– Tai šalis, kurioje oficialiai dauguma jos gyventojų yra musulmonai, tačiau realybėje neišpažįsta jokios religijos. Kokia ta religinė atmosfera Azerbaidžane? Kaip elgiasi vyrai ir moterys?
– Iš esmės tai pasaulietinė šalis, kurioje toleruojamos visos religijos. Tai matosi ir gatvėje, kuomet eina dvi moterys: viena vilki trumpą sijonėlį, avi aukštakulnius, o kita, jai į parankę įsikibusi, visa susisukusi į skarą, ilgomis rankovėmis.
„Dvi merginos eina susikabinusios. Viena susisupusi į skarą, tik veidas aprėmintas šviečia ir juodos akys iš po ilgų blakstienų žvilgčioja, o kita visai atvirkščiai – nuogomis rankomis, trumpu sijonėliu, plikomis kojomis, už firminių akinių akis paslėpusi nuo išorinio pasaulio“, – savo knygą cituoja autorius.
– Kokia socialinė visuomenės padėtis? Didelė atskirtis tarp turtuolių ir skurdžių? Ar priešingai – žmonės gyvena pakankamai gerai ir nejaučia vieni kitiems nuoskaudos?
– Žmonės labai skirtingi. Vieni turi daug pinigų ir neturi laiko, kiti turi daug turto ir laimės nemato, treti turi mažai ir laimingi, ketvirti nelaimingi ir ant visų pikti, penkti visi veikloje ir tuo labai patenkinti, šešti daug laiko praleidžia užstalėje ir gyvenimu nesiskundžia.
„Gera gyventi Azerbaidžane, pasižiūrėk, visi restoranai pilni žmonių, visi valgo, geria kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą ant stalo kebabai, šašlykai, degtinė; ir kur matei tiek daug restoranų kaip Azerbaidžane, ir visi pilni. Paklausk jo, kiek jis uždirba, rodo į stalo kaimyną, šimtą dolerių per dieną, jei trumpa darbo diena, o gali ir daugiau. Kiekvieną vakarą gerai valgo, išgeria. Tuo metu prieina barmenas ir jo klausia, ar taip? Taip, atsako šis šypsodamasis.
Gerti ir valgyti žmonės pradeda jau ryte, ne tik vakare ir ne namie, o restoranuose. Pažiūrėk, kokie laimingi ir turtingi, valgo, fotografuojasi, džiaugiasi gyvenimu. Skundžiasi? Taip, kai prisivalgo ir išgeria, ima skųstis – ai, pinigų mažai, gyvenimas sunkus, karšta ir t. t ir t. t. O pažiūrėk, kur rasi geresnę šalį nei Azerbaidžanas, nėra geresnės, geriau gyvenančios nacijos negu azerbaidžaniečiai, bet jiems vis mažai, vis neužtenka, vis trūksta, vis dejuoja (nojet). Azerbaidžanas yra gerai, nėra ko skųstis. Gyventi reikia. Apsidairykit“, – M. Abramavičius pasakojo savo knygoje.
Seno žmogaus pasakojimas
„Aklinos tvoros atsirado tik apie 70-uosius, prieš tai buvo, bet permatomos, gal pradėjo vogti, tai reikėjo paslėpti nuo pašalinių akių tai, ką parsinešei. Pradžioje penki blokeliai į viršų buvo normali tvora, po to jau prireikė aštuonių. Dabar jau ir po 16–19 blokelių stato tvoras vienas nuo kito, ne nuo gatvės. Pas prokurorą tai jau minimaliai 19-os blokelių“, – rašoma knygoje „Azerbaidžanas: klajūno užrašai“.
– Žinoma, kad sostinė Baku – šalies turtuolių miestas. O kaip tai matosi realybėje? Kas išduoda tą turtingumą? Statiniai, automobiliai, žmonių elgesys, įpročiai?
– Sostinė sutraukia viską kaip ir daugelyje šalių – ir pinigus, ir žmones, ir turtus, ir naftos bendroves, ir visus kitus resursus. Tai jaučiasi pradedant šiuolaikiniais pastatais, projektuotais garsių architektų, bulvarais, apšvietimu, mašinomis ir žmonių įpročiais, apranga, mokėjimu save parodyti.
– Kaip skiriasi gyvenimas sostinėje ir nuošalesnėse Azerbaidžano vietovėse?
– Kaip ir visur – sostinė yra sostinė, o provincija yra provincija, su savo ramybe, lėtesniu laiku, gražia gamta ir kitais privalumais.
„Išeinu pasivaikščioti centrine pėsčiųjų gatve, kuri per tunelį išlenda į bulvarą, pakrantės promenadą, turinčią net savo administracinę valdžią kaip ir senasis miestas (Icheri Sheher). Valdininkai ir prižiūrėtojai kartais pravažiuoja moderniais elektromobiliais apžiūrinėdami bulvaro valdas. O žmonės eina, eina ir eina – juk čia geriausia vieta mieste save parodyti ir į kitus pasižiūrėti.
Tolumoje matyti spalvas keičiantis televizijos bokštas bei degančių liepsnų formos dangoraižiai, ant kalno naujai patupdyti. Lygia bulvaro danga ir riedutininkai pralekia, ir romantikos laikotarpį išgyvenančios poros prisėda pažiūrėti į kartais nelabai skaniai kvepiančią jūrą, tiksliau, jūros įlanką. Bet vėjai dažnai visus kvapus nupučia, tik pakrantės vanduo vis drumstas ir dėmėtas, čia niekas nesimaudo ir kojas į vandenį įkiša tik vaikai, neturintys stabdžių“, – M. Abramavičius rašė savo knygoje.
– Kuo ypatinga gamta Azerbaidžane? Ar yra gražių gamtos kampelių?Juk šalyje driekiasi ir snieguoti kalnai, ir derlingos lygumos... Papasakokite, ką teko pamatyti ir patirti šios šalies gamtoje?
– Mano knygoje apie tai plačiai parašyta: „Karštos ryto saulės sukondensuoti debesys apsupo viršūnes, užtamsino dangų ir numetė keletą didelių vandens lašų, bet apie pietus išsigiedrijo, ir didieji kalnai apsisupo lengvais, pašėlusiais debesų ūkais, kurie ėmė lėkti ir čia pat sklaidytis, nykti ir tirpti. Iš kažkur atsirasdavo vis nauji ir naujomis jėgomis lėkė, suposi, tirpo ir nyko. Žiūrėti nepabostantis vaizdas. Ištirpus debesims Lazą nušvietė kaitriai tvanki saulė. Tuomet iš žemumų, iš slėnio apačios ėmė kilti pilkų debesų armijos, grėsmingai atrodančios, bet neatvėsinančios. Iš lėto uždengė dangų ir aptemdė saulę, bet karščio nesumažėjo. Šiek tiek prietemoje palaikęs slėnį šiltas debesis, tikriausiai atkeliavęs nuo įkaitusios Kaspijos, išsisklaidė, liko tik balti kamuoliniai debesėliai virš kalnagūbrių pakibę; dundesys sklido iš kitų slėnių, kurie iš čia nebuvo matyti. Į vakarą iš apačios atpūtė dar šilto oro porciją, kuri lengvu rūku ėmė klaidžioti po slėnį padrikais debesėliais, vis uždengiančiais besileidžiančią saulę. Užstojantis slėnį kalnas dar šiek tiek sulaikė artėjančią ūko tamsą, bet pro uolų vartus besiveržiantys debesys nesustojo nė akimirkai, šiek tiek atvėso ir kvėpuoti tapo gaiviau.
Ant seno, seno aksakalų suolelio prisėdęs stebiu pasaulį. Ūkanotoje migloje netikėtai išnyra žmonės, baubia karvės, prunkščia arkliai, praeina mergina juoda suknele ir pranyksta čia pat į rūką. Didžiuliai barščiai užu tvoros kyla kaip gyvos figūros, – kas čia per keistas neliestas plotas? Tik atidžiau pažiūrėjęs suprantu, kad tai senos aptvertos kapinės, o gal ir ne senos, o tiesiog aptvertos ir apžėlusios.
Gūdi ūko prieblanda apėmė Lazą. Pamelžtos karvės traukia mūkdamos į laukus pro laukinę kriaušę, vyrukai su smilkstančiomis cigaretėmis praeina. Vaikinas sustojęs iki pusės rūke, mobilų telefoną maigo, moterys spalvingomis sukniomis neša dubenis, pilnus maisto į vestuvių kiemą. Prie parduotuvės privažiuoja Niva, vairuotojas nori sulčių nusipirkti. Uodų nėra. Vaikinas, labai panašus į jaunėlį iš Paradžanovo filmo „Troškimų medis“, prieina prie stulpo, paspaudžia jungtuką ir šviesa užsidega“.
– Koks Azerbaidžane klimatas, kokie jo ypatumai?
– Visko yra. Ir kalnai, ir dykumos, ir jūra, ir pusdykumės, ir upės, ir pelkės. Kiekvienas gali pasirinkti pagal savo norą ir poreikius.
– Ar Azerbaidžane gyvos kultūros tradicijos, pavyzdžiui, muzikos, dailės, kulinarijos? Kokios jos? Kaip žmonės ten švenčia įvairias šventes?
– Tai geriausiai atspindi laiko samprata kaip šventės:
Laiko samprata
Paprastai laikas yra ribotas ir apibūdinamas tokiais terminais, kaip:
– Greičiau, nespėsim, paskubėk, tuoj sakau gi, nėra jėgų, pavargau, nepaeinu jau.
Bet priartėjus prie restorano, ar užkandinės pievoje su staliukais įsijungia kita nepaprasto laiko dimensija, kuomet jis, laikas, ištirpsta, skubėti nebėra kur, viskas, atvykome, viskas, kas svarbiausia, vyksta čia. Pagaliau. Galima ilgai svarstyti, kokius patiekalus imti, galima neskaičiuojant sekundžių, minučių ar valandų rinktis staliuką ir medį, po kuriuo norėtųsi prisėsti. Ir nesvarbu, kur tai vyksta, – ar mieste, ar kaime, ar tarpeklyje, priekalnių pievose, ar prie jūros. Tikrasis gyvenimo neapskaičiuojamas laikas tirpsta čia, o gal ne tirpsta, o skleidžiasi. Čia vyksta ir mainai nesuskaičiuojamais pinigais. Čia gali tiesiog būti. Savo buvimą gali paaiškinti valgio laukimu. Čia net pripažįstama, kad gyvenimas sunkus, blogas, – tiek negandų aplinkui ir koks karštis nepakeliamas, bet viskas (ir tas sunkus gyvenimas) yra ten, o čia, prie stalo, negi ko nors pagailėsi? Tai tiesiog būtina, čia gi renkasi kompanija, čia greitai pildosi norai, čia vyksta tai, apie ką svajoji visą likusį laiką.
Šis laikas apibūdinamas terminais, kaip:
– Viskas. Atėjome. Pagaliau. Imsime kebabą, keptų pomidorų, salotų, baklažanų, duonos. O ko dar turite?
Čia neišgirsi tokių žodžių kaip:
– Reikia skubėti, arba dabar neturiu laiko.
– Azerbaidžanas kone visą XX amžių buvo sovietinės imperijos įtakoje. Kaip tai paveikė šios šalies žmonių gyvenimą? Ar dar likusi slogi sovietmečio atmosfera?
– Geriausiai tai atspindi šis patyrimas: „Šiuolaikiniai namai stebina bokštais, bokšteliais, skardiniais stogų sudūrimais, prilankstytais ir iškarpytais. Sustojęs viduryje gatvės fotografuoju.
– Ką čia fotografuoji? – klausia klausiamai keldamas rankos delną į viršų.
– Tigrus, – sakau.
– Nėra čia tigrų, – sako.
– Patys pasižiūrėkit, – sakau, – ant stogo du skardoje išlankstyti tigrai raivosi.
– O kam fotografuoji?
– Gražu, – sakau.
– Oi, ne, – sako, – koks čia gražumas.
Ir taip dažnai: jei fotografuoji žmones, jokių problemų, o jei kokius namus, pastatus, tvoras ar kažką tokio kitokio, tokio tvirto, padaryto, suręsto ir sumūryto, ima žiūrėti įtariai, tarsi visa tai būtų nelegaliai pastatyta, suręsta, sumūryta, aptverta. Gal tai netinka rodyti kitiems arba ką kiti pagalvos. Ai, tas fasadinis pasaulis“.
– Ar šioje šalyje pavojinga turistams? Gal būt ir vietiniai nėra itin saugūs?
– Štai situacija iš kelionės: „Taip ir stoviu kalno šešėlyje žiūrėdamas į dulkiną kelią, jau kita upės puse kylantį stačiai į kalno šlaitą. Eiti nesinori, saulės atokaitoje į kalną ropštis nesinori, net į saulę išlįsti nesinori, tai laukiu, jaučiu, kad sulauksiu, dar ne vakaras, dar tik pietų metas.
Sustoja didelis kamazas su vandens cisterna; kol palipęs ant laiptelių atidarau duris, iš karto jaučiu, kad čia tie, kurių laukiau.
– FSB ar CRU? – klausia žiūrėdami į mane su tamsiais akiniais įlipusį, šypsodamiesi. Kas galėtų pagalvoti, kad tai didelės draugystės pradžia.
– Važiuojam, – sako, naujas senas draugas gydytojas iš Baku – pačiu geriausiu šašlyku pavaišinsiu, patį skaidriausią šaltinį parodysiu.
Ir kylame stačiai į kalno šlaitą besikalbėdami tarsi seniai nesimatę draugai.
– Viskam savas laikas. Laikas susitikti ir laikas išsiskirti. Ateis nauja karta ir viskas pasikeis – ir kalba pasikeis, ir bendravimo ypatumai. Laikas viską sustatys į savo vietas. Tik prabėgančių metų kiek gaila.
Taip ir pasiekiame Namargano kaimelį, jau aukštai įsikūrusį kadaise sunkiai pasiekiamose vietose. Čia ir sustojame ant šlaito 1300 metrų aukštyje, neaukštų beržų šešėlyje, čia ir šnekamės, ir ragaujame tik ką iškeptus šašlykus, ir pomidorus apskrudusius, Ivanovkos raudonu vynu užsigerdami. O skaidrusis šaltinis čia tiesiog po kojomis iš kalno šlaito veržiasi. Iš čia jį ir į Baku veža, per filtrus prakošia, išpilsto ir firmoms parduoda. Baku vanduo jau kaip auksas, o čia kaip kasdienybė.
– Bet pajausk, koks arbatos skonis šiame vandenyje užvirtos, koks subtilumas, kaip kalnų žolių aromatai išsiskleidžia...
Taip bešnekant atsiranda ir dar vienas gydytojas, tik iš Lachičo, ten ir keliaujantis, ir mielai mane pavežėsiantis savo baltu Nisanu. Tarpeklis siauras, tik sidabrinė upės juosta kažkur apačioje blizga. Akivaizdu, kad iki kelio nutiesimo čia nepraeinamos vietos buvo, tikra gamtos tvirtovė, stačiomis uolomis aukštyn į viršų kylančiomis, skardžiais žemyn atsiveriančiais, sluoksniuotos uolienos kaip skulptūros žalių šlaitų fone stūkso. Sprandą nusisuku, norėdamas aukštyn pažvelgti, kurgi tos uolos ten baigiasi, kas ten viršuje“.
– Ar vis dar pavojinga vykti į Kalnų Karabacho teritoriją?
– Prie Kalnų Karabacho regiono važiuoti nepatartina...
– Įvardinkite pagrindines priežastis, kodėl verta aplankyti Azerbaidžaną?
– Dar nėra turistų, žmonės labai svetingi ir vaišingi, gamta labai įvairi ir įstabi, kalnų kaimai nepaliesti turizmo industrijos vėjų.
– Kokie įsimintiniausi nuotykiai įvyko Azerbaidžane?
– Netikėtas ir staigus draugo suradimas kelionei į Talyšą. „Azerbaidžano pietūs viliojo seniai. Pravažiuoti pro šalį, vadinasi pamatyti tik pro mašinos, autobuso ar traukinio langą, o tai mažoka. Talyšas skamba originaliai ir viliojamai. Ir štai vieną rytą anksti kėlęs jau lekiu iš Baku autostrada į pietus. O vakar dar važinėjau negyvenamomis vietovėmis šiauriau Sumgaito galvodamas, kaip čia nukeliavus į tuos pietus – ar traukiniu važiuoti, ar autobusu. O pasirodė viskas daug paprasčiau. Nuvažiavau į pašiūrę Kaspijos pakrančių tyruose, netoli jūros ir ten beragaudamas žuvį, tik ką iškeptą ant laužo, susipažįstu su žmogumi iš Sumgaito. Prie stalo pasakoju apie savo keliones po Azerbaidžaną ir apie savo rytojaus planus.
Gerai, sako jis, važiuojame kartu. Aš, jau šiek tiek įpratęs prie gražiai kalbančių ir kuriančių begalinius planus, bet realiai nieko nedarančių, iš karto sutinku, pasiduodamas įdomiam žaidimui ir, bežiūrėdamas į jo linksmai lengvą būseną, klausiu:
– Tikrai važiuojam?
– Aišku.
Po pusvalandžio kalbų ir gėrimų, skanios žuvies ir Apšerono istorijų bei pasakojimų apie mano keliones ir jo medžiokles, apie Kaspiją ir šias pakrantes Talyšo klausimas vėl iškyla.
– Tai tikrai važiuojam? – perklausiu. Tai, taip, atsako man. Po dar valandėlės apšilimo, jaukių pokalbių apie šį bei tą nutariu dar pasitikslinti:
– Ar tikrai važiuojam?
– Aišku, tikrai, – gaunu atsakymą. – Atvažiuok šį vakarą pas mane į Sumgaitą ir rytoj iš pat ryto važiuosim.
Iš pat ryto Azerbaidžane skamba nelabai įtikėtinai, bet čia, pasirodo, kitoks atvejis, čia žmogus, kuris kartais rytais eina į medžioklę, tad mes jau pusę septynių ryto esame kelyje. Dar iš vakaro važiavau į Baku, ten dar dalyvavau Lietuvos ambasadoje rengtame vakare su Eurovizijos dalyviu E. Montvydu, dar keliavau į savo namus Baku senamiestyje, pasiėmiau daiktus ir su vairuotoju juoda volga važiavau į Sumgaitą, kur nakvojau didžiuliame, tiesiog milžiniškame name už tvoros jaukiai ir palaimingai, o dabar su dar vakar nežinotu draugu Šachilu lekiame į nežinomybę.
– O tu ten kada nors buvai? – klausiu Šachilo.
– Ne.“
– Papasakokite, kas labiausiai patiko ir kas labiausiai nepatiko Azerbaidžane?
– Labiausiai patiko galimybė kurti, tapyti, paišyti, kelti į dangų didelius aitvarus, dalyvauti meno festivaliuose. Ir, žinoma, azerbaidžaniečių mokėjimas atsipalaiduoti prie stalo. Taip pat ir kalnų gamta bei žmonės.
„Saulė pro debesis tarpekliu žemyn pro baltas erškėtrožes, žolynų pilnas pievas, svaigiai kvepiančias. Žiogai čirškia, čimčakai ir dagiliai skraido nuo krūmo ant krūmo.
Kaimui bepasibaigiant, netoli kalno maža, maža mergaitė žiūri į mane išplėstomis iš džiaugsmo akimis ir nesulaikomai prunkščia. Tokio stebuklo ji dar gyvenime nematė, o aš einu per seną Laza kaimą su baltais šortais, baltais marškinėliais, rusvais kalnų batais ir geltonai žaliomis kojinėmis, su mėlyna kuprine ant pečių. Vėliau ji prisimins, kad vaikystėje regėjo ateivį, atkeliavusį iš kitų kraštų, kitų galaktikų, kitokio pasaulio.
Iš toli mane pastebėję, savo žaidimus metę, atlekia trys vaikai – du berniukai su ilgais pagaliais ir mergaitė. Tiedu, pasišūkčiodami ima su žolėmis kautis vis paskersuodami ar matau, ar fotografuoju, o mergaitė taip gracingai rankomis suka, linguoja, šoka“, – rašoma knygoje apie Azerbaidžaną.
Na. o labiausiai nepatiko pasienis į Iraną – Astara-Astara, trukęs kokias penkias valandas.
– Kokia patogiausia transporto priemonė, norint aplankyti Azerbaidžaną?
– Pats sau vienas, kur nori, ten ir keliauji. Atsiradę nauji draugai paveža, arba gali pasirinkti – traukiniu, autobusu, minibusu.
– Ar Azerbaidžanas panašus į aplinkines šalis – Gruzija, Armėniją, Iraną, Rusiją? Gal būt tai tarsi šių šalių mišinys?
– Kitoks, bet svarbiausia, pas ką važiuoji ir su kokiu savo vidiniu nusiteikimu. „Svarbu, kur pateksi ir ką susitiksi; aš šį kartą patenku į prabangų Baku su prabangiais draugais, jų draugų draugais ir tų draugų draugais. Ratas puošnus, atidarantis visas duris, parodantis galimas geras ir teisingas vietas šiame mieste. Geras maistas ir geras vynas migdo. Apgaubianti šiluma, gerai paruošti baklažanai ir raudonieji pipirai, gerai virškinasi; klausantis gerų kalbų, nebesinori niekur skubėti, eiti, fotografuoti. Staiga, o gal iš lėto atsiduriu vietoje, kurioje esu ir kur susieina viso pasaulio gijos.
Kai kurie procesai gerokai paprastesni, kai supranti jų esmę, kai atsiduri štai čia tokioje kompanijoje, – sako mano vietinis draugas“, – savo knygoje „Azerbaidžanas: klajūno užrašai“ rašė keliautojas M. Abramavičius.
