Galbūt iš pradžių nesijauti saugiai toje sumaištyje, toje ,,draugas draugui‘‘ sistemoje, tačiau ilgainiui suvoki, kad viskas čia pakankamai lengva. Gali be jokių iš ankstinių autobuso bilietų nuvykti į stotį ir būti tikras, kad vienaip ar kitaip trokštamą miestą pasieksi. Žinai, kad paprašius pagalbos visad jos sulauksi, kad abejingų tavo paklydimams čia nėra, kad žmogiškumo tiek, jog vienam naktyje klaidžioti neteks. Vietiniai gyventojai vargana prancūzų ar anglų kalba tau pasakos kur geriausia apsilankyti, kur protingiau apsipirkti ar padės susirasti viešbutį, taksi, pigiausią pietums tinkamą kavinę. Kita vertus labai dažnai po ta pagalbos antklode slepiasi apgaulė.

Beveik visi Maroke turi verslą ir bando juo manipuliuoti su turistais. Jeigu mažame miestelyje juvelyrinių dirbinių parduotuvę turintis senukas tave palydėjo iki autobusų bilietų ofiso, tai žinok, kad bilietų kontrolierius ar pardavėjas yra jo draugas ar pusbrolis, kuriam jis daro paslaugą ar būk nusiteikęs vėliau apsilankyti jo dirbinių parduotuvėje. ,,Paslauga už paslaugą‘‘. Nesvarbu ar tu jos prašei ar ne, pagalbininkai tave susiras, užsitikrindami ta pagalba naudą ir sau. Kartais geriau užkirsti kelią diskusijai dar neprasidėjus, tikinti, kad žinai, kur einanti, ko ieškanti ar kad neieškai nieko. Žinoma, jie skatina tave jaustis neįsipareigojusiai - ,,tik pažiūrėti‘‘ – sako jie, tikėdami, kad pažiūrėjusi apsigalvosi ir vienu ar kitu pirkiniu praturtinsi jų kišenę. Visi teigia turintys unikalius dirbinius, visi teigia darantys išskirtinai Tau nuolaidą, nors žinai, kad originali daikto kaina yra mažesnė, nei jie prašo ar kad bent penkiuose kituose krautuvėlėse matei tokius pat dirbinius.

Marokas

Kainos čia dažniausiai nėra fiksuotos, todėl nereikia bijoti derėtis. Sakyčiau tai daryti netgi privalu. Jeigu už auskarus prašoma 150 dirhamų, tai žinok, kad gali siūlyti perpus mažiau. Tikriausiai koks vargšas turistas kadaise už tokią kainą kažką nupirko, todėl jie bandydami tą patį triuką viliasi išlošti dar kartą. Privalu būti užsispyrusiam, privalu įvertinti daiktą prieš perkant, kitaip nukentėsi tik pats. Jeigu pardavėjas nenusiteikęs nusileisti iki tavo siūlomo verdikto, padedi daiktą ir padėkojęs eini lauk ir labai didelė tikimybė, kad jis tave pasivis sakydamas ,,okey, okey. You‘re good at this‘‘.

Marokas

Patikėkite manimi, didžioji dalis jų tikisi ,,nulupti‘‘ kuo daugiau, ypatingai didmiesčiuose. Dabar dėl turistų kiekio didelė dalis jų prarado tikrąjį berberų (tai vietinė Šiaurės Afrikos etninė grupė, turinti savo kalbą bei savas tradicijas) svetingumą. Jų kultūroje įprasta kiekvieną užėjusį į parduotuvę priimti, kaip namų svečią, pavaišinti arbata, pasišnekučiuoti ir nesvarbu nusprendi pirkti ką nors ar ne, būti svetingu namų šeimininku, užmezgusiu dar vieną gražią draugystę. Apmaudu, kad tik vienetai jų iš tiesų šia tradicija ir toliau vadovaujasi.

Kalbant apie žaliąją arbatą, norisi paminėti, kad čia ji vadinama ,,marokietišku viskiu‘‘. Tai bene pats populiariausias gėrimas, padarytas iš įvairių žolelių bei prieskonių, ruošiamas priklausomai nuo oro sąlygų ar kiekvieno skonio. Kadangi oficialiai musulmonams alkoholio gerti negalima, šis gėrimas buvo pasirinktas kaip alkoholio pakaitalas ir pavadintas Maroko ar berberų viskiu. Solidus arbatinukas su žolelėmis yra kiekvieno marokiečio namuose. Įspūdingas ir pats serviravimo procesas, vėsinant bei pilstant arbatą.

Marokas

Bendrai, šioje šalyje gyventi nebrangu, jeigu sugebi protingai investuoti pinigus, skaičiuoti laiką bei atpažinti tikrąją daiktų vertę. Žinoma, po kelių nesėkmingų išlaidavimo pavyzdžių, paprastai pasimokai ir sekantį kartą neprotingų investicijų išvengi.

Dalindamasis taksi su vietiniais gali nuvažiuoti iš miesto į miestą už tris – keturis eurus, o ir patį procesą pamatyti įdomu. Atėjus į taksi stovėjimo aikštelę paprastai tave pasitinka mažiausiai trys vairuotojai, klausdami koks tavo kelionės tikslas. Įvardiji miestą, tuomet esi vedama į taksi, kuriame renkasi žmonės į tavo trokštamą vietą ir lauki. Lauki galbūt dešimt minučių, galbūt pusę valandos, galbūt valandą, kol mašina prisipildys keleivių ir jūs visi galėsite patraukti išsvajotojo miesto link.

Taksi vairuotojai įnirtingai šūkauja miesto vardą, laukdami paskutinių klientų pasirodymo, o jūs kantriai laukiate tame triukšme. Čia įprasta palikti savo kuprinę automobilio bagažinėje ir nueiti į kokią kavinukę ko nors išgerti, nes žinai, kad vairuotojai tave susiras, tavęs nepaliks ir pasirūpins, kad automobilyje vietos tau liktų. Priklauso nuo taksi dydžio ir žmonių kiekio kaip bus pasirūpinta tavo bagažu. Kartais vietos bagažinėje lieka, kartais kuprinė tiesiog numetama ant automobilio stogo be jokių pritvirtinimų ir jūs lekiate žvėrišku greičiu per kalnuotas Maroko vietoves, - ,,t‘inquite pas‘‘ (liet. nesijaudink) – ištaria tau vairuotojas ir kas tau belieka, tik nesijaudinti.

Marokas

Važiuoti taksi galbūt kiek patogiau ir be abejonės greičiau, nei autobusu, tačiau kartais verta paaukoti visą dieną kelionei autobusu vien tam, kad pamatyti vaizdus, kuriuos palengva keliaudamas gali stebėti pro langą ar pajusti ,,gyvą miesto gatvių turgaus‘‘ atmosferą. Beveik kiekviename sustojime į autobusą įlipa koks nors vietos versliuką turintis žmogelis šaukdamas: ,,aliejus, aliejus, organo aliejus!’’.

Už kelių minučių jis pakeičia prekę, nes šalia stovi parankinis su pilnomis ,,terbomis‘‘ ir pradeda šaukti: ,,datulės, datulės!‘‘ ir taip keičia prekę po prekės, tikėdamas parduoti savo mažyčio verslo vaisius. Jautiesi laimingas, jei patekai į stotį, kurioje apsireiškia tik vienas toks veikėjas. Kartais būna, kad į vidų įšoka trys ar keturi tokie verslininkai ir besistumdydami alkūnėmis su keleiviais bei tarpusavyje, visi bando parduoti tą pačią prekę, tikindami, kad jų geriausia. Paprastai po jų autobuse ,,prasisuka‘‘ išmaldos prašanti moteris su pritvirtintu skara ant kupros vaiku ar koks nors vietos valkata.

Marokas

Čia įprasta išlipti ar įlipti iš važiuojančio autobuso. Čia įprasta iš ,,galiorkos‘‘ šaukti vairuotojui, kad sustotų, nes tu paprasčiausiai nori išlipti kažkur viduryje laukų. Lygiai taip pat įprasta viduryje laukų sustabdyti autobusą ir nuo ten pradėti savo kelionę. Čia viskas galima, viskas įmanoma. Čia paprasta. Tiek vietiniams, tiek atvykėliams. Dideliame mieste pavojų ir klastos daugiau, tačiau riedant per kaimus ir mažai apgyvendintas vietoves, pamatai tikrąjį marokiečio veidą, tikras, nesuvaidintas emocijas. Visi tau pasirengę padėti, nesvarbu ar tai būtų dalinimasis vieninteliu turimu obuoliu, jaudinantis, kad tu išalkai, ar tai būtų pažadinimas tavęs, nes per plauką nepramiegojai savo stotelės. Visi tave prisimena dėl tavo šiaurietiškų veido bruožų, visi šypsosi, visi linki gero. Paprasti, šilti, kaip ir visame pasaulyje tomis pačiomis žmogiškomis vertybėmis gyvenantys kaimo žmonės, atveriantys savo širdis nepažįstamajam.

Tas paprastumas apsireiškia visur ir visais pavidalais. Ir turi jį priimti iš pagarbos kitai kultūrai, iš pagarbos tradicijai ar kitam žmogui. Paprasčiausias pavyzdys – dalinimasis ,,Tagine‘‘ arba ,,tajine‘‘ (tradicinis patiekalas, pavadintas pagal keramikinį indą, kuriame daržovės ir mėsa troškinami, o vėliau iš to paties indo valgoma. Labai rekomenduoju paragauti avienos ir slyvų skonio ,,tagine‘‘). Jei esi prie bendro stalo su vietiniais, kai vyksta šio patiekalo degustavimas, paprastai jie tau pasiūlys šakutę, tačiau pagal berberų tradiciją iš šio indo valgoma rankomis, raikant baltą duoną ir dalinantis pokalbiais. Gražus gestas bent jau pabandyti vakarieniauti ar pietauti ,,berberiškuoju būdu‘‘.

Marokas

Taip pat siūlyčiau nenustebti ir nerodyti didelių emocijų, kai prekeivis gatvėje rankomis ištrauks iš lentynos pyragaičio, kurį taip meiliai nužiūrinėjate, gabalėlį ir be jokių servetėlių, plastmasinių maišelių įdės jį jums į delnus. Ir nesvarbu, kad prieš jums sustojant prie jo skanėstų, jūs matėte, kaip jis tomis pačiomis rankomis stūmė vežimą, kaip kilnojo nuo žemės kibirus ar šlavė grindinį, jūs priimate faktą, kad be jokių dezinfekavimo priemonių iš tų pačių rankų už kelių minučių įsigysite kažką, ką kaip mat suvalgysite.

Nesusirgau nei karto, valgydama gatvėje įsigytus tradicinius skanėstus ar vaisius (šiuos vis tik geriau nuplauti). Tad nebijokite imti iš rankų, kitaip prarasite daugybę gardžių marokietiškų tradicinių skonių (kokosiniai sausainiai, kainuojantys vos vieną dirhamą, hasha pyragas, gaminamas iš kuskuso, mesemel blynelis, puikiai tinkantis pusryčiams bei daugybė kitų saldėsių). Patarčiau saugotis tik krano vandens, kadangi nuo šio galima rimtai apsinuodyti.

Bendrai, tai beprotiškai įdomi šalis. Pribloškianti savo spalvomis, skoniais, kvapais, tradicijomis. Šalis, kurioje vienu metu jautiesi saugiau nei betkurioje Europos sostinėje ir drauge esi įbaugintas miestų triukšmo, chaoso, nuolatinio judėjimo ir vietos gyventojų aktyvaus noro brautis į tavo privačią erdvę. Didžiają dalį laiko keliavau ten viena, tad ne kartą teko susidurti su nemaloniomis situacijomis, būnant užkalbintai gatvėje, tačiau tikro pavojaus nei kart nepajutau.

Vien dėl Atlaso kalnų didybės bei dangaus naktį Saharos dykumoje, grįščiau vėl ir vėl į šią Šiaurės Afrikos šalį, tačiau norint apibūdinti jos gamtą, reikalingas naujas straipsnis, tiesiog visko per daug...

Daugiau autorės įrašų rasite ČIA.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt