Dalindamasis įspūdžiais apie viešnagę Rytų Timore gavau pastabų, kad labai neigiamai atsiliepiu apie šalį, švarą ir tvarką joje. Pergalvojęs viską iš naujo, nuomonės pakeisti neprisiverčiau, todėl dar kartą patvirtinsiu – Rytų Timore su švara nėra per daug draugaujama. Ir, manau, kad tai nėra nei egzotika, nei kažkoks pozityvus šalies išskirtinumas. Taip pat nesutinku, kad nevalyvą gyvenimo būdą galima pateisinti skurdu.
© Vaidas Mikaitis

Gali gyventi skurdžiai, tai nėra kažkas neįprasto ar gėdingo, ypač gyvenant šalyje, kurioje sąlygos išbristi iš skurdo ypač sunkios. Tačiau net ir skurdžiai gyvenant apsišluoti ar ruošti maistą švaroje tikrai galima.

Vis dėlto ši pasakojimo apie Rytų Timorą dalis nebus tokia kritiška. Bent jau ne tiek kiek anksčiau. Tai nulėmė aplankytas nuostabus Bandos jūros pakrantės kampelis, esantis kiek atokiau nuo purvinos sostinės Dilio ir jo purvinos pakrantės.

Dilio pakrantė, jei vietiniai taip baisiai nešiukšlintų, galėtų būti visai nebloga. Nesuprantu, koks gali būti malonumas leisti laiką paplūdimyje, kuris yra nusėtas šiukšlėmis. Ši kritika skirta ne tik Rytų Timorui. Taip yra beveik visose pietryčių Azijos vietose, kuriose vietiniai nesitiki turistų. Prieš metus, pamenu, Mianmare buvau patekęs į baisiausią gyvenime matytą paplūdimį, tačiau vietiniams jis buvo pats geriausias.

Rytų Timore yra labai graži gamta. Čia galima rasti daug nuostabių paplūdimių su skaidriu vandeniu ir švariu smėliu. Tik yra viena sąlyga – vieta neturi būti lankoma vietinių. Jie bet kokį grožį greitai pavers sąvartynu. Viena tokių, dar nesugadintų, vietų buvo paplūdimys Likisos miestelyje. Nors pats miestelis yra gana klaikus, tačiau jį praėjus, atsiveria krištolo skaidrumo jūra su tuštutėliu ir švarutėliu paplūdimiu, kuris tęsiasi kiek akys užmato.

Tai buvo keista, nes pats miestelis yra vos už kelių žingsnių, tačiau niekas neina prie jūros. Pagalvojau, gal jiems neleidžia, bet gi toks draudimas absurdiškas būtų. Nebesukom galvos dėl to, nes pagaliau radome tai ko ir ieškojome – nuostabią jūrą.

Auksinio smėlio paplūdimiais garsėjančiuose kraštuose apsilankę lietuviai: jautėmės kaip sąvartyne
© Vaidas Mikaitis

Retas Rytų Timoro gėris tuo nesibaigė. Praeitoje dalyje rašiau kaip šioje šalyje sunku rasti švaraus ir saugaus maisto, jau nekalbant apie skanų. Žingsniuojant per purviną Likisą, navigacija pradėjo rodyti, kad ant jūros kranto stovi restoranas skambiu pavadinimu „Black Rock cafe“. Atrodė pernelyg neįtikėtina, kad būtų tiesa, todėl nurašėm tai į Google informacijos sutrikimą arba manėme, kad bus koks eilinis kioskas su užpilamais makaronais ir „įvairiomis“ prekėmis. Netikėjom, nes tai buvo pernelyg didelis kontrastas tarp supančios aplinkos ir kažko bent jau panašaus į normalų restoraną. Tarsi eitumėte per čigonų taborą ir prieitumėte tris „Michelin“ žvaigždes turinčią užeigą.

Nors viskas atrodė nerealu, pajautėme, kad pačios kojos ėmė nešti tos menamos užeigos link. O gal mes ko nors nežinome? Ir tai pasiteisino – stebuklai kartais įvyksta. Įveikę kaimo brūzgynus, ožkų, kiaulių ir šunų karaliją, prasibrovėme prie jūros ir aptikome aptvertą teritoriją, kurioje stovėjo kelių kambarių viešbutukas, o didžiulėje medinėje pavėsinėje buvo įrengtas restoranas. Ir tai buvo ne miražas.

Auksinio smėlio paplūdimiais garsėjančiuose kraštuose apsilankę lietuviai: jautėmės kaip sąvartyne
© Vaidas Mikaitis

Netrukus paaiškėjo, kodėl čia nesimala vietiniai. Maisto kainos buvo tokios, kad bet kuriam kaimiečiui už dienos patiekalą tektų atiduoti savaitės uždarbį. Pavyzdžiui, žuvis su skrudintomis bulvytėmis ir daržovėmis kainavo 12,5 JAV dolerio. Kadangi jau antrą dieną nebuvome normaliai pavalgę, nebežiūrėdami į kainas puolėme užsakinėti maisto. Esu didelis žuvies gerbėjas, todėl kai padavėjas pasakė, kad geltonpelekė karangė yra čia pat jūroje sugauta dar šįryt, nebegalėjau blaiviai mąstyti. O kur dar šaltas alus. Nevietinis, tiesa, ir brangus, bet aš net ir nemačiau, kad Rytų Timore būtų vietinio alaus.

Kol buvo ruošiamas maistas, mes maudėmės jūroje. Buvo puiku ir mes jau džiaugėmės šia šalimi. Maudėmės kol padavėjas ėmė moti mums ranka pranešdamas, kad maistas jau paruoštas. Maistas buvo puikus. Ruoštas vakarietiškai, kaip ir esame pratę.

Kalbant apie maistą, niekas man neįrodys, kad purvinas, neskanus ir riebaluose išmirkęs vietinis maistas gali būti kažkokia egzotika, kurią verta liaupsinti. Daug kur pasaulyje vietinis maistas yra tikrai vertas pagyrimo, bet tik ne Rytų Timore. Maistas čia artimas siaubui.

Auksinio smėlio paplūdimiais garsėjančiuose kraštuose apsilankę lietuviai: jautėmės kaip sąvartyne
© Vaidas Mikaitis

Netrukus paaiškėjo ir šio restorano paslaptis. Pamatę baltaodę moterį užkalbinome ją. Ji buvo šios įstaigos savininkė, australė vystanti savo verslą Rytų Timore. Jos viešbutis ir restoranas buvo orientuotas ne į turistus, kurių čia nėra ir juolab ne į vietinius Likisos varguolius, o į Rytų Timore dirbančius užsieniečius gaunančius dideles algas ir norinčius pasijusti kiek arčiau namų.

Užstrigę šioje žavingoje akimirkoje pamiršome, kad paskutinis mikroletas į Dilį išvyksta šeštą valandą vakare. Gal ne tiek pamiršome, o labiau netikėjome šia informacija, todėl Dilio plente atsiradome jau po septynių. Per artimiausią pusvalandį vis dėlto teko patikėti, nes niekas nebevažiavo. Ėmė temti ir darytis nebejuokinga. Galėjome grįžti nakvoti pas australę į viešbutį, bet labai jau daug ji prašė – 95 JAV dolerių už dvivietį kambarį. Be to – Dilyje mūsų laukė sergantis tėtis Aleksas, kuriam net negalėjome pranešti apie susiklosčiusią situaciją, nes neveikė nei telefono ryšys, nei internetas.

Auksinio smėlio paplūdimiais garsėjančiuose kraštuose apsilankę lietuviai: jautėmės kaip sąvartyne
© Vaidas Mikaitis

Nesakiau? O taip, Rytų Timore neveikė mūsų lietuviškas telefono ryšys. Nenoriu įvardinti savo mobilaus ryšio operatoriaus, visi ir taip atspėtų be didesnių pastangų. Į Rytų Timorą šis populiarus operatorius dar nėra įžengęs, todėl telefonas galėjo būti naudojamas nebent fotografavimui arba kainų į eurus vertimui.

Negana to, bevielis internetas šalyje dar nėra taip plačiai paplitęs. Gal jis ir yra, bet reikia įsigyti kažkokias vietines korteles, su kuriomis beprasmiška prasidėti. Mūsų Dilio pašiūrėje vadinamoje viešbučiu Wi-Fi buvo nemokamas, nors ženkliai brangesniuose, įskaitant ir jau minėtą australės viešbutį, bevielio interneto net nebuvo.

Todėl nakvynę Likisoje pasilikome kaip paskutinį variantą ir nesugalvojome nieko gudresnio kaip tik „tranzuoti“. O ką tu žmogau čia sustabdysi, kai tie reti automobiliai yra taip prigrūsti vietinių, kad uodas snapo nebeįkištų, jau nekalbant apie tris apsivalgiusius užsieniečius. O ir šiaip iš veidų ir automobilių matėsi, kad šie keliautojai keliauja geriausiu atveju iki artimiausio kaimo arba net neišvažiuoja iš Likisos ribos.

Sutemus ėmė darytis nebejauku. Vis dėlto ši puiki diena nusprendė nesugadinti savęs pačios. Ji pasiuntė mums geru automobiliu važiavusią pagyvenusių ir puikiai angliškai kalbančių timoriečių porelę. Tai buvo panašus stebuklas kaip ir tas restoranas brūzgynuose. Tarp vietinių murzių atsirado žmonės, kurie ne tik mus nuvežė kur reikia, bet ir aiškiai kalbėdami suteikė labai daug įdomios informacijos apie jų šalį.

Apie kelionę į Dilį, Rytų Timoro viešbučių aktualijas ir kelionę laivu į nardymo rojumi laikomą Atauro salą – kitoje dalyje.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvių šeima vienui viena praleido nakį Afrikos dykumoje: pažadino šnaresys (20)

Lietuvių šeima, keliaujanti po Namibiją, Afriką, jau pirmą dieną išsiaiškino, kad tai labai...

Mitais apipinti Balio paplūdimiai vilioja ir atstumia (14)

Balio salą gaubia daugybė senųjų ir modernių mitų. Vienas garsiausių – kad į šią salą...

Lietuvių kelionė į Iraną: neleidžiama miegoti poromis, o viešbutyje karšta lyg dykumoje (108)

Mūsų šios dienos herojus – dar vienas iš pasaulio blogiukų – Irano Islamo respublika. Iranas...

Į Peru keliavusią lietuvę sužavėjo traukiniuose budintys gydytojai ir ore kabantys viešbučiai (13)

„Kai prieš porą metų „Kino pavasaryje“ publika plojo po nuostabaus filmo „Atrandant...

Į kelionę dviračiu: įdomūs maršrutai aktyvaus laisvalaikio mėgėjams (4)

Nesvarbu, ar pedalus minsite palei ramią upę nuošaliame kaimelyje, ar visu greičiu leisitės nuo...

Top naujienos

Siaubo filmas Lietuvos kaime: pareigūnams liko tik spėlioti, ką kanibalas Ignacas jau spėjo suvalgyti (83)

2001 m. Ridley Scotto režisuotame filme „Hanibalas“ budresni žiūrovai nepraleido įdomios...

Jazzu sužadėtinis Donatas Ivanauskas apie jųdviejų santykius: kartais kuo sudėtingiau – tuo lengviau (12)

Sunku tylėti, kai širdis šaukte šaukia: „Myliu!“ Meilė, į kurią sudėti gražiausi...

Žmogžudystė Tauragės rajone: šaudė ir į policininkus (40)

Policija tiria šeštadienį Tauragės rajone įvykusios tragedijos, kai vyras nušovė du žmones ir...

Orai: lietaus gaivos dar teks palaukti (7)

Pirmojoje kitos savaitės pusėje sulauksime rekordinių karščių, tačiau jau ketvirtadienį šalį...

„Nike We run Vilnius“ bėgimo metu – olimpietės piršlybos

Vilniuje prasidėjo daugybės dalyvių sulaukusios bėgimo varžybos „Nike We run Vilnius“. Jų...

Ultimatumas prekybininkams: pardavinėti vaistus arba alkoholį

Seime skinantis kelią sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos iniciatyvai leisti kai kuriais...

Leipsite iš juoko: iš kojų verčiantys pirkiniai internetu (28)

Nors istorijų apie klaikius pirkinius internetu iš Kinijos yra daug, pasirodo, vis tiek atsiranda...

Tragedija, parodžiusi visą Šaltojo karo baisumą: kaip sovietai numušė keleivinį lainerį (476)

Mintis, kad sovietų naikintuvai galėjo numušti lainerį „Boeing 747“, atrodo šokiruojančiai...

Iš Venesuelos pabėgęs lietuvis – apie „maisto mafiją“, „Maduro dietą“ ir tikrą baimę (157)

Prieš daugiau nei 70 metų 41-erių Juano Kvedaro seneliai pabėgo iš Lietuvos ir saugesnio bei...