Lietuvė su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais dalijasi fantastiškais Armėnijos vaizdais ir pamokančiu pasakojimu, kodėl nereikia mesti kelio dėl takelio.
M. Overlingytė dviračiu keliauja jau nuo praėjusių metų rugpjūčio. Armėnija jai – tik laikina stotelė pakeliui į Iraną.
„Į Armėniją atmyniau prieš tris savaites – balandžio 28 d. – ir užsibuvau šiek tiek ilgiau nei planavau dėl sveikatos problemų. Dar liko kelios sunkios dienos per kalnus, o tada atsisveikinsiu su šia šalimi“, – pasakoja lietuvė.
Ji keliauja viena ir, pasak jos, Armėnijoje jaučiasi gana saugiai.
„Bet visada vadovaujuosi intuicija. Dažniausiai pasislepiu gamtos apsuptyje, šiek tiek atokiau nuo gyvenviečių“, – sako keliautoja.
Labiausiai šioje šalyje ją sužavėjo gamtos grožis. Kalnai užima apie 70 proc. visos šalies ploto, tad, anot jos, yra, kur akis paganyti.
„Kiekviena diena pilna nuostabių vaizdų, o vietiniai žmonės labai draugiški, paslaugūs“, – pasakoja mergina.
Pasiteiravus, ar buvo, kas nuvylė, lietuvė svarsto, kad priekaištų galėtų turėti nebent transporto priemonių techninei būklei.
„Armėnijoje be galo daug mašinų, autobusų, sunkvežimių, kurie palieka milžiniškus išmetamųjų dujų debesis. Minant pagrindiniu keliu, dienos pabaigoje visada graužia kvėpavimo takus“, – kalba Monika.
Visgi, ko gero, labiausiai jai iš šios kelionės įstrigs viena nelemta akimirka, laimei, pasibaigusi gana sėkmingai.
„Tas noras trumpinti maršrutą, jaunatviškas maksimalizmas eiti kiaurai sienas, tinginystė sukti ratą aplinkui, įvarė mane į aklavietę. Stovėdama tobulo ežero pakrantėje, žvalgiausi, kaip čia man išvažiuoti, kad nereikėtų atgalios sukti vairo. Pamačiau vos vos pramintą takelį.
Vildamasi, jog jis galbūt nuves prie pagrindinio kelio, pradėjau dviračiu stumti į viršų daugiau kaip 60 kg sveriantį bagažą per akmenuotą reljefą gaudydama orą. Atrodė, tuoj širdis išskris iš krūtinės.
Teko ne vieną prakaito lašą išvarvinti, nusiimti krepšius ir keliais reisais užsitempti savo turtą į viršų. Palaida žemė, kojos slydo, bet galiausiai pastangos atsipirko. Valio, pavyko! Laimė truko neilgai... Apsidariusi supratau, kad atsidūriau narve – privačioje teritorijoje. Ant vartų – spyna. Atrodė, tiek tetrūksta, tolimesnis kelias ranka pasiekiamas, bet kaip ištrūkti?
Nuovargis visada daro savo – išjungia logiką. Pamačiusi tarpelį tarp skardžio ir tvoros, pradėjau lėtai stumti dviratį, bet koja slydo, bagažas išsitaškė... Laimei, esu fiziškai stipri, tad įsijungus išgyvenimo instinktams, sugebėjau išsikapanoti.
Atsipirkau tik nutarkuotais keliais, drebančiomis kinkomis, plačiausia šypsena ir dėkingumu, jog galiu toliau tęsti kelionę.
Pamokslas man ir jums: įvertinti riziką, suprasti, jog esame visi mirtingi ir neturime 9 gyvenimų kaip katės. Be to, periodiškai reikėtų patikrinti, ar nepasibaigęs draudimo galiojimas“, – laimingai pasibaigusį įvykį prisimena keliautoja.
Ji rekomenduoja aplankyti šią šalį pavasarį. Ypač ją reikėtų pamatyti aktyvaus laisvalaikio mėgėjams.
„Nors Armėnija perpus mažesnė nei Lietuva, bet lankytinų vietų netrūksta. Šalyje daug istorinių paminklų, verta aplankyti bent porą vienuolynų kompleksų: Haghpato, Noravako. Žygio batai, kuprinė ant pečių ir liksite tikrai nustebę, ką turi pasiūlyti Armėnija. Kalnų dviračių mėgėjams čia tikras rojus“, – tikina lietuvė.
