių ir, išsiuntusi daiktus į Lietuvą, ėmiau ir išvažiavau. Pripažįstu, pačioje pradžioje buvo liūdna, šalia neturėjau draugų ir artimųjų, bet tai manęs nesustabdė ir greitai pripratau.

– Daug žmonių įsisukę į darbus pasiduoda baimėms ir nepasiryžta iš pirmo žvilgsnio patogaus gyvenimo privalumų iškeisti į kelioninę kuprinę. Kas tave padrąsino palikti Londoną naujų patirčių vardan?

– Aš labai džiaugiausi, kad paskutinius dvejus metus dirbau vadovaujamą darbą. Tuomet sprendimą išvažiuoti priėmiau su mintimi, jog tokia patirtis po kelionių niekur nedings ir pasitarnaus iš naujo įsikuriant. Be to, „LinkedIn“ visada sulaukdavau pasiūlymų, kurie padėjo suprasti, kad galimybių nepritrūks. Prie viso to prisidėjo ir nepasisekę asmeniniai santykiai ir tuo metu supratau, kad jeigu neišvažiuosiu, išprotėsiu, nebūsiu laiminga.

– Kas paskatino galvoti, kad Londone nebebūsi laiminga?

– Tiesiog supratau, kad pasiekiau viską, ko troškau, viskas gyvenime buvo sudėliota tikrai labai gražiai. Bet aš visada norėjau keliauti metus ar pusę, tik po universiteto sau to negalėjau leisti finansiškai, įsisukau į darbus. O kai finansai pagerėjo, pasakiau sau, jog laikas kelti sparnus ir pažinti pasaulį, nes šeimos Londone kurti neketinau.

– Koks būtų Tavo patarimas puoselėjantiems mintį tyrinėti, bet bijantiems palikti karjeras ir įsipareigojimus?

– Kai pajauti, jog nesi šimtu procentų laimingas, prisimink posakį apie autobusą, kuris gali partrenkti rytoj. Kada pradėsi įgyvendinti savo svajonę, jei ne šiandien? Naujai iškeptiems keliautojams siūlyčiau pradėti nuo Tailando, nes tai yra geriausiai turistams pritaikyta ir palyginus saugi šalis.

– Papasakok, kada, su kuo ir kur keliavai.

– Mano planas buvo išvažiuoti šaltuoju metų laiku. Į kelionę leidausi 2017-ųjų gruodį ir grįžau į Londoną po pusmečio. Pradėjau nuo Tailando paplūdimių, kad pailsėčiau po darbų. Norintiems susitikti su kitais keliautojais patarčiau naudotis „Couchsurfing“ puslapiu, kur gali matyti netoliese esančius žmones. Pavyzdžiui, aš Tailande šitaip susipažinau su viena prancūze, su kuria visą likusį laiką toje šalyje ir prakeliavome.

Marija Dominyka Mikšėnaitė
Marija Dominyka Mikšėnaitė
© Asmeninis albumas

– Ar buvo lengva keliauti su nepažįstamaisiais?

– Laose aš jau pirmą naktį susipažinau su prancūzu ir trimis vokiečiais, su kuriais apkeliavome visą šalį. Žinoma, žmonės gali būti skirtingi, bet kažkaip prisitaikai, smagiai leidi laiką, nors gal ir neplanuoji ilgų draugysčių. Yra ir žmonių, su kuriais tapome draugais.

Po Laoso važiavau į Mianmarą, kuris paliko neišdildomą įspūdį vien dėl to, kad ši šalis turistams sienas atvėrė tik prieš kelerius metus ir visi atvykėliai vaikšto apsirengę tradiciniais drabužiais, religinio konflikto užuomazgų visai nematyti, vietiniai keliautojus priima su šypsena. Pavyzdžiui, važiuodama traukiniu stebėjau moteris su trimis puodais, kurios mane pamačiusios pavaišino maistu ir dar lauknešėlį sukrovė. Iš Mianmaro važiavau į Indiją, kurią pamatyti būtina, nors ir išgirsti apie ją šimtą kartų.

– O po Indijos?

– Po Indijos atvykau į Šri Lanką. Kadangi turėjau šiek tiek laisvo laiko prieš grįždama į Tailandą, nusprendžiau apsilankyti netoliese esančioje šalyje. Atvykus man buvo šokas, nes po Indijos dykumų man Šri Lanka pasirodė labai švari, žalia ir gaivaus oro šalis.

– Ar buvo patirčių, kurios privertė pakeisti mąstymą, nusistovėjusius įsitikinimus?

– Taivaniečiai man pasirodė labai nuoširdūs ir teisingi. Aš ir mano pora draugų pametėme telefonus ir, mūsų nuostabai, visi jie buvo grąžinti. Dar kita mergina pametė piniginę ir ji su visais pinigais buvo atiduota policijai.

– Tai tarsi taivaniečių kultūrinis bruožas?

– Taip, jie yra labai geranoriai, kaip ir Indijos moterys, kurios visada pasirūpins tavimi.

– Kodėl užsilikai Šri Lankoje?

Meilė, – nusikvatoja. – Antrą viešnagės dieną susipažinau su Buddika. Buvo labai netikėta, nes keliaudama susitikau daug įdomių vaikinų, su atsivėrusiomis čakromis, kelerius metus keliaujančių dviračiais... O Buddika man labai patiko, nes jis dvylika metų gyveno Sankt Peterburge ir labai pajutau jo europietiškumą, kuris jam leido suprasti ir lietuvių kultūrą.

Man svarbu, jog jis, skirtingai nei dauguma aptingusių, nenorinčių nieko siekti jo tautiečių, yra išsilavinęs. Tą vakarą jį pamačiusi stebėjausi, kaip čia šrilankietis vakarienę užsigeria raudonu vynu, kas Azijoje yra neįprasta. Galvoje kirbėjo mintis: kas šis vaikinas?

– Ar jis tuo metu gyveno Šri Lankoje?

– Taip, jau trečius metus. Užsiėmė turizmu, sezonas buvo pasibaigęs, todėl turėjome progą pakeliauti po Šri Lanką, o vėliau ir visą Balį apvažiuoti motoroleriu. Galiausiai jis atvažiavo į Lietuvą, bet kadangi aš buvau bedarbė, o jis savo šalyje jau turėjo verslą, man buvo lengviau sekti paskui jį ir pradėti naują gyvenimą jo gimtojoje šalyje.

– Ar tai galėtų reikšti, jog paskui šį žmogų keliautum kad ir į pasaulio kraštą, o gal tai buvo ir savų ambicijų priderinimas prie situacijos?

– Cha cha! Būdama Londone vis skųsdavausi, kaip man nusibodo tas šaltis, britiškos vasaros. Aš visada norėjau bent jau žiemoti šiltuose kraštuose. Aišku, dabar labai mylėdama Buddiką, paskui jį važiuočiau nors ir į Sibirą, betgi pasisekė, kad tai yra Šri Lanka, kur šilta, saulė šviečia ir vandenynas šalia.

– Visgi gali savo svajones pildyti ir čia, Šri Lankoje?

– Iš tikrųjų, kai mes mėnesį pakeliavome po Lietuvą, labai gėrėjausi atgimusiu Vilniumi ir mane vis labiau traukia namo. Pradėjau siūlyti Buddikai, kad turizmo sezonus leistume čia, Šri Lankoje, o vasaromis būtume Lietuvoje, kuri paskutiniais metais labai pažengė, kur žmonės tobulėja.

– Kiek laiko čia gyveni?

– Jau pusę metų.

– Kuo užsiimate?

– Trys vadinamosios vilos ir šis restoranas yra mūsų pagrindinė veikla. Per Kalėdas sekėsi itin gerai, šiuo metu yra ramiau. Kadangi Buddikos pašaukimas – būti virėju, mes norėtume restoraną atsidaryti ir Vilniuje.

– O kokia gi Tavo kasdienė filosofija, gyvenimo principai?

– Pakeliavusi po Aziją, supratau, kiek aš visko turiu. Pamačiau, kaip žmonės gyvena vidury niekur, vos ne be elektros, kasdien valgo tą patį maistą, net kitame mieste nėra buvę. Keliaudami po Balį stebėjomis, kaip vietiniai nėra patys apkeliavę salos – gal jie pinigų neturi...

Tikrai pradedi vertinti tai, kad, pavyzdžiui, gali eiti į universitetą. Ne tik kelionės, bet ir verslo kūrimas davė gaires mano požiūriui į gyvenimą. Kai dirbi kiekvieną dieną be išeiginių nuo septynių ryto iki kokių vienuolikos vakaro, privalai išsiugdyti valią, išmokti, kaip, pavyzdžiui, greitai valgyti vienąkart per dieną, – nusijuokia Marija Dominyka. – Bet mes vis tiek mylime savo darbą ant vandenyno kranto. Aš mėgstu paplepėti su svečiais iš Lietuvos, nes labai pasiilgstu savo krašto.

Žinoma, atvažiuoja žmonių ir iš kitų šalių – Australijos, Pranzūzijos, Ukrainos. Visuomet yra įdomu susitikti ir sužinoti apie jų keliones. Tačiau, kad ir kaip smagu, laukiame sezono pabaigos, kai galėsime patys pakeliauti po Vietnamą, po Europą... Tai štai, filosofija galbūt yra šitokia: dirbti smarkiai, kad po to ilgai ilsėtis, – nusijuokia.

Marija Dominyka Mikšėnaitė
Marija Dominyka Mikšėnaitė
© Asmeninis albumas

– Darboholizmas skamba vakarietiškai, nors darbas čia, Šri Lankoje, rodosi esąs visai kitoks...

– Na taip, mes atsikeliame be žadintuvo, pereiname per kelią ir atsiduriame darbe. Man darbas yra malonumas, nes mes abu į šį verslą sudėjome širdis. Mes patys kūrėme restorano meniu, todėl labai džiaugiuosi, kai lankytojai negaili atsiliepimų.

– Kaip atrodo tavo diena šiame rojaus kampelyje?

– Čia nėra jokių maksimų, todėl kasdien tenka pasivažinėti po parduotuves ir turgus, kad viską nupirktume restoranui. Dargi šrilankiečiai nelabai skuba, todėl reikalų tvarkymas užtrunka. Pavyzdžiui, jeigu reikia ką nors atspausdinti, važiuoju į Veligamą, kuri yra už septynių kilometrų. Ten spausdina visą dieną, aš spaustuvės vyruką jau praminiau Mr. Thirty Minutes, nes paklaustas, kiek dar spausdins, jis visuomet atsako dar trisdešimt minučių. Ir taip visą dieną!

Restorane turime pagalbininkų, kurie užsiima kasdieniais darbais. Būna, aš pati padedu virtuvėje, bendrauju su klientais internetu. Taip ir prabėga diena.

– Ar Mr. Thirty Minutes yra tipinio šrilankietiško charakterio pavyzdys? Kaip apibūdintumei jų gyvenimo būdą? Ką iš vietinių išmokai ir kas tave erzina labiausiai?

– Pagyvenusi supratau, kad moterys čia turi žymiai mažiau teisų... Pavyzdžiui, vyrui turėti su savimi galima daug daugiau alkoholio nei moterims. Moterys, jos atsikelia, gamina karį, plauna, valo... Dauguma jų yra namų šeimininkės. O vyrai čia daugiau uždirba ir tai, deja, yra normalu. Mane labai erzina, kai verslo reikalais dauguma nori kalbėti su Buddika. Tada aš kovoju už save ir klausiu: pas ką yra piniginė? Pas žmoną! – nusijuokia Marija Dominyka. – Čia visada turi išsireikalauti lygių teisių, nes kitaip bus paisoma tik vyro.

Nors Buddika bet kokiu atveju klausia mano nuomonės, sprendžiame kartu. Man dažnai sunku būna bendrauti su vietiniais, nes jų intelekto lygis yra kaip vaikų, jie stokoja logikos. Štai noriu pagaminti užvalkalus foteliams, kurie stovi jūsų kambaryje. Detaliai nubraižiau, viską smulkiai išaiškinau, jau atrodo, jog aiškiau nebūna... Bet šįryt paskambino ir pasakė, kad nesupranta, kaip pasiūti.

– Kas toliau? Ar tikitės čia užsilikti?

– Po paskutinės vasaros mane labai traukia Lietuva, nors prisiminus šaltus ir tamsius žiemos rytus Londone, atrodo, užplūsta pesimizmo banga. O štai čia, Šri Lankoje, saulė visuomet kyla ir leidžiasi tuo pačiu metu, todėl man čia gyventi lengviau. Galbūt gyvensime tarp Lietuvos ir Šri Lankos, nors Buddiką dar ir Italija traukia, tiksliau, jos virtuvė...

Planuoti yra labai sunku – pasimokiau atvykusi į šią salą. Mano pirminiai planai po kelionių vėl ieškoti darbo biure griuvo, kai sutikau Buddiką. Kai po trijų savaičių atostogų Šri Lankoje jo draugas paklausė, ar kada nors grįšiu, aš atšoviau, kad tikrai ne, mat man užteko vienos kelionės. O dabar gyvenu čia, kuriu verslą ir jau suvokiu, kad yra visai kitas polėkis, kitas jausmas, kai kažką pasieki sau, o ne darbdaviui.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(21 žmogus įvertino)
4.6667
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pirmą kartą legendinėje televizijos laidoje „Robinzonai“ pamatyta šalis šiandien tampa svajonių atostogų kryptimi (2)

Didžioji dalis lietuvių egzotiškosios Malaizijos laukinius paplūdimius prieš beveik du...

Lietuvių atostogos PAR: buvome apgyvendinti viloje, kuri saugoma tarsi kalėjimas (32)

Apie Pietų Afrikos Respubliką esu girdėjęs ne vieną siaubo istoriją. Esą turtingųjų rajonai...

Lietuviai aplankė išskirtinę Indijos vietą, kurioje streikai – kasdienybė: viskas dėl moterų (19)

Praleidę keturias dienas Alapuroje, pasidžiaugę „Backwaters“ ir pliažais, atšventę...

Tarp milžiniško miesto dangoraižių išlikęs kaimelis primena Šnipiškes (2)

Lankydamiesi Kvala Lumpūre pagalvojome, kad norėtųsi įsigyti kokį įdomesnį, mažiau turistinį...

Išskirtinis pasakojimas iš didžiausio Afrikos lūšnyno: žmonės čia pragyvena už 90 centų per dieną (336)

Išskirtinis ir sukrečiantis DELFI Kelionių ambasadoriaus Orijaus Gasanovo trijų dalių pasakojimas...

Top naujienos

Pravieniškių mafija. Išskirtinė „kamorai“ vadovavusio Kauno „bachūro“ išpažintis (30)

Pravieniškių pataisos namuose įkalinti Kauno organizuotų nusikalstamų grupuočių nariai...

Kurtinaitis – apie „Žalgirio“ nelaimę finale ir bandymą iš „Ryto“ išpirkti Parachovskį (14)

Rimas Kurtinaitis buvo pasyvus Karaliaus Mindaugo taurės turnyro finalo stebėtojas, nors...

Posūkis dėl Nacionalinio stadiono: Vyriausybė svarsto nebeskirsti finansavimo (63)

Finansų ir vidaus reikalų ministrai antradienį pareiškė, kad Vilniaus valdžia nacionaliniam...

„Bloomberg“: po JAV reikalavimų Europai – nejauki tyla Ischingeris: mes turime tikrą problemą (12)

Sekmadienį, baigiantis 2019 metų kasmetinei Miuncheno saugumo konferencijai , jos organizatorius...

„Outlet Park“ turės dvynį: Vilniuje išdygs milžiniškas išparduotuvių centras (211)

Po kelerių metų Vilniuje, prie vakarinio aplinkkelio, turėtų iškilti dar vienas prekybos ir...

Pamaryje paskelbta ekstremali situacija: situacija bloga, bet viskas dar tik prasideda (1)

Dar sekmadienį žiniasklaidoje pasirodė žinia apie Rusnėje kilusį kasmetį potvynį. Kaip rašo...

Mirė mados legenda, „Chanel“ dizaineris Karlas Lagerfeldas (53)

Antradienį mados pasaulį sukrėtė liūdna žinia – Paryžiuje mirė ilgametis „Chanel“...

Vladimiras Laučius. Lietuva, nekenčianti Lietuvos: kuo virto runkelių ir elito kova (901)

Trečias nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo savitu paradoksu: Lietuvoje mažėjo tikros...

Šiauliuose degė kandidato į mero postą visureigis (9)

Naktį iš pirmadienio į antradienį Šiauliuose apdegė kandidato į miesto merus Marijaus...

Jauna kaunietė skęsta nevilties liūne ir skolose: apie vaiką sužinoję darbdaviai parodo duris (68)

Esu 24-erių metų mama, auginu dvejų metų sūnų. Taip gyvenimas susiklostė, kad pašykštėjo...