Prisivairavome, prisižiūrėjome dykumų ir raudonkaklių miestų be odontologijos paslaugų, degalinių ir burgerinių, išbandėme gal tuziną motelių, smagių ir apybaisių, dabar laikas pagyventi taip, kaip visad svajojome. Mėnesį pabūsime amerikiečiai. Ne bet kokie. Patys geriausi. Geriausias gyvenimas JAV yra Pietų Kalifornijoje prie paplūdimio su vaizdu į Ramųjį vandenyną. Kuriame nors gražiame Los Andželo pakraštyje. Kad galėčiau vaikščioti pėsčias (mano planas yra 20 tūkstančių žingsnių per dieną arba apie 16 km, ačiū programėlei, naudojuosi ir jums galiu parodyti).
Išsinuomojame butą San Pedro, Los Andželo pietryčiuose. Laimingos vietos. Ne koks madingas rajonas, bet saugus ir turtingas. Komptonas, baisus getas, apdainuotas juodaodžių reperių („Straight outta Compton“) – už trisdešimties kilometrų į šiaurę.
Užtat visai šalia JAV karinių oro pajėgų bazė Fort MacArthur (administracija ir karių šeimų namai). Generolas MacArthuras buvo tas žmogus, kuris prižiūrėjo Japonijos okupaciją po Antrojo pasaulinio karo ir prisidėjo prie to, kad iškvaišusių samurajų militaristinė valstybė tapo viena pasaulio lyderių – turtinga, pažangi ir taiki. Tam reikėjo iš japonų išmušti visokias kvailas mintis apie dominavimą pasaulyje, sunumeruoti gatves, surašyti jiems naują konstituciją ir laikyti ten daug kariuomenės, kad nekiltų visokių nereikalingų minčių. Eksperimentas pavyko. Kokia mums iš to pamoka? Būna blogos okupacijos, o būna ir geros. Japonams pasisekė, o mums – ne.
Dar toliau – Los Andželo uostas, jo dydis yra nesuvokiamas (geriausia matosi, palypėjus ant kalvos). Kone pusė visų Amerikos jūrinių krovinių keliauja per čia. Kasdien prekių už pusantro milijardo dolerių. Kasdien. Dar toliau – Long Byčas, ilgasis paplūdimys, kuriame kažkada, kol tas gamintojas nesusijungė su Boeing, gamino keleivinius lėktuvus MD. McDonnell Douglas. Prisimenu, kai jais skraidžiau (jų daug turėjo skandinavų oro linijos, patys amerikiečiai), visada įlipdamas žiūrėjau į fabriko plokštelę kairėje, ant liuko krašto, maždaug pusantro metro aukštyje. Būdavo užrašas „Long Beach, California“ ir pagaminimo metai. Man patikdavo manyti, kad lėktuvus gamina paplūdimyje. Nors, žinoma, gamykla buvo ne ant smėlio.
Ar gavome tai, apie ką svajojome? O kaipgi! Viską, ir dar daugiau.
Vaizdas į vandenyną pro miegamojo langą? Yra.
Paplūdimys? Trys minutės pėsčiomis.
Maistas? Kepi krevetes paplūdimyje, nes gyventojų patogumui pastatytos kepsninės. Tik savo anglių atsinešk.
Avokadai? Geriausi pasaulyje.
Orai? Nereikia nieko, tik marškinėlių ir šortų (na, ir sportbačių – ne veltui daug kur parašyta: „Batų nėra, marškinių nėra – neaptarnaujame“. Apsirenk, apsiauk, tada aptarnausime.).
Nežinau, ką dar papasakoti, kas neatrodytų, lyg girčiausi. Pirmiausia – girtis nelabai yra kuo. Gal tik man taip stebuklingai viskas atrodo – ilgalaikė kūrybinė komandiruotė Kalifornijoje. Lietuvos piliečiai atskridę gali gyventi tris mėnesius. Be problemų. Jei neketina čia nelegaliai dirbti ir turi pakankamai pajamų iš namų. Imigracijos pareigūnas oro uoste klausia: kuo jūs užsiimate? Sakau, aš rašytojas, o mano draugė leidėja. O, tai šeimos verslas, juokėsi pareigūnas Rodriguez. Iš kur žinau, kad jo pavardė Rodriguez? Parašyta ant uniformos. Daugiau jokių klausimų. Nei banko sąskaitų išrašų norėjo žiūrėti, nei viešbučio rezervacijų, net atgaliniai bilietai jo nedomino. „Sveiki atvykę į Ameriką. Geros kelionės.“ Paukšt paukšt antspaudus.
Negaliu pakęsti tų siaubo istorijų, kaip vargšiukus lietuvius kratė ir purtė imigracija ir niekaip nenorėjo įleisti. Tą patį anksčiau pasakodavo apie kryžiaus kelius JAV ambasadoje, atėjus vizos. Arba apie Londono imigracijos tarnybų pareigūnus, kurie lietuvių klausinėdavo apie jų atvykimo tikslą. Girdi, žvėrys, ne žmonės. Niekuo netiki. O kaip jumis tikėti, kai daugelis jūsų patologiniai melagiai. Važiuojate tvorų dažyti ir senukų prižiūrėti, o vapate ir kuriate, kad domėsitės įžymybėmis. Turistus vaizduojate. Jūs ne turistai ir net ne furistai. Tik šiaip apgavistai, aferistai ir artistai iš sudegusio teatro. Ir paskui piktinatės: „Neįleido, o aš norėjau tik Laisvės statulą apžiūrėti. Tokia čia ta jų laisvė. Gaidžiai amerikosai.“
Tu net nežinotum, kur tos Laisvės statulos Niujorke ieškoti, melagi, ubage tu. Taip ir sakyk, kad važiavai pas pusbrolį Doncę, kuris meksikiečių firmelėje nelegaliai dirba pagalbiniu statybininku. Ir turi draugę Larisą iš Ukrainos, ji susiveikė popierius, fiktyviai ištekėjusi už žalią kortą laimėjusio, o paskui JAV pilietybę gavusio gėjaus Janio iš Latvijos – jam tai jau trečia fiktyvi santuoka. Stengiasi kaip gali. Nelokit ant Amerikos, kad nelabai tiki jūsų apgavystėmis. Šalis tokių vargo melagių kaip jūs yra mačiusi milijonus. Jei kiti prasmunka, tai nereiškia, kad nuo to jums bus lengviau.
Nesakau, kad aš atlikau žygdarbį, su drauge sugalvojęs pagyventi tolokai nuo Tėvynės. Aš tik rašytojas, tai ir pasakoju, ką aplink matau.
Taip gali kiekvienas, kuris susirenka pinigų bilietui ir buto nuomai. Avokadai, kiaušiniai, dribsniai ir pienas čia kainuoja tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Benzinas čia pigesnis. Televizija čia įdomesnė. Pasakykite man, kodėl turėčiau negyventi Pietų Kalifornijoje, jei man taip norisi?
