Tada atsiminiau, kad prieš metus Libano sostinės Beiruto uoste sprogo sandėlis su cheminėmis medžiagomis. Tada užsiplieskė milžiniškas gaisras, kurio pasėkoje sprogo dar ir kažkokios pirotechnikos atsargos. Žodžiu, įvyko sprogimų grandinė, kuri nuo žemės paviršiaus nušlavė ne tik beveik visą uostą, bet ir aplinkinius rajonus, o pastatų stiklai dužo net tolimesniuose rajonuose. Paaiškėjo, kad tai įvyko dėl uosto darbuotojų aplaidumo, kurie daugybę metų netvarkė uoste saugomų pavojingų medžiagų. Tas įvykis dar labiau apsunkino ir taip į krachą krentančią valstybės ekonomiką, tiksliau sakant, pakreipė jos kritimo vertikalę dar statesniu kampu.
Po pernykščio sprogimo atsistatydino Libano vyriausybė, o nauja iki šiol nėra susiformavusi. Įveikti tokią krizę Libanui pasiruošęs padėti visas pasaulis įskaitant net ir amžiną priešą – Izraelį, bet sako, kad ši pagalba negali būti realizuojama kol nėra vyriausybės. Ar reikia dar pavyzdžių, kad suvoktume kaip nuostabiai mes gyvename?
